Vidutinis skaitymo laikas:

3 min

Ką ir kiek giedoti šv. Mišių metu?

Cathopic.com nuotrauka

Tekstas perpublikuojamas iš maldynėlio „Magnificat“ 2020 m. Nr. 6

Ar kada nors esame per šv. Mišias taip įsijautę į liturgiją, jog giesmė pati savaime veržėsi iš širdies? Tenka pripažinti, kad toks išgyvenimas – nedažna patirtis. Kur kas dažniau mums kyla klausimas: o kodėl aš turėčiau giedoti? Ar nepakanka vargonininko ir choro?

Giedojimas nėra tik fonas, pagražinimas ar vienas iš simbolinių liturginių gestų, tai – neatsiejama liturgijos dalis. Muzika, bendras giedojimas yra ženklas ir simbolis to, kas švenčiama. Giesmė patvirtina ir sustiprina Evangelijos skelbimą, geriau išreiškia tikėjimo išpažinimą, maldavimą ir dėkojimą; gestais ir žodžiais įprasmina sakramentų apeigas.

Bažnyčia ragina tikinčiuosius liturgijoje dalyvauti sąmoningai, aktyviai ir vaisingai (plg. SC 11), o aktyvų arba veiklų dalyvavimą apibrėžia kaip bendrai kalbamus atsakymus, bendrą giedojimą, kartu išreiškiamus gestus ir veiksmus (plg. SC 30). Todėl švenčiant liturgiją ir ypač šv. Mišias bendrai giedoti – ne šiaip tikinčiųjų pasirinkimas, o Bažnyčios paraginimas.

Bendruosiuose Romos Mišiolo nuostatuose rašoma, jog „giedojimą Mišiose reikia labai vertinti. Tačiau atsižvelgiant į žmonių būdą ir dalyvaujančios grupės pajėgumą, nebūtinai turi būti giedami visi tekstai, kurie iš esmės skirti giedoti“ (nr. 19).

Kas yra tie tekstai, kurie „iš esmės skirti giedoti“? Kalbama apie tekstus, kurie sukurti būtent giedojimui, ir jeigu jie negiedami, dažniausiai neatlieka savo paskirties, o kartais netgi praranda tikrąją prasmę. Bažnyčia visuomet teikia pirmenybę Šventojo Rašto tekstams, tad liturgija pripildyta psalmių žodžių. Tai Senojo Testamento poezija, sukurta būtent giedojimui per Izraelio tautos apeigas, ypač Šventykloje.

Tačiau šv. Mišiose psalmė arba jos eilutė skamba ne vien tarp skaitinių. Dažnai įžangos bei Komunijos priegiesmis taip pat yra psalmės eilutė, vadinasi, giedotina. Tiesa, dažniausiai ji pakeičiama giesme, kurią gali giedoti visi tikintieji ir tokiu būdu vienytis kaip Dievo Tauta, pasitinkanti dėl mūsų visų aukotis žengiantį savo Karalių Kristų.

Dar du tekstai sukurti ir skirti giedojimui – tai dvi angelų giesmės. Viena – serafų giesmė iš Izaijo regėjimo (Iz 6, 3): „Šventas, šventas, šventas…“, prie kurios krikščionys pridėjo 25–26 eilutes iš 117 (118) psalmės. Šiais žodžiais žmonės pasitiko į Jeruzalę įžengiantį Jėzų: „Osana…“ Šį tekstą per kiekvienas šv. Mišias mus ragina giedoti į jį įvedantys kunigo žodžiai, primenantys, kad tai giesmė ir kad mes turime privilegiją ją giedoti kartu su angelais.

Kita – Betliejaus angelų giesmė, kurią, kaip liudija Evangelija, giedojo angelai Jėzui gimus: „Garbė Dievui aukštybėse…“ (Lk 2, 14). Nors šiame himne tik pirmoji eilutė yra iš Evangelijos, tačiau pirmųjų amžių krikščionys šį himną sukūrė giedojimui, ne skaitymui.

Minėtame Romos Mišiolo nuostatų straipsnyje (nr. 19) sakoma, jog ne visada įmanoma giedoti tam skirtas Eucharistijos šventimo dalis, todėl ten pat nurodomas minimaliausias giedojimo Mišiose variantas: „Pasirenkant tas dalis, kurios iš tikrųjų bus giedamos, pirmiausia reikia imti svarbesnes, ypač tas, kurias giedos kunigas, diakonas ar lektorius, žmonėms atsakinėjant, arba kurias atliks kunigas kartu su žmonėmis.“ Vadinasi, svarbiausia giedoti atsakus į kunigo užgiedotus šūksnius: „Ir su tavimi“ arba „Amen“ ir pan. Kadangi kunigas pats nusprendžia, kiek giedos, susirinkusieji į Mišias atsako taip, kaip juos „užkalbina“ to šventimo vadovas: kalbėdami arba giedodami.

Giesmių parinkimas šv. Mišioms gali būti pats geriausias būdas išryškinti skirtumą tarp kasdienio ir iškilmingesnio šventimo. Pasak Šventųjų Apeigų kongregacijos instrukcijos Musicam Sacram (nr. 5), „Pamaldos įgyja kilnesnę formą, kai šventosios apeigos atliekamos giedant…“

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Tad kiek ir ko giedoti per šv. Mišias?

Švenčiant Eucharistiją labai kukliai vertėtų pagiedoti bent atliepiamąją psalmę ir Aleliuja (gavėnios metu galima negiedoti posmelio prieš Evangeliją, jeigu buvo giedama atliepiamoji psalmė) arba bent atliepti „Amen“, kunigui užgiedojus „per jį, su juo ir jame…“ Jeigu įmanoma, būtų verta pagiedoti ir „Šventas“.

Įprastos sekmadienių šv. Mišios bus tikrai vertai ir gražiai švenčiamos, jeigu jų metu be minėtų atliepų giedosime Įžangos giesmę, maldavimus „Kyrie eleison“, Garbės himną, atnašų giesmę, „Šventas“, „Tėve mūsų“, „Dievo Avinėli“ ir giesmę per Komuniją. Giesmė po šv. Mišių padės atskleisti pabaigos palaiminimo prasmę: „kad kiekvienas grįžtų prie savo gerų darbų, garbindamas ir šlovindamas Viešpatį“ (Bendrieji Romos Mišiolo nuostatai, 57, b)