2021 04 14

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

7 min.

Geriausių 2020 m. šiuolaikinės literatūros vertimų sąrašas: daugiausia – „Baltų lankų“ knygų, net septynios

„Baltų lankų“ nuotrauka

Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga (LLVS) jau dvyliktą kartą rengia konkursą „Metų verstinė knyga“. Ilgajame 25 verstinių šiuolaikinės grožinės literatūros knygų sąraše – 9 angliškos ir 5 prancūziškos knygos, po dvi – verstos iš lenkų, italų ir ispanų, po vieną – iš estų, vokiečių, švedų, norvegų, čekų, rusų ir japonų kalbų. Ir net 7 iš jų išleistos leidykloje „Baltos lankos“.

Virginie Despentes „Vernonas Subutexas 1“ (iš prancūzų kalbos vertė Paulius Jevsejevas) ir Grahamo Swifto „Regimybės“ (iš anglų kalbos vertė Rasa Drazdauskienė) pateko ir į ekspertų išrinktą penketuką, iš kurio rinkti geriausiąją 2020 m. verstinę knygą kviečiami visi skaitytojai.

„Šis konkursas – tarsi didelio vaismedžio metų derlius, svarbus, autoritetingas leidyklos kryptingų ir nuoseklių darbų įvertinimas. Džiaugiamės, kad dėmesys vertėjų ir redaktorių profesijoms auga, gerus vertimus vis plačiau pastebi ir profesionalūs literatūros ekspertai, ir skaitytojai. Sveikiname savo nuolatinius bendradarbius – vertėjas ir vertėjus, redaktores, korektores, – kurių svarbūs darbai buvo įvertinti. Visa tai įkvepia ir toliau užsiimti tuo, ką mėgstame labiausiai, – leisti aukščiausios meninės vertės kūrinius ir jų vertimus“, – sako leidyklos „Baltos lankos“ vyriausioji redaktorė Saulina Kochanskaitė.

„Metų verstinės knygos“ sąrašus sudaro LLVS kviestų ekspertų komisija, kuri vertina kūrinio meniškumą ir vertimo kokybę.

Kviečiame susipažinti su visomis septyniomis knygomis ir jų vertėjų bei autorių įspūdžiais.

Knygos viršelis.Virginie Despentes, „Vernonas Subutexas 1“ (iš prancūzų kalbos vertė Paulius Jevsejevas) 

Kas yra Vernonas Subutexas? Miesto legenda. Puolęs žmogus. Visuomenės veidrodis. Vernonas Subutexas ne taip jau seniai turėjo kultinę muzikos įrašų parduotuvę „Revolveris“. Dešimtajame dešimtmetyje legendos apie jį sklandė po visą Paryžių. Žavus, laisvas, pašėlęs rokeris, širdžių ėdikas. Tačiau 2006-aisiais, atėjus interneto amžiui ir vinilų nuosmukiui, įrašų parduotuvė bankrutuoja, o Vernono reputacija žlunga. Pasibaigus santaupoms, kaupiantis skoloms ir mirus turtingam draugui, kuris mokėdavo už jo buto nuomą, Vernonas Subutexas atsiduria Paryžiaus gatvėse – visuomenės paribiuose.

„Pirmiausias ir svarbiausias mano darbas buvo aprėpti slengo niuansus, įvairovę, – tai man turbūt ir buvo didžiausias vargas. Nes temine ar logine prasme tai nėra sudėtinga knyga, nereikia labai stengtis išvynioti kokių nors gilių minčių. Užtat kasdienės kalbos tirštumą išsemti buvo rimta užduotis. Tai reikėjo daryti kruopščiai, lėtai, nuosekliai. Darbas buvo įdomus, malonus, bet techniškai sudėtingas, reikėjo daug knaisiotis“, – prisimindamas knygos vertimą sako Paulius Jevsejevas.

Knygos viršelis.Mathias Enard, „Vagių gatvė“ (iš prancūzų kalbos vertė Violeta Tauragienė) 

„Vagių gatvė“ – tai pasakojimas apie dideles žmogaus svajones ir žlungančias viltis, vaiko virsmo suaugusiuoju, pasišventusio tikinčiojo virsmo nusidėjėliu istorija, kurios fone sukyla ir išblėsta pirmoji Arabų pavasario revoliucijos banga, stiprėja religinis ekstremizmas, nukreiptas į Lakdaro svajonių kraštą – Ispaniją, o Barseloną siaučia kruvinos katalonų nepriklausomybės kovos. Galų gale Lakdaras, tarsi kartodamas Albertʼo Camus romano „Svetimas“ herojaus likimą, ima nujausti neišvengiamą tiesą: kad ir kiek kartų pradėsi gyvenimą iš naujo, kad ir kaip stengsiesi pritapti, tavo praeitis ir tavo kultūra nuolat lips tau ant kulnų, kol galop liksi vienas, svetimas tarp savų.

„Savo kūryba noriu pasakyti, parodyti, kad žmogus nuolat keičiasi, o mes žmonėms kabiname etiketes. Tapatybė kinta, juda, o mes elgiamės taip, lyg žinotume tapatybės ribas ir kas yra kas. Gal keista, bet taip jau yra, mes visada kitiems atrodome kaip kažkas. Tam tikru būdu suvokiame, kas esame, bet kiti, žiūrėdami į mus, visada mato ką kita. Ir taip atsiduriame tarp dviejų, o gal net ir daugiau veidrodžių, kuriuose viskas, visos mūsų gyvenimo patirtys vienu metu ima ir atsispindi. Man rūpi galvoti apie kitą, kitoniškumą ir tai, kaip tas kitas atrodo mums“, – festivalio „Vilniaus lapai“ susitikime yra sakęs knygos autorius Mathiasas Enardʼas.

Knygos viršelis.Kazuo Ishiguro, „Palaidotas milžinas“ (iš anglų kalbos vertė Mėta Žukaitė)

Romėnai seniai išsidangino, Britanija pamažu grimzta į nuosmukį. Sutuoktiniai Akslis ir Beatrisė išsiruošia į kelią per neramią, keistose miglose, kurios nutrina žmogaus atmintį, skendinčią ir lietaus merkiamą žemę, vildamiesi rasti sūnų, kurio nematė jau daugelį metų. Jie nusiteikę susidurti su daugybe pavojų – kai kurie jų bus keisti ir anapusiniai, – bet nė neįtaria, kokius tamsius ir užmirštus jų meilės vienas kitam klodus ši kelionė atvers. Kartais rūstus ir pirmykštis, kartais veriamai jaudinantis romanas „Palaidotas milžinas“ kalba apie užmarštį ir atminties galią, kaltę ir traumą, meilę ir kerštą.

„Didžiausias iššūkis verčiant šį Ishiguro romaną buvo jo nežymiai keistoka kalba; beje, kad ir kaip tai skambėtų, su tokiu pačiu iššūkiu prisipažįsta susidūręs ir pats autorius. Ėmęsis rašyti apie tokius archajiškus laikus, jis sakosi ieškojęs tinkamo „senovinio“ stiliaus. <…> Rašytojas pasirinko labai „išigurišką“ kelią – itin taupų ir neįmantrų stilių, kur „mažiau“ yra geriau, kuriame sakiniai tokie lyg ir apgenėti. Taigi verčiant nuolat kildavo klausimas, kaip tą keistumą dozuoti, ar tokį žodyną galėjo vartoti VI a. gyventojas ir kokiems laikams tada artimesnis pats pasakotojas“, – apie romano vertimo niuansus pasakojo vertėja Mėta Žukaitė.

Knygos viršelis.Hanya Yanagihara, „Mažas gyvenimas“ (iš anglų kalbos vertė Marius Burokas)

„Mažas gyvenimas“ – giesmė broliškai draugystei ir meilei XXI amžiuje, pasakojimas apie šeimas, kuriose gimstame, ir apie šeimas, kurias susikuriame patys, žmogiškosios ištvermės ir empatijos meditacija. Tai viena labiausiai pritrenkiančių, metančių iššūkį, liūdinančių, sukrečiančių ir jaudinančių kelionių per sudėtingą žmogaus gyvenimą, nukelianti mus į vienas tamsiausių kada nors grožinėje literatūroje aprašytų vietų ir vis dėlto suteikianti šviesos.

„Nemanau, kad susitapatinimas su veikėjais ir sugebėjimas savo kailiu patirti visą istoriją padeda gerai versti knygas. Man svarbiau pagauti ar bent pasistengti pagauti tą pačią bangą, kuria transliavo autorius rašydamas. Šiaip, tiesą sakant, sunku paaiškinti, kodėl pajunti ar nepajunti, kad radai raktą į knygą, toną, pasakojimą. Teorijų yra įvairių, bet visos jos paaiškina tik tam tikrą to sudėtingo pojūčio ir reiškinio aspektą. Čia tas pats, kas rašyti eilėraštį: irgi nepaaiškinsi, kodėl sudedi žodžius taip, kad jie veikia, o kitas negali (arba ir tu pats kartais negali)“, – apie tai, kokią vertimo strategiją rinkosi, pasakojo Marius Burokas.

Knygos viršelis.Karl Ove Knausgård, „Mano kova. Vaikystės sala“ (iš norvegų kalbos vertė Justė Nepaitė) 

Trečiame ciklo romane Knausgårdas ryškiais potėpiais aprašo savo vaikystę saloje. Aštuntojo dešimtmečio pradžioje jis su tėvais ir broliu įsikelia į naują namą naujame kvartale. Rodos, šeimai prieš akis – visas gyvenimas. Tačiau pamažu jų erdvė kinta, joje darosi klaustrofobiškai ankšta. Tik kas keičiasi iš tiesų – pasaulis ar jie patys? Knausgårdas – nelyg senas, bet brangias nuotraukas – kruopščiai dokumentuoja nuostabos ir intensyvių pirmųjų patirčių kupiną vaikystę – pasaulį, kuriame vaikai ir suaugusieji gyvena kartu, bet visiškai skirtingus, niekada nesusiliečiančius gyvenimus. Su prustišku užmoju tyrinėja anuomet po truputį ėmusį skleistis savąjį „aš“ ir daugiasluoksnę prarasto laiko, atminties ir žmogiškosios egzistencijos prigimtį.

„Emociškai sunkiausia buvo versti pirmąją knygą mirties tema, o štai trečios dalies apie vaikystę atmosfera buvo lengvesnė, kai kurie epizodai mane prajuokindavo, mintimis nejučia grįždavau į savo pačios vaikystę. Tad su kiekviena dalimi atrandu vis ką nors naujo. Mano santykis su Knausgårdu irgi nevienareikšmis. Po vienos dalies pasirodymo skaičiau recenziją, kurioje skaitytojas rašė laukiantis tęsinio kaip susitikimo su artimu draugu. Kai su kūrinio veikėju užsimezga šiltas ryšys, ilgesniam laikui išsiskyręs svarstai, kaip jis laikosi, kas dedasi jo gyvenime, ir nekantriai lauki naujų susitikimų“, – apie šešių dalių ciklo „Mano kova“ vertimą yra sakiusi Justė Nepaitė.

Knygos viršelis.Yoko Ogawa, „Begalinė lygtis“ (iš japonų kalbos vertė Gabija Enciūtė)

Vieniša namų tvarkytoja, auginanti dešimtmetį sūnų, vieną pavasario dieną pradeda dirbti genialaus matematikos Profesoriaus namuose. Jis dar 1975-aisiais susižeidė galvą ir neteko trumpalaikės atminties. Profesoriaus smegenys – lyg videokamera, kurioje telpa tik viena aštuoniasdešimties minučių trukmės kasetė. Tad teoremą, kurią sukūrė prieš trisdešimt metų, atsimena puikiai, bet ką valgė vakarienei – ne. Kad prisimintų svarbiausius dalykus, tylusis Profesorius juos užsirašo ant lapelių ir prisisega prie švarko. Dienas jis leidžia spręsdamas sudėtingiausias lygtis ir dalyvaudamas matematikos konkursuose. Ne kiekvienas supranta Profesoriaus meilę skaičiams ir keistą jo gyvenimo būdą, bet naujoji namų tvarkytoja ir jos dėl beisbolo galvą pametęs sūnus sugeba su juo užmegzti už atmintį gilesnį ryšį ir atrasti nematomą draugystės ir meilės formulę.

„Sutikusi versti romaną, kuriame labai svarbi matematika, nusiteikiau lyg į mirtiną mūšį. Mokykloje niekada nemokėjau matematikos, kai kada toje srityje netgi pasijusdavau visai beviltiška. Žodžiu, panašiai kaip romano herojė ir pasakotoja. <…> Man atrodo, kad įvairiausių pasaulio šalių literatūra ir vertimas iš įvairių pasaulio kalbų – kurių kiekviena atsineša savą pasaulėjautą, savą egzistencijos interpretaciją – į lietuvių kalbą yra tikras gyvybės šaltinis mūsų kultūrai ir nuostabus spalvingų patirčių kaleidoskopas“, – patirtimi verčiant romaną „Begalinė lygtis“ dalijosi Gabija Enciūtė.

Graham Swift, „Regimybės“ (iš anglų kalbos vertė Rasa Drazdauskienė)

Ėjo 1959-ųjų vasara Braitone, kurortiniame Anglijos pajūrio mieste. Pačiame pirso gale, tiesiai virš sūkuriuojančių vandenų, šiltais vasaros vakarais vyko stebuklai. Varjetė numerius atlikdavo nepamirštama trijulė: programos konferansjė Džekas Robinsas, iliuzionistas Ronis Dinas ir jo enigmatiškoji asistentė Ivė Vait. Įžengę į sceną jie virsdavo Džeku Robinsonu, Didžiuoju Pablu ir Eva. Ir publiką burte užburdavo ryškiaspalviais kostiumais, dainomis, stepo šokiais ir baltomis nosinėmis, virstančiomis baltais balandžiais.

Šioje aukščiausios prabos literatūrinėje iliuzijoje sceną dalijasi tikra magija ir nenuspėjama tikrovė, tuoj iš rankų išslysiantis ir praeitimi tapsiantis pasaulis ir nepažini ateitis, lemtingos gyvenimo akimirkos ir atsitiktinumai, likimas ir XX a. istorija, meilė, prisiminimai – ir regimybės.

„Savo pasakojimą, patį „Regimybių“ tekstą Grahamas Swiftas konstruoja kaip iliuzionisto triuką. Atrodo, matyti viskas, ką jis daro, tačiau galutinis rezultatas vis tiek apstulbina ir išlieka atmintyje kaip vientisa, liepsningai ryški akimirka. Verčiant atrodė svarbiausia išsaugoti nenutrūkusias motyvų gijas ir perteikti raibuliuojančią, vaiskią, apgaulingą autoriaus sukurto pasaulio nuotaiką. Ši knyga išausta iš įvairių motyvų: tai veikėjų ištartos frazės, vietovės, daiktai ir objektai. Kiekvienas objektas joje pasirodo kelis kartus, įvairiais pavidalais ir kiekvieną kartą įgyja šiek tiek kitokią prasmę. Tie patys žodžiai, ištarti kito žmogaus, kitoje vietoje, kitu laiku reiškia visai ką kita“, – paprašyta apibūdinti į penketuką patekusią knygą ir jos vertimo procesą, sakė Rasa Drazdauskienė.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

„Baltų lankų“ informacija