Gerumą skleidžianti knyga

9. Lietuvos istorijoje buvo ir yra žmonių, kurie norėdami pažintį kraštą plaukė Nemunu, Nerimi, kopė kalvomis, aplankė visus piliakalnius. Suomiją vadiname tūkstančio ežerų šalimi, o Lietuvą būtų galima pavadinti tūkstančio piliakalnių šalimi (Lietuvoje jų daugiau kaip 1500). Yra žmonių, kolekcionuojančių vaizdus nuo apžvalgos bokštų, renkančių Lietuvą magnetukuose... Kyla įtarimas, kad Vykintas Vaitkevičius – pirmas žmogus Lietuvoje, užkopęs ant visų piliakalnių, pagarbinęs ją kiekvienoje šventvietėje, paglostęs kiekvieną mitologinį akmenį, prisiglaudęs prie kiekvieno iškilesnio ąžuolo. Gal todėl jo organizuojamuose žygiuose po Lietuvą, ar saulei šviečiant, ar lietui lyjant, voromis nusitęsia būriai žmonių. Tam, kad Lietuvą mylėtum, ją pažinti reikia... Vykintas Vaitkevičius veda istorijos ir mitologijos mylėtojus istoriniais Merkinės keliais į Kukumbalio šventvietę. Brolių Černiauskų nuotrauka (2021 m.)

Naujoji Vykinto Vaitkevičiaus knyga „Dainavos žemės šventvietės. Varėnos rajonas ir Druskininkų savivaldybė“ (knygą 2022 m. išleido Dzūkijos nacionalinio parko ir Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato direkcija; tik išleista knyga tapo retenybe; leidimą finansavo Lietuvos kultūros taryba ir gausus rėmėjų būrys) primena prieš 25 metus pasirodžiusią to paties nepaprastai darbštaus mokslininko veikalą „Senosios Lietuvos šventvietės. Žemaitija“.

Kaip galima būtų pamatuoti tokią nemenką laiko atkarpą? Seniai žinoma, kad kelią nueina tas, kuris eina. Eiti reikia kasdien. Gali pasirodyti, kad toks profesinis žvelgimas į kraštovaizdį, toks kruopštus matavimas, fotografavimas ir įdėmus archyvų studijavimas – tai rutina, tarsi privalomas ritualas be ypatingo džiugesio. Bet ne taip čia yra. Būna, kad po daugelio metų sugrįžtama prie pirmųjų įspūdžių kaip į tylią šventę. Taip gali atsitikti visiems…

Apie tai, kas gražu

Kai skaitydamas apie atrastas, išmatuotas, apkalbėtas Dainavos žemės šventvietes sustoju prie 77-ojo puslapio, kai pamatau tą stačiašlaitę Čirštų šaltinio griovą, labai priartėja gyvas anų tolimų dienų prisiminimas. Buvo 1992-ųjų vasaros pabaiga, leidausi į gilią raguvą, tarsi į požemį, ir kai perėjau rūko bangą, netikėtai pasijutau prieblandoje – lyg ir visai kitame pasaulyje: nebegirdėt paukščių švilpimo nei medžių ošimo, viskas liko kažkur aukštai, o čia tiktai ramus vandens čiurlenimas, tik pablyškę asiūkliai, žemaūgiai kelminiai paparčiai ir mažyčiai pelkinių neužmirštuolių žiedeliai.

Tada pagalvojau, kad štai šitaip ir patenkama į tikrą požemį, į pasakų pasaulį, iš kurio sugrįžtama po šimto metų. Paslaptingo šaltinėlio pradžia – iš po eglės šaknų išsiveržusi tyro vandens srovė krinta ant nugludintų akmenų… Nei paukštis, nei vėjas netrikdo šio pirmykščio skaidraus tekėjimo. Žiūriu atgal, maža upeliuko srovė dingsta nepermatomoje balto rūko blausybėje. Reikės vėl kiaurai pereiti rūko sieną ir vėl prisiminti Nykštuką Nosį iš Anderseno pasakos…

Kapiniškių smėlėtas keliukas jau čia pat – galėsiu pasidžiaugti, kad ne šimtas metų prabėgo, kol du kartus įveikiau užburtas rūko užtvaras, – galėsiu pakilti į kalvą, nutolti nuo Skroblaus slėnio ir bandyti pažvelgti į Čirštų sufozinę raguvą iš aukščiau. Labai status šlaitas, apaugęs vešliais krūmais, o eglių viršūnės štai kur, už kelių žingsnių, tiesiog panosėje. Aišku, kad tai tos pačios šimtametės eglės, kurių storas, šiek tiek apnuogintas šaknis ten, žemai žemai, gaivina šaltinio versmė. Silpnai besigirdi nematomas upeliukas. Galima patikėti, kad stebuklingai atsidūrei virš šimtą kartų sumažinto Raigardo slėnio. Antai… Ar ne smėlėtas Kapiniškių–Viršurodukio keliukas nutolsta Bakanauskų ežerėlio link?

Čirštų šaltinis prasideda ūksmėtame eglyne, o išbėgęs į Kapiniškių pievas jau yra upokšnis – skaidrus ir šaltas. Brolių Černiauskų nuotrauka (1993 m.)

Ir mokslo populiarintojų, ir publicistų raštuose galima surasti tokių kategoriškų tvirtinimų: storiausias Europoje, aukščiausias pasaulyje, ilgiausias… Tą storumą ar ilgumą šiais laikais nesunku pamatuoti, bet pabandyk sužinoti, kuris skruzdėlynas Lietuvoje didžiausias. Ir vis dėlto į Lietuvos rekordų knygą mes siūlome šias uogas – juodas ir nepaprastai dideles, sunokusias 1993 m. Skroblaus slėnyje, prie Čirštų šaltinio. Varpotoji juodžolė, sunokinusi šias vyšnios didumo uogas, yra ūksminis augalas. Lietinga ir niūroka 1993 m. vasara, matyt, patiko juodžolei. O gal ir ši vieta kuo nors ypatinga, gal čia yra kokia anomalija, kurią augalas jaučia, o žmogus ne. Brolių Černiauskų nuotrauka (1993 m.)

Ir kaip džiugu, kad tokį iš atminties neblunkantį reginį man priminė ne tiktai naujoji knyga apie šventvietes, bet ir prie Krūčiaus nelauktai atklydęs Almantas Šarakojis, jaunas istorijos mokytojas iš Kauno. Dar keisčiau, kad atkeliavo sausio pirmąją. O pamatyti įspūdingiausius Dzūkijos šaltinius jam taip staiga prireikė, nes Vytauto Didžiojo universitete neakivaizdiniu būdu studijuoja geografiją. Kai drauge apžiūrėjom artimiausius Krūčiaus žemupio šaltinius, patariau jam nuvažiuoti prie Skroblaus, susirasti Čirštų versmes, – šitokią besniegę ir šiltą žiemos dieną ten galima išvysti tokių paslaptingų vaizdų, kokie man buvo atsivėrę vieną tolimą vasarą.

Taigi, sako Almantas, buvau vakar ir prie Antončiko, ir prie Čirštų, sutikau ten dvi moteris, viena pasisakė esanti Dalia Blažulionytė, ji ir patarė atvažiuoti prie Krūčiaus. Man jau sunku patikėti. Klausiu – ar visi studentai dabar žino, kaip staiga patekti į laimingų atsitiktinumų žemę, ar visi tokie stropūs ir savarankiški? Gal ne visi, bet jis pats kilęs iš Margionių, o tokia nelabai dažna pavardė rodanti, kad jo tolimi protėviai galbūt kažkada buvo įsikūrę Matuizose. Taigi savas žmogus šilų Dzūkijoje. Išsiskiriame kaip kolegos, pažada vasarą atvažiuoti su savo mokiniais… Kai šitaip atsitiktinai priartėja ir žmonės, ir šventvietės, – gali pasirodyti, kad visa Dainava vienu žvilgsniu aprėpiama. Bet ne, iki ryškiausių šventviečių reikia toli eiti – jos atrandamos ne iš karto.

O juk ir Vykinto Vaitkevičiaus knygos – tai atradimų žemė. Kai prieš aštuonerius metus pasirodė ketvirtoji knyga apie ekspediciją Neries upe, mums atrodė, kad jau nebeįmanoma dirbti kruopščiau ir nuosekliau. Kiek istorinių raštų apie Neries upę, kiek skirtingiausių pasakojimų apie senovę ir visai neseniai atrastų archeologijos faktų apie baltų tautų Nekropolius, kiek gamtos ir istorijos paminklų ir kiek neįspėtų etnografinių mįslių, aiškiai girdint, kad kai kuriose pakrantėse kalbama lenkiškai, o dainos dainuojamos lietuviškai. Tiesa, plaukimas upe – tai ir nenuspėjama atrakcija, todėl Vykintą ir visus jo suburtus mokslininkus lydi talkininkai. O juk ir ekspedicinio gyvenimo kasdienybių negalima nutylėti. Ir visa tai sujungia vienas žmogus…

Knygoje „Dainavos žemės šventvietės“ taip pat labai daug kraštotyrininkų pavardžių. Vykintas Vaitkevičius moka surasti ir tuos mūsų krašto praeities tyrinėtojus, kurie buvo užmiršti. Vienas tokių – Adolfas Navarackas, dzūkas iš Guobinių kaimo. Spalvoti jo piešiniai ir schemos, vaizduojančios istorines Dzūkijos vietoves, publikuojami pirmą kartą, turbūt giliai visa tai buvo paslėpta. Yra ir Adolfo Navaracko užrašų kopijos – graži rašysena išduoda, kad anuo metu (1959 m.) kraštotyrininkai gerbė lietuvių kalbą ir jautė pareigą rašyti dailiai. O štai ir tautosakininkas Jurgis Dovydaitis stovi prie Gilšės ežero! Nuotrauka daryta 1954 metais, bet kaip nesunku atpažinti, kad matome žymų tarpukario Nepriklausomos Lietuvos kraštotyrininką, kurio rimtas studijas spausdino anų metų žurnalas „Kosmos“. Matyt, neatsitiktinai Vykinto Vaitkevičiaus knygoje šitaip gražiai susigretina labai skirtingos kraštotyrininkų kartos.

O juk ir dabartiniai abiturientai gali neabejoti tuo, ką prieš šimtą metų rašė etnologas Kazimieras Mošinskis: etnografai – laimingi žmonės, nes ypač jaučia, kaip keičiasi žmonės ir papročiai. Svarbu pajusti tą kitimą, pajusti ir užrašyti. Nors kartais būna dar svarbiau tiesiog pasikalbėti su žmogumi – jo kalbėjimas dažnai sužiba lyg savaiminė kūryba. Todėl daugelis užrašytų pasakojimų turi keletą variantų. O kai pasakotojas įsijaučia į savo sakmę, ne tiktai nutolstama nuo chrestomatinės pasakų bei sakmių schemos, bet ir žodžiai atsiranda visiškai negirdėti. Tiktai klausykis ir stebėkis – kas tamsioje pirtyje pašnibžda laumei šitaip pagrūmoti jaunikaičiui, kuris pats vienas išdrįso išsišokti prieš jų papročius: „…palaikyk mano Kirkalą, aš jam pabucuosiu per pyrdalą, tai jis tadu žinos“. (Iš Nijolės Marcinkevičienės knygos „Levūnų kaimo papročiai“). Pasakotoja iš Levūnų, atkartojusi laumės žodžius, tuoj pat ir paaiškinusi: tas drąsus bernaitis taip smarkiai bėgo namo, kad net ne į savo pirkios duris pradėjo belstis…

O kartais Dzūkijos tarpumiškių žmogus į filosofinį ar kraštotyrinį klausimą, kas gi čia gero kadaise toje vietovėje buvo, atsako trumpai drūtai. Ir viskas tampa aišku. Ant Balyno kalno pakilom keturiese, mus ten atvedė eigulys Zigmas Kindaris iš Subartonių sodžiaus. Sunkokai kopėm į aukštą, legendinį kalną, dairėmės aplinkui, bet matėsi vien tiktai medžių viršūnės. Kaip mūsų vedlys aiškino, kadaise čia buvę labai gražu. Vykintas Vaitkevičius ir paklausė: „Tai kas gi čia tokio gražaus buvo?.. Na, kas jums atrodė gražu?“ Zigmas Kindaris atsakė: „Nu, kas gražu, ca mūs pievos buvo, šienavom, gražu buvo…“ Ir nutilom visi. Labai greitai paaiškėjo, kad šienaujamos pievos, kai žvelgi į jas nuo kalno, tikrai gražu. Dirbantis tose pievose žmogus, retkarčiais užkopiantis į savo kalną, taip pat gražus.

Nė pats Henrikas Gudavičius nesuskaičiuos, o ir neskaičiavo, kiek kartų suklupo prie savo puoselėjamų ir godojamų augalų prie Krūčiaus. Balandžio 10 dieną Henrikui Gudavičiui sukaks 80 metų. Galbūt kada nors po daugelio daugelio metų užžels takai, kuriuos jis numynė prie Krūčiaus, bet jo pasėtos miško gėlės dar ilgai, labai ilgai žydės. Mielas Bičiuli, ilgų ir kūrybingų Tau metų! Brolių Černiauskų nuotrauka (2020 m.)

Paslaptingieji Dainavos krašto šalciniai. Vieni su vardais, kitų vardus nusinešė į amžinybę šalia jų gyvenę žmonės. Bet būna – prasiveria žemės vokai, ir ištrykšta bevardis upelis… Ir teka – čiurlioniškai teka per pasakų žemę… Pavasariui trumpam atgimęs upelis Panaroj, kur upės dingsta po žeme. Brolių Černiauskų nuotrauka (2011 m.)

Apie tai, kas išmintinga

Etnologė Nijolė Marcinkevičienė yra užrašiusi tokį pasakojimą: pavasarį karvės, išleistos iš tvarto, dar neėda žolės, o tiktai dairosi, matyt, per žiemą jos pasiilgsta žalios spalvos, o gal ir erdvės. Tas pasakojimas ir tas spėjimas, ko gyvuliai pasiilgsta, gali priminti šventes, kai koks nors Gamtos reiškinys personifikuojamas. Liaunų žaliuojančių berželių grakštumas bei švelnumas per Sekmines sulyginamas su jaunų mergaičių grožiu. Kai kuriose tautose tas sulyginimas labai suprantamas, nes „berželis“ jų kalboje – moteriškos giminės žodis. Bet labai dažnai nereikia tokios tiesioginės asociacijos. Senovinis ritualas neabejotinai šventas, nors nei seno ąžuolo, nei ypatingo akmens, nei šaltinio nėra. Tarsi išsiplečia Vykinto Vaitkevičiaus šventviečių lokalizavimas, kartais galima sudvasinti viską, ką matome. Ypač pavasarį.

Bet labai dažnai esame tiesiog priverčiami pamiršti tą visur esantį šventumą, tas šimtmečiais išlaikytas kaimo bendruomenės tradicijas, ir ypač tada, kai į tavo širdingai puoselėjamą sodybą įsibrauna aklas buldozeris ir landus atėjūnas, dirbantis tarsi robotas. Prisimenu, ką vieną ankstyvą pavasarį kalbėjo Nemenčinės miškų ūkio Liepynės girininkas Vytautas Almanis: „Tu pastovėk čia ir paklausyk, kaip gailiai tvarte mūkia karvė. Kad ir plačiai atidariau duris, bet jokio saulės spindulio ji negauna, nes tvarto durys – į šiaurę.“ Ir ne juokais atrodo, lyg Vytautas man tai būtų ištaręs ką tik, o aš klausausi, žiūriu ir jaučiu, koks liūdnas taip ilgesingai mūkiančios karvės gyvenimas.

Kai pavasaris ateina staiga ir saulė visus peržiemojusius gyvulėlius jau ragina atkusti, bet kieme dar daug sniego, kai kas iš tikrųjų gali pasijusti visiškai užmirštas ir apleistas. Ar sunku tai pamatyti? O juk nepamatė anie landšafto architektai, kadaise sukūrę tipinę sovietinės girininkijos sodybą, kurioje ir namas be stogo, ir visada drėgnas rūsys, ir tvarto durys – būtinai į šiaurę. Ir dabar, deja, pristatyta Lietuvoje tokių fermų bei kompleksų, kuriuose laikomi galvijai niekada neišleidžiami laukan nei žiemą, nei vasarą. Tokios griežtos naujosios technologijos. Kažkada sodiečių prijaukinti, mylimi, nuglostyti gyvulėliai dabar tarsi kaliniai, gaminantys produkciją.

Argi tokia beviltiška turėtų būti paskutinioji gyvūno prijaukinimo stadija? Ir tai vyksta tuo metu, kai biologai keičia esminę gyvojo pasaulio paradigmą: nėra labai griežtõs ribõs tarp žmogaus proto ir gyvūno instinkto. Kiekviena rūšis, kaupianti gyvenimo patirtį, gali peržengti aklo pamėgdžiojimo pradžiamokslį, gali mokytis ir nustebinti tuos primatus, kurie save pavadino Homo sapiens vardu.

Vykintas Vaitkevičius atidžiai surašo, kokį čia akmenį Velnias nešė, kad Lūgo ežerą užtvenktų, o Henrikas Gudavičius augaliukus akmens papėdėje kalbina. Brolių Černiauskų nuotrauka (2004 m.)

Jau keletą metų nepakeičiamas Subartonių kaimo muzikantas, kryždirbys ir istorijų pasakotojas Zigmas Kindaris armoniką virkdo kažkur už debesų, Gugio kompanijoje. Brolių Černiauskų nuotrauka (2013 m.)

Kraštotyrininko Adolfo Navaracko kapas Liškiavoje. Brolių Černiauskų nuotrauka (2022 m.)

Lenkų keliautojas ir rašytojas Arkadijus Fidleris knygoje „Ir vėl viliojanti Kanada“ (I znowu kusząca Kanada, 1977) atpasakoja tokį istorinį vaizdą, kuris nulėmė Šiaurės Amerikos bizonų išlikimą: indėnas Keliaujantis Kojotas iš didelės bizonų bandos atskyrė keturis bizoniukus, labai greitai juos prisijaukino, ir tie it prieraišūs veršeliai visur bėgdavo paskui indėno žirgą, ypač kai reikėdavo slėptis nuo medžiotojų iš Europos. Situacija labai įdomi, ir ne iš karto buvo įvertintas jos unikalumas: tas mažų laukinių bizoniukų paklusnumas nebuvo vadinamasis imprintingo instinktas, kai vos gimęs gyvūnas gali sekti paskui bet ką, kas juda jo priekyje. Bizoniukai geriau nei žmonės įvertino jiems gresiančius pavojus.

Britų ir prancūzų savivalė XIX amžiuje buvo neribota, iš keturiasdešimties milijonų bizonų bandos Šiaurės Amerikoje per kelis dešimtmečius šių gyvūnų liko labai mažai, o kai kurioms indėnų gentims bizono mėsa ir iš jos gaminamas unikalus produktas pemikanas buvo svarbiausias maistas. Ir būtent iš tų keturių bizoniukų prasidėjo rūšies atgimimas. Oficialiai baltiesiems buvo uždrausta medžioti bizonus 1894 metais, tada jau buvo įkurti du nacionaliniai parkai – pirmosios tokios saugomos teritorijos pasaulyje. Bet bizoną, tą nepaprastai unikalią mūsų Žemės gyvūnų rūšį, išsaugojo ne baltųjų įstatymai, o patys indėnai, tie beraščiai čiabuviai, kurie aiškino visoms besikeičiančioms valdžioms, kad jie negalintys parduoti nei žemės, nei miškų, nei vandenų baltiesiems ateiviams, kurie dar nesupranta, kas yra protas, o kas – išmintis.

Todėl ir reikėjo kai ką slėpti nuo ateivių. Ir kaip nors jiems išaiškinti, kad žmogiškasis gerumas atsiranda tada, kai nebegaudom bebrų spąstais, nes jie yra tokie pat čiabuviai, kaip ir indėnai. Apie tai rašė Pilkoji Pelėda. Tai kartodavo ir indėnų vadai pokalbiuose su baltaisiais: jūs esate protingi, bet jums trūksta išminties. Jūs dabar norite ne užkariauti, bet nupirkti mūsų girias ir ežerus, o mes negalim parduoti, nes visa tai mums nepriklauso, niekam visa tai nepriklauso. Jeigu jūs to nesuprantate, mes negalime įžengti į jūsų parlamentą. Taip ir buvo: Kanados indėnai atsisakė dalyvauti parlamento darbe.

Perkūno akmuo Varėnos r., Puvočiuose, dešiniajame Merkio upės krante, netoli santakos su Grūdos upe. Sako, kad ant šio akmens laumės audeklus velėjo, o darbą atlikusios eidavusios pirtin. Tačiau tik iš didelės meilės gimsta visos bėdos ir legendos, o Motinos prakeikimas bene visose pasaulio tautose yra baisiausias. „<…> netoli Bulionio „kalionijos“, porą metrų pabristi gilaus vandens sraunuma ir užsiropšti ant Perkūno akmens. Mano laikais ant šio akmens augo į žemas, susiraizgiusias samanas panaši žolė „badinga“. <…> Mūsų kaimo samdinys pamilo turtingo ūkininko dukterį. Matyt, meilės būta abipusės ir karštos, nes, nepaisydami griežtų tėvų draudimų, įsimylėjėliai nutarė būti kartu. Meiliai beburkuojančius, besitariančius ant didelio akmens tarp brūzgynų ir čereškynų juos ir užtiko mergaitės motina. Sako, kad pirmi jos žodžiai buvę: „Kad jus Perkūnas suvenčiavot!“ Iš giedro dangaus trenkęs žaibas. Atsitokėjusi motina vietoj vaikų pamatė tik perpus perskeltą akmenį.“ Oi negerą valandą nuskambėjo motinos prakeikimas. Nijolė Marcinkevičienė, „Motinos žodžio galia: prakeikimai“, „Liaudies kultūra“, 2003 m., Nr. 1. Brolių Černiauskų nuotrauka (1993 m.)

Perskaitei? Patiko? Prisidėk paremdamas

...pabaigai turime nedidelį prašymą: šį tekstą parašėme ir galėjome publikuoti tik Jūsų dėka. Neturime turtingų savininkų ar dosnių finansuotojų, kurie padengtų visas „Bernardinai.lt“ išlaidas. Bet turime Jus, mūsų skaitytojus, remiančius interneto dienraščio veiklą. Skaitykite Bernardinai.lt ir toliau, skirdami kad ir nedidelę paramos sumą. Jums gal tai bus tik neišgertas puodelis kavos ar arbatos kavinėje, o mums – didelė parama kasdien publikuojant tai, ką mėgstate ir norite skaityti. Iš anksto dėkojame už paramą!