Giedotoja S. Jašauskytė: „Per laidotuves būtina pasakoti apie Gerąją Naujieną“

Simona šią tarnystę supranta ne tik kaip priemonę gražiomis giesmėmis nuraminti mirusiojo artimuosius, bet ir galimybę kalbėti apie Gerąją Naujieną. Taip pat muzikantė stengiasi, kad į giedojimą bei maldą įsitrauktų ir kiti žmonės. „Yra buvę atvejų, kad psalmes giedojo visi, garsiai ir „pro šoną“, bet tai nėra bėda! Žmonės meldėsi balsu, lūpomis, vėliau norėjo parsinešti tekstus namo, kad dar paskaitytų. Ir tai yra nuostabu“, – dalijasi pašnekovė.

S. Jašauskytės mintys – apie giesmės ir krikščioniškos vilties svarbą sunkiausiu metu.

Viena iš Jūsų veiklų – giedojimas per laidotuves. Šiuo metu tai darote viena, bent jau kol kas. Ar dažnai tenka giedoti? Ir kokią prasmę matote giedodama?

Pradėjau giedoti gal prieš 16 metų su kolegomis Šiauliuose. Vėliau – Kaune. Bet atėjo metas, kai apsisprendžiau – giedosiu viena, giedosiu taip, kaip jaučiu esant teisinga.

Ir sprendimas buvo geras. Susidėliojau savo repertuarą, atidžiai parinkau tekstus, paruošiau skirtingas programas, kurias gali pasirinkti patys žmonės. Tačiau svarbiausioji dalis – į laidotuves atsinešiau širdį ir tikėjimą. To pasigesdavau, kai anksčiau giedojau grupelėse, sakau atvirai.

Tai leido pamilti šią veiklą iki sielos gelmių. Juk ateinu į žmonių skausmą, į tą momentą, kurio nė vienas nelaukia. Tad turiu būti ta, kuri guodžia, teikia vilties, primena apie amžinąjį gyvenimą ir beribį Dievo gailestingumą.

Galbūt esate mačiusi filmą „Karaliaus kalba“ (The King‘s Speech, 2010)? Jame pasakojama, kaip logopedas Lionelis Lougas mokė viešai kalbėti mikčiojimo problemą turėjusį Anglijos karalių Jurgį VI. Sunkiai šiam sekėsi mokytis – kol vienąkart jam pasiūlė tekstą sudainuoti. O tai jam pavyko puikiai, ir nuo tos akimirkos karalius išdrąsėjo.

Puikus filmas, žiūrėjau gal tris kartus! Ir jame panaudota labai gera metodika – gydymas per muziką, su muzikos pagalba.

Kitas pavyzdys – vienas žmogus man pasakojo, kad mokyklos laikais išmokti sudėtingus terminus ar formules jam padėjo jo paties sugalvotos dainos. Susikuri gražią melodiją, susirimuoji tekstą, į posmus sudedi ląsteles, citoplazmas ir panašius dalykus – ir puiku! Lengviau atsiminti per pamoką.

Aš taip bandau įsiminti telefono numerius (juokiasi). Nuo vaikystės. Čia kaip Biplanų dainoje: „371110 – tavo telefonas“. Juk veikia!

Na, ir galų gale, garsusis šv. Augustino pasakymas – kas gieda, tas dvigubai meldžiasi. Atrodo, kad melodija, daina, giesmė gali labai konkrečiai padėti įvairiausiose gyvenimo situacijose. Ar pastebite tai ir savo gyvenime, aplinkoje?

Taip. Apie nepaprastą muzikos poveikį kalbama nuo neatmenamų laikų. Prirašyta nemažai knygų. Yra net muzikos terapijos studijos.

Mano gyvenime muzika užima itin svarbią vietą. Nuo pasaulietinės muzikos kūrybos kaip saviraiškos iki sakralinės muzikos kūrybos bei atlikimo. O kasdienybėje irgi nepaliauju dainuoti ar giedoti. Namie skamba linksmos, buitinės dainelės, pakeliančios nuotaiką, gimstančios tiesiog ekspromtu. O kai būna nepaprastai liūdna, sunku, tai giedojimas šv. Mišių ar adoracijos metu yra nuostabūs vaistai. Lieka tik Dievas, aš, malda ir ramybė.

O kokį poveikį gali padaryti giedojimas šarvojimo, laidotuvių metu? Kaip Jums atrodo, ką iš patirties galėtumėt pasakyti?

Poveikis gali būti įvairus (šypsosi). Nuo nepasitenkinimo, dažno išėjimo parūkyti, nuo minčių „kada čia tai baigsis?“ iki susikaupimo, jausmų išliejimo, išsiverkimo (arba priešingai, nusiraminimo), įsigilinimo į tekstus ir laidojimo svarbos suvokimo. Tai tiek dvasinė, tiek psichologinė atsakomybė susirinkusiesiems – ką jiems duosiu, ar jie liks praturtinti?

Ką giedate per šarvojimą? Kokiais „kriterijais“ vadovaujatės?

Visų pirma klausiu mirusiojo artimųjų, ką jie norėtų girdėti. Būna įvairių atvejų. Kartais vykdome velionio norą – kad būtų giedamas visas Švč. Jėzaus vardo rožinis. Vienas iš tokių atvejų buvo įsimintinas. Mirusiąją pašarvojo įšalusioje kaimo bažnyčioje, esant minusinei temperatūrai. Visi kantriai kentė rožinio giedojimą, po to dalyvavo šv. Mišiose ir laidotuvėse kapinėse. Bet mirusiosios noro niekas nelaužė ir neimprovizavo.

Kartais tenka giedoti vieną rožinio dalį ir giesmes. Kartais – tik giesmes tiek šarvojimo metu, tiek laidojimo dieną. Esu per gavėnią giedojusi Kryžiaus kelią, dažnai giedu gedulines psalmes (egzekvijas) lietuviškai.

Giesmes bei dalį repertuaro tenka pritaikyti pagal labai skirtingus kriterijus: pagal mirusiojo amžių, kartais – mirties priežastį. Dažnai stebiu artimųjų reakcijas, tenka senovines giesmes pakeisti naujesnėmis.

O ar įmanoma evangelizuoti per laidotuves?

Tikrai taip! Visų pirma žmones nepaprastai trikdo ir baugina nežinomybė susidūrus su mirtimi – tegu ir artimojo. Tai jautrus momentas. Tad laidotuvių metu papasakoti apie Gerąją Naujieną, apie Dievo gailestingumą,  sakyčiau, net būtina. Tam yra Šventojo Rašto skaitiniai – 41 psalmė apie ištroškusią elnę, Jn 6, 37–40 ištrauka ir Senojo bei Naujojo Testamentų tekstai, skaitomi per šv. Mišias.

Visa tai gali nuskambėti ir tarp giesmių. Jei po atitinkamo teksto giedama giesmė jį „užtvirtina“, žmonės giliau širdyje įsidėmi šiuos tikėjimo dalykus. Pusantros valandos nepertraukiamo evangelizavimo, kuris nėra įkyrus, o tiesiog pritaikytas aukštesniam, gilesniam sunkaus momento suvokimui – tai yra nepaprastai paveiku.

Tiesa, galima ir savais žodžiais kalbėti, bet reikia gerai permąstyti, ką dera pasakyti, kad nebūtų per daug, nebūtų nuo savęs, o tik padėtų geriau suprasti Šventojo Rašto ištraukas.

Kai per laidotuves kalbu apie Dievo gailestingąją širdį, apie Mergelės Marijos užtarimą, apie tai, kaip žmogaus siela ilgisi Dievo, sugretindama ją su ištroškusia elne, dažnai žmonės nuoširdžiai pravirksta. Jauni ir seni. Manau, tais momentais įvyksta maži stebuklai atsivertimo link. Ir ačiū Dievui už tai.

Galbūt bandėte į giedojimą įtraukti ir susirinkusius velionio artimuosius, giminaičius? Kaip sekėsi (ar sekasi)? Esu girdėjęs apie keistus momentus, kai laidotuvių giedotojos bandė staiga užvesti publiką: „O dabar visi kartu!“ Bet niekas neprisijungė…

Taip, dažnai įtraukiu laidotuvių dalyvius tiek į giedojimą, tiek į bendrą maldą. Išduosiu paslaptį – žmonės mielai įsitrauks, jei suvoks, kodėl taip reikia, kokia to prasmė. Tad dar prieš giedojimą papasakoju apie šios valandos svarbą: artimieji susirenka aplink savo mylimą mirusį žmogų ir maldauja Dievo gailestingumo. Tad ne radijas groja, ne muzikinis fonas, o visi meldžiamės. Ir iš tiesų, kai pasakau, kad tai yra šių žmonių misija, kad giedamo rožinio metu bent pakuždomis galima kartu kartoti frazę „Jėzau, mūsų Dieve, pasigailėk mirusiojo“, jie taip ir daro. Ne visi, žinoma, bet dalis – tikrai.

Taip pat nuostabus dalykas yra gedulinės psalmės. Išdalinu žmonėms tekstus, papasakoju, apie ką jie kalba ir pasakau, kad psalmės yra giedamos ne vieno žmogaus, o visų kartu. Paprastą melodiją žmonės netrukus pagauna ir kartais pusbalsiu, o kartais garsiai choru gieda. Yra buvę atvejų, kad psalmes gieda visi, garsiai ir „pro šoną“, bet tai nėra bėda! Žmonės meldėsi balsu, lūpomis, vėliau norėjo parsinešti tekstus namo, kad dar paskaitytų. Ir tai yra nuostabu.

Jei žmonės pasitaiko negiedantys, juos įtraukiu bent į bendrą maldą. Nes tai yra vienintelė dvasinė dovana mirusiajam. Tad artimieji mielai kalba poterius ar bent „amžinojo atilsio“ maldą. Ir tai taip pat yra svarbu.

Žinome faktą, kad, nors beveik 80 proc. Lietuvos gyventojų save laiko katalikais, vos keli procentai šį tikėjimą reguliariai praktikuoja. Mus vis dar supa krikščioniškas paveldas, tam tikros tradicijos, tačiau kyla klausimas, kiek likę prasmės ir sąmoningumo. Turbūt panašiai yra ir kalbant apie atsisveikinimą su mirusiaisiais?

Dažnai žmonės, besirinkdami repertuarą, klausia: „O ką rinktis, kaip reikia giedoti?“ Padedu jiems apsispręsti ir sakau: „Taip, kad nenuobodžiautumėte. Taip ir susideriname, pavyzdžiui: viena dalis rožinio, atstovaujančio tradicijoms, likusi giedojimo dalis – giesmės, liečiančios širdis.

Sąmoningumas tikint, palydint artimąjį yra svarbu. Kokia gi dvasinė nauda iš laidotuvių, kai giedantieji gieda, nes „reikia“, o artimieji sėdi, nes „reikia“, kartais tarpusavyje kalbasi, nes, garbės žodis, nuobodu, o kiti žmonės irgi ateina tik po giedojimo, stengdamiesi jo išvengti (šypsosi)?

Ir tenka stebėti įvairių situacijų. Kartais labai garbaus amžiaus damos nesupranta, ką veikti laidotuvėse, ateina tiesiog pabendrauti tarpusavyje. Apie sąnarius ir kotletus. O kartais jauni žmonės, 20–30 m. amžiaus, labai sąmoningai stengiasi visame atsisveikinimo procese dalyvauti. Pasakyti gerą žodį apie mirusįjį, dalyvauti šv. Mišiose, atlikti išpažintį, įsitraukti į giedojimą. Tad žmonės yra sąmoningi tiek, kiek patys stengiasi tokie būti. Net jei kasdienybėje retai susiduria su dvasinėmis praktikomis.

Turbūt kyla klausimas – o ką daryti, jeigu mirusiojo giminė nėra labai tikinti?

Yra visaip. Kartais nepraktikuojantys katalikai, kurie gal tik vaikystėje buvo bažnyčioje ir vėl eis į ją per laidotuves, labai nuoširdžiai priima tinkamas giesmes. Jei jos atitinkamai pristatomos.

Su akivaizdžiai netikėjimą išreiškiančiais žmonėmis neteko susidurti. Tačiau iš tikrųjų mąstau apie repertuarą, skirtą jiems. Mirties akivaizdoje visgi kiekvienas žmogus yra sukrėstas. Juk visi – ir krikščionys, ir netikintieji – liūdi, turi jausmus, nori deramai išlydėti artimą žmogų. Tad Dievo ir amžinybės įvardijimai kitais žodžiais gali tapti didele paguoda ir evangelizacija „avansu“ – kai ateityje žmogus, susidūręs su tikėjimu, susies giesmėse skambėjusius žodžius „šviesa, viltis, širdis, ramybė“ ir t. t.

Ir instrumentinė muzika nėra blogas pasirinkimas. Svarbu, kad kūriniai būtų deramai parinkti. Bacho choralai – geriau nei neaiškios kilmės, erzinantys kūriniai iš kompaktinių diskų grotuvo. Galiausiai gali skambėti muzikinė improvizacija vienos ar kitos giesmės tema. Arba grigališkasis choralas. Yra alternatyvų, ir galima jų rasti dar daugiau.

Kaip apskritai vertinat „kolegų“ darbą Lietuvoje? Koks tas giedojimo per laidotuves lygis? Man kartais atrodo, kad katalikiškos laidotuvės labai lengvai gali tapti ateistinės – ypač jeigu giedotojai vien tik atlieka kūrinius iš serijos „išėjai, negrįžai“, „tavęs nebeliko“, „amžiams užsimerkė tavo akys“, ir pan. Taip, artimojo netektis yra turbūt skaudžiausias dalykas šiame gyvenime – bet juk, kita vertus, krikščionys yra ir vilties žmonės.

Tai viena iš priežasčių, kodėl nutariau giedoti viena ir parinkau savo repertuarą.

Kartais gera būti, giedoti kartu ar tiesiog klausytis, kaip giedami Žemaičių Kalvarijos kalnai, kiti tradiciniai giedojimai. Jei giedantieji nuoširdūs (o tai labai jaučiasi), skamba derami tekstai, tuomet viskas gerai.

O jei giedamos tokios „poetinės“ giesmės (liežuvis neapsiverčia jų giesmėmis vadinti), mirusiojo artimieji dažnai sėdi sukandę dantis. Laidotuvės virsta šou su prievole – jūs pasėdėkit, paraudokit, mes pagraudinsim, apie vyšnių žiedus nuvytusius pagiedosim. O kokią prasmę tos giesmės turi? Jokios. Evangelizuoja? Ne. Graudina? Gal. Bet iš tikrųjų tai greičiau arba prajuokina, arba suerzina. Dalyvaudama pažįstamųjų laidotuvėse irgi išgirdau „įdomių“ kūrinių. Neslėpsiu, ne kartą kosėjau su ašaromis, taip slėpdama juoko priepuolius.

Beje, ne tik giesmių tekstai, bet ir balsai, dikcija turi būti tinkamai parinkti. Jei vietoje „Amen“ išgirsti „Ou, men!“ – ar tai yra pagarbus mirusiojo išlydėjimas (šypsosi)?

Kokios svarbios yra net mažiausios detalės!