2021 04 10

Søren Kierkegaard

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min.

Gėrio nerimas (demoniškumas)

„Nerimo sąvoka“ (iš danų kalbos vertė Ieva Tomaševičiūtė) yra chaotiškiausias, giliausias ir sudėtingiausias danų filosofo S. Kierkegaardo kūrinys. Jo centrinė ašis – psichologinė žmogaus studija, apimanti įvairias priartėjimo prie nuodėmės galimybes ir priartėjimus lydinčią dvilypę nerimo būseną. Knygoje analizuojama nerimo sąvoka paliečia įvairius žmogaus būties aspektus: nekaltumą, nežinojimą, jausmingumą, seksualumą, kaltę, nerimą dėl nuodėmės, demoniškumą, rimtumą.

Sudėtingą psichologinį santykį su kalte S. Kierkegaardas apibrėžia kaip vergovę nuodėmei ir išskiria dvi rūšis: nerimą dėl galimybės nusidėti kaip blogio nerimą ir nerimą dėl galimybės būti išgelbėtam, kaip nerimą dėl blogio. 

Žmogus, nepakeliantis naujos nuodėmės padiktuotos tikrovės, nusigręžia pirmiausia nuo savęs kaip kalto žmogaus užsidarydamas savyje, tapdamas nelaisvas. Todėl demoniškumas pasireiškia kaip staigybė, negatyvumas, šiandien dažnai sutinkami tuštumas (tarsi jausmas, jog esi be jokio turinio) ir nuobodulys. Žemiau pateikta ištrauka yra preliudas į demoniškumo kategoriją, pirma meditacija apie žmogaus santykį su galimybe išsigelbėti. 

„Vienas iš vertimo sunkumų yra pati kalba, paini sintaksė: vienas sakinys pertraukia kitą, ne visada aišku, į ką tiksliai nurodo „tai“, „jis/ji“, dėl to nelengva atsekti minties eigą. Be to, S. Kierkeggardas, būdamas be galo jautrus kalbai, daug žaidžia žodžiais, stiliais ir įvaizdžiais“, – sako knygos vertėja iš danų kalbos Ieva Tomaševičiūtė.

Lietuviškai „Nerimo sąvoką“ išleido leidykla „Jonas ir Jokūbas“. Siūlome skaitytojams knygos ištrauką. 

***

Mūsų laikais vis rečiau išgirsi kalbant apie demoniškumą. Pavieniai pasakojimai apie jį Naujajame Testamente paprastai paliekami nuošalyje. Teologai, siekdami juos paaiškinti, mielai panyra į vienos ar kitos nenatūralios nuodėmės stebėjimus, tokiu būdu rasdami pavyzdžių, kad tai, kas gyvuliška [det Dyriske] padarė tokį poveikį žmogui, jog bemaž pasireiškia neartikuliuotais gyvuliškais garsais, gyvuliškomis mimikomis ar gyvuliškais žvilgsniais – ar tai reikštų, kad gyvuliškumas [Dyriskheden] žmoguje įgijo išreikštą pavidalą (fizionominę išraišką, pasak Lavaterio), ar kad jis tik probėgšmais, lyg bepranykstąs greitasis pasiuntinys, užsimena apie viduje slypinčius dalykus taip, kaip pamišimo mirksnis ar gestas akimirksnyje, trumpesniame nei trumpiausias akimirksnis, parodijuoja, išjuokia, vaiposi iš išmintingo, apdairaus, sumanaus žmogaus, su kuriuo tuomet kalbasi. Tai, ką teologai šiuo klausimu yra pastebėję, gali būti visai teisinga, bet tai priklauso nuo to, kas laikoma esminiu momentu. Įprastai fenomenas apibūdinamas taip, kad tampa aišku, jog tai, apie ką kalbama, yra nuodėmės vergovė – ta būsena, kurios nemoku nusakyti geriau, nei primindamas apie žaidimą, kuriame du žmonės pasislepia po apsiaustu apsimesdami vienu žmogumi, o tuomet vienas iš jų kalba, o antrasis – gestikuliuoja taip, kad jo gestai visai nesisieja su kalba; tad šitaip ir gyvūnas apsivilkęs žmogaus pavidalą savo gestikuliacija ir intermedija nuolat vaiposi prieš tą žmogų. Tačiau nuodėmės vergovė dar nėra demoniškumas. Kai tik nuodėmė įsteigiama, o individas pasilieka nuodėmėje, atsiranda du tapsmai, iš kurių vienas buvo aptartas ankstesniame skyriuje. Neatsižvelgiant į tai nepavyks apibrėžti demoniškumo. Individas yra nuodėmėje, o jo nerimas yra dėl blogio. Šis tapsmas, žiūrint iš aukštesnės pozicijos, yra gėryje; štai, kodėl jis nerimauja dėl blogio. Antrasis tapsmas yra demoniškumas. Individas yra blogyje ir nerimauja dėl gėrio. Nuodėmės vergovė yra nelaisvas santykis su blogiu, o demoniškumas yra nelaisvas santykis su gėriu. 

Todėl demoniškumas iš tiesų aiškus tampa tik tuomet, kai jis yra paliečiamas gėrio, kuris iš išorės priartėja prie jo ribos. Būtent dėl šios priežasties pastebėtina, kad demoniškumas Naujajame Testamente pasirodo tik su Kristaus atvykimu ir, ar demonas vadintųsi Legionas (žr. Mt 8, 27–34, Mk 5, 1–20, Lk 8, 36–39), ar būtų nebylumo demonas (žr. Lk 9, 14), fenomenas yra tas pats – jis yra gėrio nerimas, kadangi nerimas lygiai taip pat gali pasireikšti nebylume, kaip ir klyksme. Gėris, suprantama, reiškia laisvės atkūrimą, atpirkimą, sutaikinimą, kad ir kaip jį pavadintume. 

Senesniais laikais buvo dažnai kalbama apie demoniškumą. Čia nėra prasmės studijuoti ar būti studijavusiam tai, kas leistų mintinai išpilti ar cituoti protingas ir sunkiai suprantamas knygas. Lengva bendrais bruožais nupiešti skirtingus požiūrius, kurie būtų galimi ir kurie skirtingu laiku galėjo būti tikri. Tai gali turėti savo reikšmę, nes požiūrių skirtumas gali nuvesti į sąvokos apibrėžtį. 

Į demoniškumą galima žiūrėti iš estetinio-metafizinio požiūrio taško. Fenomenas juk papuola į nelaimės, likimo ir t. t. apibrėžties lauką, leidžiasi traktuojamas kaip analogija būti gimusiam ne viso proto ir t. t. Tai reiškia prie fenomeno prieiti per užuojautą. Tačiau taip, kaip norėjimas yra menkiausias iš visų solinių menų, taip ir būti užjaučiančiam įprastu požiūriu yra menkiausias iš visų bendruomeninių virtuoziškumų ir gabumų. Tad užuojauta nė iš tolo nėra kenčiančiojo naudai, ji greičiau yra būdas globoti savo egoizmą. Apie tokius dalykus giliau susimąstyti nedrįstame, todėl ir gelbėjamės užuojauta. Tik tuomet, kai užjaučiantysis savo užuojauta susisieja su kenčiančiuoju taip, kad griežčiausiuoju požiūriu suvokia, jog šis klausimas yra jo paties reikalas, tik tuomet, kai jis taip susitapatina su kenčiančiuoju, kad kovodamas dėl paaiškinimo kartu kovoja ir už save, atsisakydamas viso lengvabūdiškumo, minkštaširdiškumo ir bailumo, tik tuomet užuojauta įgyja reikšmę ir galbūt tik tuomet tampa prasminga, kai užjaučiantysis skiriasi nuo kenčiančiojo kęsdamas aukštesnės formos kančią. Kai užuojauta šitaip susisieja su demoniškumu, tai jau nebe kelių guodžiančių žodžių, išmaldos ar gūžtelėjimo pečiais klausimas; nesgi jei imame dejuoti, vadinasi, bus atsiradę dėl ko dejuoti. Jei demoniškumas yra likimas, jis gali ištikti bet ką. To niekaip nepaneigsi, net jei mūsų bailaus laikmečio prasiblaškymai ir triukšmingos tarsi janyčarų muzika avantiūros ir leidžia užlaikyti mąstymą užribyje taip, kaip Amerikos miškuose laukinių žvėrių atsiginama deglais, kauksmais ir cimbolų garsais. Tai priežastis, dėl kurios mūsų laikais tiek nedaug sužinome apie didžiausius dvasios išbandymus, bet juo daugiau – apie visus tuos palaižūniškus konfliktus tarp vyro ir vyro bei vyro ir moters, kuriuos rafinuotas pobūvių ir vakaronių gyvenimas atsineša kartu su savimi. Jei tikroji žmogiškoji užuojauta perimtų kančią kaip laiduotoją ir garantą, tuomet pirmiausia turėtų išsiaiškinti, kiek ten esama likimo ir kiek kaltės. Ir ši skirtis turi būti nubrėžta su susirūpinusia, bet energinga laisvės kančia, kad išdrįstume tvirtai jos laikytis, net jei visas pasaulis imtų byrėti į šipulius, net jei ir atrodytų, kad būdami nepajudinami pridarysime neatitaisomos žalos. 

Į demoniškumą žiūrėjome etiškai jį smerkdami. Puikiai žinoma, su kokiu siaubingu griežtumu jis persekiotas, stebėtas ir baustas. Mūsų laikais šiurpstame nuo pasakojimų apie jį, tampame sentimentalūs ir jautrūs vos pagalvoję, kad šitaip šviesiame mūsų amžiuje nesielgiama. Gal ir taip, bet ar sentimentalioji užuojauta tapo gerokai vertesnė pagyrų? Ne man teisti ar smerkti tokią elgseną – tik ją stebėti. Faktas, kad ji buvusi tokia griežta etikos atžvilgiu, parodo, jog jos užuojauta buvo aukštesnės kokybinės vertės. Mintyje susitapatinusi su fenomenu, ji tai galėjo paaiškinti tiktai tuo, kad jis [fenomenas] ir buvo kaltė. Taigi ji laikėsi įsitikinimo, kad demoniškumas pagal savo geresnę galimybę pats turėtų norėti, jog visas žiaurumas ir griežtumas būtų panaudotas prieš jį. 

Jeigu imtume pavyzdį iš panašios srities, ar tik ne Augustinas pasiūlęs bausmę – taip, mirties bausmę – eretikams? Ar todėl, kad jam trūko užuojautos? O gal todėl, kad jo elgsena nuo mūsų laikų elgsenos skyrėsi tuo, kad užuojauta nepavertė jo tokiu bailiu, kad apie save būtų pasakęs: „jei kada man pačiam taip nutiktų, tuomet Dieve padėk, kad būtų Bažnyčia, kuri manęs neapleistų ir panaudotų visą savo galybę“? Tačiau mūsų laikais baiminamės, kaip Sokratas vienur yra sakęs, leistis gydytojo pjaustomiems ir deginamiems, kad pagytume. 

Į demoniškumą mūsų buvo žiūrėta mediciniškai. Reikėtų suprasti – mit Pulver und mit Piller [su milteliais ir piliulėmis], o tada su klizmomis! Čia vaistininkai ir gydytojai susimokė. Pacientas buvo patrauktas nuošalin, kad kitų neapimtų baimė. Drąsiajame mūsų laikmetyje nedrįstame pasakyti pacientui, kad jis mirsiąs, nedrįstame pašaukti jam kunigo bijodami, kad pasimirs iš siaubo, nedrįstame pacientui pasakyti, kad pastarosiomis dienomis vienas jau miręs nuo tos pačios ligos. Pacientas buvo patrauktas nuošalin, užuojauta ėmė apie jį klausinėti, gydytojas pažadėjo kaip įmanoma greičiau lentelėse pateikti statistinę apžvalgą, kad būtų išvestas vidurkis. O vos tik gavus vidurkį, viskas pasidaro aišku. Medicininis požiūris fenomeną laiko grynai fiziniu ir somatiniu ir, kaip dažnai daro gydytojai, in specie [atsižvelgdami į atvejį], gydytojas vienoje Hofmano novelių pasiima žiupsnelį iš tabakinės ir sako: „šis atvejis kelia susirūpinimą“. 

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Tai, kad yra galimi trys tokie skirtingi požiūriai, parodo fenomeno dvilypumą, kad jis šitaip priklauso visoms sritims – somatinei, psichinei ir pneumatinei. Tai byloja, kad demoniškumo apimtis yra gerokai didesnė nei įprasta manyti, ką būtų galima aiškinti tuo, kad žmogus yra sielos ir kūno sintezė, palaikoma dvasios, taigi nedarna viename jų tampa matoma ir kituose. Tačiau vos tik sužinojus apie jo apimtį, ko gero, taip pat pasirodys, kad ne vienas, netgi iš tų, kurie nori užsiimti šio fenomeno nagrinėjimu, pats papuola jo aprėptin ir kad jo pėdsakų neabejotinai esama kiekviename žmoguje, kaip ir kiekviename žmoguje esama nusidėjėlio. 

Tačiau, kadangi demoniškumas laikui bėgant reiškė visą aibę dalykų ir galiausiai pažengė tiek, kad reikštų tą, ką reikia, geriausia būtų šiek tiek apibrėžti jo sąvoką. Šiuo atžvilgiu reikėtų atkreipti dėmesį į vietą, kurią jam priskyrėme. Nekaltume negali būti nė kalbos apie demoniškumą. Kita vertus, reikėtų atsisakyti visų fantastiškų pasakojimų apie sudaromą sutartį su blogiu, ir t. t., kai žmogus tampa absoliučiai blogu. Iš čia kilo prieštaravimas senesniųjų laikų griežtoje elgsenoje. Taip buvo manoma, o visgi norėta bausti. Tačiau pati bausmė vis dėlto buvo ne būtinoji gintis – jos tikslas taip pat buvo sutaikinti (ar svarstomąjį asmenį per švelnesnę bausmę, ar kitus per mirties bausmę), bet jeigu galima kalbėti apie sutaikinimą, vadinasi, individas nebuvo visiškoje blogio galioje, o jeigu jis buvo visiškai blogio galioje, bausti reikštų prieštaravimą. Jei čia kiltų klausimas, kiek demoniškumas yra psichologijos problema, atsakyčiau, kad demoniškumas yra būsena. Iš šios būsenos visad gali prasikalti vienintelis nuodėmingas veiksmas. Tačiau būsena yra galimybė, net jei ji, suprantama, santykyje su nekaltumu vėlei yra tikrovė, įsteigta per kokybinį šuolį. 

Demoniškumas yra nerimas dėl gėrio. Nekaltume laisvė nebuvo įsteigta kaip laisvė, jos galimybė individualybėje buvo nerimas. Demoniškume santykis yra atvirkščias. Laisvė yra steigiama kaip nelaisvė, nes laisvė yra prarasta. Laisvės galimybė čia, vėlgi, yra nerimas. Skirtumas absoliutus, nes laisvės galimybė čia pasirodo santykyje su nelaisve, o tai yra visiška nekaltumo, kuris yra į laisvę nukreipta apibrėžtis, priešingybė. 

Demoniškumas yra nelaisvė, kuri nori save užbaigti. Tai vis dėlto yra ir lieka negalimybe, kuri visuomet išlaiko santykį ir, nors iš pažiūros jis bemaž pranykęs, jis visgi ten yra, o nerimas netrukus pasireiškia prisilietimo akimirksnį. (Žr. tai, kas išdėstyta anksčiau apie pasakojimus Naujajame Testamente.)