Geros valios žmonės, vienykitės!

Nusišypsokime dangui ir saulei, melskim taikos ir gėrio; nes kitu atveju pykčio ir blogio cunamis pereis kaip juoda banga per širdis ir protus, nušluos mūsų buvusį ir būsimą gyvenimą.

Ne toks didelis skirtumas, ar žmoniją išmarins virusų pandemijos, ar sudegins karo beprotybė, ar panaikins pačios planetos maištas prieš žmogų per kintantį klimatą, lemties vandenynų naujasis tvanas. Kur čia dar vieta žmogui?

Viską nulems širdis. Kaip sakė Vilniaus pranašas Adomas, gyvenęs visai netoli šios vietos: „turėk širdį ir žiūrėk į širdį“. „Miej serce i patrzaj w serce“. Tai patarimas pačiam pasauliui.

Beširdis pasaulis neišliks, jis žus baimės ir įniršio kančiose.

Širdies ligonė Lietuva prie Baltijos ir Astravo, per mažai mylinti savo vaikus, vargu bau  išliks, jei nesusivoks, jeigu nesikeis.

Nebent liks prisiminimas, kad buvo graži šalis, kur upės teka; kad buvo gabi ir darbšti tauta, kuriai svaigintis pykčiu kartą tapo svarbiau, negu gyventi kaip broliams ir seserims.

„Sėk, sesute, žalią rūtą, kad Lietuva laisva būtų!“ Gražiai dainavom.

O kaip išlaisvinti Lietuvos širdį nuo pykčio pandemijos?

Nuo abejingumo viskam, nuo keršto, kodėl esi toks šiaipsau. Vieni dainuoja „Man gerai!“, kiti dainuoja „Man blogai!“ Populiari dainelė, ypač antroji.

Gal Dievas kaltas, kad neuždraudė blogio? Ne.

Jis tiesiog leido džiaugtis gyvenimu – dangum ir saule, viena tarp daugybės ir begalybės Jo žvaigždžių. Bet ir leido mums išmėginti save, ar esam verti gyvenimo. Ir saulės Lietuvos, kuri tamsumas prašalina.

Į tai atsakys mūsų geroji valia, jeigu jos turime, jeigu ją puoselėjame.

Prisiminkim Šventąjį Raštą.

Ezavas buvo vyriausias sūnus šeimoje, bet už lęšių dubenėlį pardavė savo pirmagimystės teisę, atsisakė tėvo palikimo. Lietuvoje komuna tą darė, tą diegė prieš aštuoniasdešimt metų.

Nebūkim tie, kurie nesugeba pakelti galvos nuo dubenėlio ir apsidairyti pasaulyje.

O pasaulis, kuriame godulio daugiau, negu proto, juolab – širdies ir sąžinės, yra atslinkęs jau prie naujo karo bedugnės krašto. Ir tempia mus, Lietuvos vargšus. Tai šaukimas atsikvošėti.

Šiandien Ukraina jau atvirai užpulta, jau pažadėta puolimas didžiulėmis armijomis būtent vasario 16-ąją. Ukraina   stoja į savą Tėvynės karą grumtynėse su Kremliaus fašizmu.

Penki Lietuvos parlamentarai vakar Seimo nutarimu nuskrido į Kijevą, kad lemtingą gynybos  valandą būtų kartu su broliais ukrainiečiais.

Godus, pagiežingas rusofašizmas bet kurią dieną, pasitrainiojęs pasieniais,  atsiris ir į Lietuvą. Vilniaus gubernatorius Paleckis gal jau paskirtas.

Mažiausia, ko mums reikia, tai tarpusavio varžybų ir vidaus peštynių. Bet nejau atsisakysim to malonumo? Patriukšmauti kaimyno gryčiai jau  degant.

Verčiau dainuokim, broliai,  kurių širdys laisvos. Ir pasidžiaukim, kad mūsų tiek daug.

O kas galėtų paneigti galimybę, kad Aukščiausiasis stebi  iš labai aukštai ir mąsto, kaip Rūpintojėlis, ką jam toliau su ta Žeme  daryti.

Gal nutars pamėginti gėrybės projektą po mirtino karo iš naujo kitoje planetoje?

Gal sumanys kitokią žemės gėrybę ir naują sąmonę. Todėl  mėginkim  visi rasti savyje Jo šviesą, žmoniškumo ir gerumo šviesą. Išgirskime pamirštą mokymą, brolystės pašaukimą ir tiesą, kuri padarys mus laisvus.

Mat neapykantos šėtonas, kuris net per šventę atėjo  baubimu skelbti  džiunglių „laisvę“, yra juodasis nakties klastūnas. Jį atpažinsi, žmogau, tik širdimi. „Turėk širdį ir žvelk į širdį“.

Atjausk suklydusį brolį.

Tepabunda ir tvirtėja mūsų širdys, težadina jas Vilniaus varpai!

Vienykitės, pilėnai.

Puoselėkim savyje Išganytojo ramybę ir kankinių atminimą.

Ir pragaro vartai mūsų nenugalės.

Kalba pasakyta Vasario 16-osios proga iš Signatarų namų balkono.