Geriausios paveikslėlių knygos premijos laureatės: meilė ir draugystė mus padaro vienodai svarbius

Evelina Daciūtė ir Aušra Kiudulaitė. IBBY Lietuvos skyriaus nuotrauka

Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyrius premiją už 2022 m. geriausią paveikslėlių knygą vaikams skyrė EVELINAI DACIŪTEI ir AUŠRAI KIUDULAITEI už paveikslėlių knygą „Pasakojimas apie katiną ir tulpę“ (leidykla „Alma littera“) – jautrų filosofinį pasakojimą ir vaizdu bei tekstu perteikiamas etines ir estetines vertybes.

Pokalbis su kūrėjomis apie bendradarbiavimą, idėjų gimimą ir skaitytojus.

Sveikinu su premija už geriausią paveikslėlių knygą vaikams! Sakykite, kokios knygos Jus supo vaikystėje? Ir kas paskatino su jomis susidraugauti?

Evelina Daciūtė: Ačiū! Pirmiausia supo namų bibliotekos knygos: ji buvo gausi, nuolat pildoma. Tėvai skaitydavo įvairių pasaulio šalių pasakas, kitas knygas. Kai išmokau skaityti pati, iškart sulipau su knygomis. Labai mėgau skaityti, nereikėdavo raginti, atvirkščiai: mama turėdavo susigalvoti būdų, kaip atplėšti nuo knygos.

Aušra Kiudulaitė: Širdingai dėkoju už sveikinimus! IBBY įvertinta esu jau ketvirtą kartą, ir tai mane įkvepia toliau nesustoti kalbėti(s) savo kalba – paveikslais.

Už meilę knygoms esu dėkinga mamai, kuri man skaitė vaikystėje, mėgo knygas. O apsilankymus bibliotekoje pavertė kassavaitiniais ritualais. Dėkinga tikriausiai esu ir tam sveikam vaikystės nuoboduliui, ir savo pačios nuolatiniam sirgimui – tai mano dienas pavertė neatsiejamas nuo knygų skaitymo.

Iki šiol atsimenu tą būseną, kai temstant dienai stoviu prie begalinių namų bibliotekos lentynų su skirtingomis knygomis ir mane apima jausmas, kad galiu rinktis bet kurią knygą ir kiekviena bus naujas nuotykis, nauja patirtis. Užburianti pasirinkimo laisvė! Todėl esu ir pati įtikėjusi, kad vaiko aplinkoje turėtų būti kuo daugiau ir kuo įvairesnių knygų: poezijos, prozos, komiksų ar grafinių novelių, meno albumų. Jų reikia visokių.

Paveikslėlių knygos – dviejų autorių pastangų rezultatas. Kas lemia norą bendradarbiauti su vienu ar kitu rašytoju, dailininku?

E. Daciūtė: Parašau istoriją ir tada galvoju, o kas gi galėtų ją iliustruoti, kieno stilius tiktų prie teksto. Tada jau siūlau. O po to jau dailininkas renkasi, ar tekstas jam prie širdies.

A. Kiudulaitė: Mano atveju motyvas pasirinkti yra tik vienas. Gera istorija. Paskaitai tekstą ir žinai, ar galėsi jį praplėsti, ar galėsi tą pačią istoriją papasakoti savo pačios vizualia kalba. Renkuosi vedama intuicijos, nes gera istorija man yra kaip koks milžiniškas skardis, nuo kurio atsispyręs įkrenti į kūrybą bent keleriems gyvenimo metams.

Ar kūrybiniame procese yra buvę atvejų, kai Aušra pasiūlo pakeisti dalį teksto? Arba Evelina turi pastebėjimų dėl iliustracijų? Kaip į tai reaguojate?

E. Daciūtė: Gal žodį ir yra pasiūliusi pakeisti ar sukeisti juos vietomis. Tai ir viskas. Jos iliustracijų laukiu kaip dovanos – kaip ji vynios pasakojimo per vaizdus siūlą.

A. Kiudulaitė: Parašyta galutinė istorija yra mano šventa karvė (juokiasi). Jaučiu begalinę pagarbą rašytojo darbui. Ir tikiu jo profesionalumu. To paties sulaukiu ir iš Evelinos. Kitaip ir neįsivaizduoju.

Kas paskatino sukurti knygą „Pasakojimas apie katiną ir tulpę“? Nejautėte spaudimo iš aplinkos, kad knyga privalo būti ne mažiau sėkminga kaip „Laimė yra lapė“?

E. Daciūtė: Atėjo laikas, atsirado ir knyga. Nenorėjome kurti kažko, nes reikia. Turėjome kitų projektų, o kai atėjo laikas, atsirado tekstas, kuris Aušrai sugrojo, tada atsirado ir knyga. Nebuvo jokio plano. Abi supratome, kad tai bus kitokia knyga nei „Laimė yra lapė“. Jos abi apie išsiskyrimą ir draugystę, bet kitaip.

A. Kiudulaitė: Greičiausiai tiesiog atėjo laikas. Visgi mūsų bendras knygas skiria veik šešeri metai. Nesinorėjo skubėti, o ir šioks toks spaudimas buvo tęsti lapės istoriją. Tikriausiai daugybė knygos „Laimė yra lapė“ gerbėjų tikėjosi, kad naujoji mūsų bendra knyga bus panaši į „Lapę“. Bet labai džiaugiuosi, kad stilistiškai naujoje knygoje esu jau visiškai kitokia. Džiugu matyti, kiek paaugau ir kiek jaučiuosi laisvesnė interpretuodama tekstą.

Tačiau abi mūsų bendras su Evelina knygas vienija tematika. Jos apie kertinius gyvenimo dėsnius, apie meilę, draugystę, atsidavimą, laiko tėkmę ir begalinę viltį. Jei vertinsim iš tos pusės – niekur per daug nenutolom. Apie spaudimą dėl knygos sėkmės niekuomet nesusimąsčiau, man užtenka ir savo pačios vidinio kritiko, neleidžiandžio sumeluoti savo darbe.

Ar būna taip, kad kartais nuo kūrybos prireikia atokvėpio valandėlių? Kaip išlaukiate tą laiką? Ir kas padeda vėl susigrąžinti įkvėpimą?

E. Daciūtė: Žinoma, kad prireikia. Ypač pasirodžius naujai knygai. Tada užsiimu kitais darbais, važinėju į susitikimus su vaikais, užsiimu kitais projektais. Anksčiau atrodė, kad viskas – daugiau nieko nebeparašysiu. Dabar jau žinau, kad ateis laikas, kai ims driektis naujos istorijos siūlas.

A. Kiudulaitė: Kai tikrai noriu atsikvėpti – einu vaikščioti arba išsitraukiu bėgiojimo batus ir dar švintant suku ratus Vingio parke. O šiaip jaučiu didelį malonumą net kai knyga kiek įstrigusi, eskizuoti ir taip dokumentuoti, kur mane neša kasdienybė ir mintys. Įkvėpimu labai stipriai netikiu, bet tikiu, kad pati tamsiausia naktis yra prieš aušrą, todėl dažnai aušrą pasitinku dirbdama. Evelina tai puikiai žino. Ne veltui knygoje yra šitas sakinys. Skirtas būtent man.

...kadangi jau perskaitėte šį straipsnį, turime nedidelį prašymą Jums: padėkite mums atnaujinti „Bernardinai.lt“. Šiuo metu atliekame nedidelius technologinius pakeitimus. Žvelgdami į ateitį planuojame ir ženklesnį atnaujinimą, kad lengvai matytumėte ir galėtumėte skaityti visus dienraštyje publikuojamus tekstus. Neturime turtingų savininkų ar dosnių finansuotojų, kurie padengtų visas „Bernardinai.lt“ išlaidas. Bet turime Jus, savo skaitytojus, remiančius interneto dienraščio veiklą. Skaitykite „Bernardinai.lt“ ir toliau, skirdami kad ir nedidelę paramos sumą. Iš anksto dėkojame už paramą! Nepamirškite pasidalinti patikusiais tekstais su savo draugais ir pažįstamais.