2020 07 12

Virginija Adomonytė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min

Geriausioji dalis – Dievui

Unsplash.com nuotrauka

Noriu kažką paaukoti, padovanoti, paskirti Dievui. Ieškau savyje geriausios dalies, kurią galėčiau Jam paskirti. O viskas taip netobula. Tik guodžia mintis, kad Dievas priima kiekvieną, kad ir mažiausią geros intencijos ženklą, skirtą Jam.

Pirmiausia ieškau savo geriausios dalies, kurią pats Dievas išugdė. Aš nieko savo neturiu, nebent netinkamus pasirinkimus, nesutampančius su Dievo valia. Tačiau Dievas nori bent mano pastangos, bent minties keistis į gera. Ir laukia, kad savo pastangas paaukosiu Dievui. Mano elgesys priklauso nuo to, kaip įsiklausau į Dievo įkvėpimus. Aš esu lydima Dievo, einu artyn Jo ir siūlau savo mažytes dovanas, surinktas su meile ir pasitikėjimu. Taip pat dovanoju tą patį pasitikėjimą ir meilę kaip įrodymą, kad pasirenku Dievą. Visada.

Dažniausiai mano keliai nelygūs ir širdis gruoblėta – ji taip trokšta apkabinimo. Ir Dievas laukia mano prisiartinimo, laukia ant kryžiaus. Ant kryžiaus visada galiu rasti savo Viešpatį. Taip norėčiau Jam atnešti gerą valią. Norėčiau. Tuo Dievas ir pasitenkina – mano gerais ketinimais. Žengiu dar vieną žingsnį – iš širdies traukiu savo pasiryžimus, ieškau bent dalelės savęs, kurią norėčiau padovanoti Dievui. Ta neapčiuopiama mano dalelė Dievui yra brangi, nes iš savo neturto ją atiduodu. Kaip našlės paskutinis pinigėlis Evangelijoje. Kai Dievo garbei atiduodu taip sunkią rastą Jo dėmesio vertą dovaną, suprantu, kad ir mažiausia mano pastanga pagarbinti Dievą yra priimama kaip didžiausia vertybė. Mažo žmogaus didelė vertybė. Taip mano dovanos yra Dievo priimamos. Tuo tikiu, nes Dievui pakanka ir to, kad į Jį atsigręžiu.

Kokius žodžius tariu atsigręžusi į Dievą. Gal – pasigailėk mano mažumo, mano nesugebėjimo Tave išgirsti. Nesugebėjimo prieiti taip arti, kad išnyktų visos abejonės, ir Dievo artumoje aš įžvelgčiau gerąsias savo savybes. Bet pirmiausia aš nesididžiuoju savo gerumu, bet visus savo pasiekimus skiriu Dievui. Dievui svarbiausia, kad aš stengiuosi. Maldomis garbinu Dievą, stiprinu save, stiprinu santykį su Juo. Norėdama užmegzti kuo artimesnį santykį su Dievu, ruošiu tam savo širdį. Aš auginu savo širdį, kad laimėčiau Dievo artumą. Tik Dievo artumoje suveši mano dorybės. Ar aš pasirengusi mažoms aukoms, atsižadėjimams, kad vis stipriau ugdyčiau vertybes? Savaime niekas nevyksta. Savo valios pastangomis aš ugdau save, tik atrodytų, kad stoviu vietoje. Tikriausiai užmirštu, kad savo valią turiu pavesti Dievo valiai. Pirmiausia. Viskas, kas gimsta manyje, pirmiausia yra Dieve – visos mano gerumo apraiškos. Visi gerumo vaisiai, kuriuos nešu Dievui, priklauso Jam iš pat pradžių. Kiekviena mano gerumo pastanga yra priimama, lyg aš būčiau dariusi gerus darbus dėl Dievo. Atsiremdama į Viešpaties kryžių randu prieglobstį ir Viešpaties namų jaukumą.

Cathopic.com nuotrauka

Viešpaties kryžius atidaro mano širdį. Jis įskiepija man supratimą apie mano vaidmenį Dievo plane. Dievo plane dangui parengti mano sielą. Atsisukdama į Viešpaties kryžių, aš išryškinu gerąsias savybes ir padedu jas kryžiaus papėdėje. Taip pagarbindama už mane mirusį Viešpatį. Keldama širdį į kryžių ieškau savyje geriausios dalies, kad parodyčiau, jog būtent per Viešpaties kryžių aš išsiugdžiau dorybes, kurias atnešu kaip atnašą. Visą savo gyvenimą ugdžiau save, kad priartėčiau prie Dievo, labiau suprasčiau Viešpaties auką ant kryžiaus. Gyvenime niekas nestovi vietoje, ir aš einu. Tik ar tobulėju, ar einu atgal priklauso, kiek ieškau Dievo valios, kiek noriu arčiau prieiti prie Viešpaties ir ką noriu Jam atnešti. Nešu geriausiąją dalį, taip kruopščiai rinktą per visą gyvenimą. Nešu savo sielos pasiekimus kaip atnašą ir norėčiau, kad ji būti panaši į Abelio atnašą.

Dievas eina pirmas, o aš einu Jam įkandin, siūlydama savo širdies dovanas. Dėl Dievo atsisakau įvairiausių žemiškų malonumų, kad mano širdyje būtų kuo daugiau vietos tarpti taip sunkiai pasiekiamoms dorybėms. Siekiu to, ko nori Dievas, ir atnešu Jam tai, dažniausiai pasiektą per auką. Mano auka maža. Bet Dievas tą mažą auką pašventina, ir ji tampa Jam maloni. Geriausioji mano dalis, skirta Dievui, tampa tokia, kai Dievas ją pašventina. Su savo mažu kryžiumi ateinu prie Viešpaties kryžiaus, ir čia aš jaučiu Jėzaus Kristaus apsaugą. Susivienydama su Dievu, aš visada iš Jo gaunu daugiau dovanų, negu Jam atnešu. Ar man ką nors gaila skirti Dievui? Dažniausiai būnu prisirišusi prie savo valios. Mane veda norai, bet jie dažniausiai neveda pas Dievą. Jeigu neinu pas Dievą, tai kur aš einu?

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Nuolat gražinu vidinį pasaulį. Prašau, kad Dievas jį perkeistų. Noriu, kad tai, kas yra manyje, patiktų Dievui. Negaliu ateiti pas Dievą nepasiruošusi, geriausiai mane paruošia Viešpaties kryžius, Jo kančios apmąstymai. Viešpaties kančia apvalo mane. Pro kryžių aš žvelgiu į Dievą. Stoju Dievo akivaizdoje, matydama kryžiaus atspindį savo širdyje. Pakeltas ant kryžiaus, Viešpats kartu pakelia mane iš nuodėmių, stiprina mane silpnume, ugdo dorybes. Ir tada aš pasiryžtu ir tariu: keliuosi ir einu pas Dievą, nešdama savo geriausiąją dalį – ją, Dievo dovanotąją, man pavyko išsaugoti. Sustiprėjusi žengiu su Viešpaties kryžiumi į Jo ir savo prisikėlimą. Manyje atgyja viskas, kas buvo negyva, kas buvo menka, kas žemino mane ir Dievą. Apsilankiusi po Viešpaties kryžiumi grįžtu sustiprėjusi. Viešpaties kryžiaus priėmimas išryškina mano gerąsias savybes. Viešpats yra mokytojas, mano sielos ugdytojas ir gelbėtojas. Savo gelbėtojui aš atsidėkoju atnešdama savo geriausiąją dalį – nepaliestą nuodėmės.

Kosto Kajėno / bernardinai.lt nuotrauka

Geriausioji mano vidinio pasaulio dalis yra labai giliai – tą vietą gali pasiekti tik Dievas. Tą geriausiąją dalį saugau tik Jam. Mano širdies slėpinius geriausiai supras Dievas. Jis su meile priima, ką esu Jam paruošusi, o aš su meile atiduodu. Kiekvieną kartą susitikdama su Dievu dovanoju Jam savo išnešiotus, užaugintus, išpuoselėtus sielos lobius, kuriuos labai branginu. Taip branginu, kad atiduodu Dievui. Dievas vertina mano pastangas būti geresnei, laikytis Jo įsakymų ir Jam padedant peržengti savo ribotumą, praplėsti savo galimybes ieškant naujų meilės formų. Mano mažos meilės apraiškos atvedė į Dievo artumą ir pakvietė pasilikti.

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.