Gėrio ir blogio mitas J. Steinbecko romane „Į rytus nuo Edeno“

Šiame Nobelio premijos laureato romane skaitytojai gali atrasti daug pamokomų istorijų ir išbandymų, knygoje apsvarstoma gėrio ir blogio kilmės idėja – ar iš prigimties esame nuodėmingi, taip pat keliami religiniai klausimai. Knygai būdinga filosofinė ir religinė potekstė, introspekcinis (sąmonės ir veiksmų savistabos) metodas, atskleidžiantis gilesnį požiūrį į aplinkinį pasaulį. Nepaisant to, kad kūrinys buvo išleistas 1952 metais, jis išliko aktualus iki šių laikų, o autoriui atnešė neblėstančią šlovę.

Didžioji romano pasakojimo dalis vyksta turtingame Kalifornijos Salinaso slėnyje, viename žemės ūkyje, o autoriaus dėmesys nukrypsta į dvi dinastijas – Traskus ir Hamiltonus, iš kurių kilęs pats J. Steinbeckas, – ir tris kartas, nuolat atsiduriančias gėrio ir blogio kovos sūkuryje.

Gimus dvyniams Kalebui ir Aronui, Adamas Traskas lieka vienas – susidurdamas su išbandymu užauginti du motinos meilės nepažinusius ir tokius skirtingus sūnus. Vienas jų – Kalebas – auga gaubiamas visų aplinkinių švelnumo, o kito – Arono – pasaulyje dominuoja vienatvė ir paslaptinga tamsa. Hamiltonų giminė, priešingai – gausi ir gyva, kuria ir atnaujina pasaulį, tačiau ją nuolat supurto nerimas: kaip reikės išlikti pasaulyje, kai jame neliks visa jungiančio tėvo, išmintingojo Samuelio?

Kaino ir Abelio istorijos interpretacija

Romanas „Į rytus nuo Edeno“ savotiškai atkartoja biblinę Adomo ir Ievos sūnų – Kaino ir Abelio – istoriją. Abu broliai aukoja atnašas Dievui: Abelis – savo geriausią avį, o Kainas – grūdų. Dievas, suteikdamas pirmenybę Abelio dovanai, įsiutina Kainą, apimtas pavydo ir įniršio jis nužudo savo brolį.

J. Steinbecko romanas taip pat prasideda nuo dviejų brolių – Adamo ir Čarlzo – Traskų istorijos, kurių inicialai A ir C atkartoja Kaino ir Abelio vardų pirmąsias raides (angl. k. „Abel“ ir „Cain“; „Adam“ ir „Charles“ – red. past.). Tėvo gimtadienio proga Adamas jam padovanoja šuniuką, o Čarlzas įteikia brangų peilį. Tėvas pasirenka Adamo dovaną, o tai paskatina pavydo ir įniršio apimtą Čarlzą sumušti brolį, panašiai kaip Kaino ir Abelio konflikto istorijoje. 

Vėliau Adamas veda moterį vardu Keitė, kuri vaizduojama kaip demoniška figūra, išnaudojanti žmones, kad gautų tai, ko nori. Keitė pasilieka su Adamu vien dėl to, kad turėtų kur gyventi, be to, vėliau ji pastoja. Tačiau vos pagimdžiusi Adamui du sūnus moteris pabėga palikdama vyrą vieną su mažaisiais dvynukais. Adamas suteikia berniukams Arono ir Kalebo vardus, taip dar sykį atkartodamas Kaino ir Abelio mitą.

Panaši konfliktiška situacija ištinka ir vėl, kai tėvas parodo palankumą Aronui. Nors iš Kalebo neseniai yra gavęs 15 tūkstančių dolerių savo gimtadienio proga. Tačiau šie pinigai karo metu yra uždirbti ne visai sąžiningai: parduodant pupeles šalies ūkininkams brangiau, nei jos kainuoja iš tiesų. Adamas išbara Kalebą dėl ūkininkų išnaudojimo, o pastarasis, negalėdamas suvaldyti kilusio pavydo broliui, nusiveda Aroną į motinos viešnamį – sugriaudamas įsitikinimą, kad ji yra mirusi. Aronas jaučiasi sugniuždytas ir nusprendžia įstoti į armiją, tačiau čia jo laukia išbandymai, o gal net pati mirtis. 

Žmogiškoji prigimtis

Vis dėlto ši biblinius atspindžius primenanti brolių istorija tampa svarbi ir dėl kitos priežasties. Adamo tarnas Li išmoksta hebrajų kalbą tam, kad geriau suprastų tikrąją Kaino ir Abelio biblinio mito reikšmę. Jam rūpi išsiaiškinti – ar žmonės iš prigimties gimė nuodėmingi, ar jie turėjo laisvę rinktis.

Knygoje galima rasti tokį biblinį paaiškinimą: „Standartinės amerikietiškosios versijos vertimas įsako žmonėms nugalėti nuodėmę, o nuodėmę gali vadinti neišmanymu. Karaliaus Jokūbo versijos vertime duodamas pažadas, kad „įveiksi“, – tai yra žmonės tikrai nugalės nuodėmę. Bet hebrajiškas žodis, žodis timshel – „galbūt įveiksi“, – suteikia galimybę rinktis. Galbūt pats svarbiausias žodis pasauly. Jis sako, kad kelias tau atviras. Viską permeta atgal žmogui. Nes jeigu „galbūt įveiksi“ – tuomet tiesa ir ta, kad „galbūt neįveiksi“ (p. 375–376).

Vienas iš brolių, Kalebas, išgirdęs šią interpretaciją permąsto savo elgesį. Nors iš pradžių jis manė, kad jau gimė nuodėmingas, o jo piktai prigimčiai didelę įtaką turėjo tėviškos ir motiniškos meilės stoka. Tačiau iš tikrųjų jis, kaip ir kiekvienas žmogus, turėjo pasirinkimą, kaip elgtis – dorai arba ne. Amerikiečių klasiko romanas suteikia galimybę iš naujo apmąstyti žmogiškąją gėrio ir blogio prigimtį. 

Kūrinys taip pat skatina ieškoti prasmės, susidūrus su skaudžia žinia apie artimojo mirtį. Aronui išgirdus netikėtą žinią apie motinos mirtį (juk iki tol buvo sakyta, jog ši gyva), prieš jo akis iškyla tarno Li paveikslas. Nuskamba tiesmuki, bet guodžiantys žodžiai: „Žinau, kad kartais meluojama, norint gero. Netikiu, kad tuo kada nors ko nors gero pasiekiama. Staigus tiesos skausmas gali praeiti, bet lėta, graužianti melo agonija niekada nedingsta. Tai pūliuojanti žaizda“ (p. 536) – ši romano citata skatina susimąstyti giliau. Dažnai bijome, kad tiesa įskaudins, tačiau neretai ignoruojame tai, jog melas mums sukelia didesnę žalą. 

Taigi J. Steinbecko romaną „Į rytus nuo Edeno“ galima apibūdinti ne tik kaip dviejų šeimų ar dviejų brolių istoriją, bet ir kaip daugiasluoksnį kūrinį, tyrinėjantį žmogišką prigimtį ir keliantį filosofinį klausimą – ką iš tikrųjų reiškia būti geru arba blogu žmogumi?

Romano personažų patiriami išbandymai – bendražmogiški ir pamokomi. Skaitydami šį garsiausią amerikiečių klasiko kūrinį galime pažvelgti į pasaulį kitu, kur kas gilesniu ir jautresniu, žvilgsniu. Knyga skatina suvokti, kad mes, žmonės, nesame tik geri arba blogi – visada turime pasirinkimo laisvę tapti tokie, kokie norime būti.

„Į rytus nuo Edeno“ – tai didinga šeimos saga, šiuolaikiškai permąstanti biblinę Kaino ir Abelio istoriją. Jeigu mėgstate klasiką ir nevengiate daugiasluoksnių istorijų – rekomenduojame susipažinti su šiuo amerikiečių klasiko kūriniu.

Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.