„Gimęs antrą kartą“ – pirmasis lietuviškas evangelizacinis vaidybinis filmas

„Gimęs antrą kartą“ – tai filmas, analizuojantis meilės ir jos pakaitalų paieškas jauno žmogaus gyvenime. Remiantis tikrais įvykiais pasakojama žmogaus, vardu Vladas, istorija. Vladas turi vieną troškimą – mylėti ir būti mylimas, tačiau jį kaustančios baimės ir priklausomybės stabdo nuo geresnio gyvenimo paieškų. Tai yra žmogaus atgimimo istorija – skausmingas perėjimas iš dvasinės mirties į visavertį gyvenimą.

Kaip jūs jaučiatės, kai filmas jau yra sukurtas?

Debora: Aš jaučiuosi puikiai. Niekada gyvenime neturėjau tiek daug emocijų, kiek per šiuos pastaruosius pusę metų. Šiandien jau galiu nusiraminti – laukiu, kada galėsime pasidžiaugti savo darbo vaisiais.

Tomas: Mane maloniai nustebino filmo „treileris“, jis atėjo laiku. Nustebino, kad jis atrodo kaip pilno metro filmo „treileris“, o klausant frazių man per kūną eina šiurpas. Labai įdomu, kaip žiūrovas priims filmą, ar priims tą žinią, kurią mes nešam.

Debora, kaip tau kilo idėja kurti tokio pobūdžio filmą, kodėl pasirinkai kalbėti būtent apie priklausomybę? Kokį santykį su šia problema tu turi pati?

Debora: Kai atsirado galimybė kurti filmą, nusprendžiau, kad reikia tai daryti pagal tikrą istoriją. Tikiu, jog tokie filmai gali būti paveikesni. Aš pradėjau ieškoti istorijų jutubo platformoje, ieškojau liudijimų ir klausiausi vieno po kito, bet nė vienas iš jų man neįstrigo. Visos tos istorijos geros ir paveikios, bet aš jų nemačiau savo vaizduotėje. Kai išklausiau nuo pradžios iki galo Vlado liudijimą, viską, ką jis pasakojo, įsivaizdavau. Scenos kūrėsi mano vaizduotėje ir taip aš supratau, jog turiu kurti filmą pagal šią istoriją, nors niekada gyvenime nesvajojau savo pirmą filmą kurti apie vaikiną ir buvusį narkomaną. Abi šitos sritys man yra absoliučiai svetimos. Aš niekada gyvenime neturėjau vyriško autoriteto – nei brolio, nei tėvo šalia, man tai yra svetimas pasaulis. Narkomanija juo labiau – aš niekad nebuvau maištininkė. Tai man buvo iššūkis, bet ačiū Dievui už kūrybinę komandą, kuri man padėjo pažvelgti į šitas istorijas realistiškiau, padėjo suprasti, atsivėrė daugiau perspektyvų. Šis filmas man buvo didelis žingsnis iš esmės suvokti, kas yra narkomanija ir kaip jaučiasi jaunas žmogus.

Tomai, ar buvo tavo talento, polinkio į aktorystę užuomazgų jau vaikystėje?

Tomas: Labai įdomu iš tikrųjų. Mano tėvai vis organizuodavo bažnyčiose kalėdinius, velykinius ir panašius spektaklius, kadangi buvau jų vaikas, aš turėdavau juose vaidinti. Kai jau buvau 10–12-os metų, aš nebenorėjau pasirodyti scenoje ir sakyti tekstą, buvo per daug jaudulio, per daug emocijų ir streso. Prašiau, kad man duotų mažiausiai žodžių, kad statytų mane kaip statistą, kad pasakyčiau vieną žodį ir išeičiau. Tačiau ilgainiui tėvai nustojo rengti tuos spektaklius, pasirodymus, o aš pradėjau lankyti dailės būrelius. Man patikdavo piešti, mane žavėjo komiksai, ir kūryba nukrypo kita linkme.

16-os metų nusprendžiau pasikrikštyti. Maniau, kad tai brandus amžius, kuomet reikia priimti atsakomybę už savo gyvenimą. Aš galvojau, kad geriau yra gyventi su Dievu, negu be Jo. O kad Jis yra, aš visą laiką žinojau, man tai buvo įdiegta nuo pat mažens. Kai tik pasikrikštijau, žiūrėjau filmą. Tai nebuvo ypatingas filmas, tačiau žiūrėdamas galvojau: „Aktorius gali būti ir policininkas, ir gaisrininkas, ir verslininkas, tad reikia mokytis aktorinio ir aš išsirinksiu, kuo noriu būti.“ Mama pasiūlė nueiti į būrelį, pasižiūrėti, ar aš tikrai šito noriu. Nuėjau į Mažojo teatro akademiją, patekau pas labai gerą mokytoją Juditą Ušinskaitę, ir man dar labiau patiko aktorinis. Tai, pasirodo, nėra tik pasikeisti kostiumą, tai yra pakeisti asmenybę, pagyventi kažkuo, kuo nesi gyvenęs, patirti kitokį kito žmogaus būvį – kaip jis mąsto, kaip jis žiūri į gyvenimą. Mane tai labai įtraukė ir aš to labai norėjau.

Nesigaili, kad pasirinkai šitą kelią?

Tomas: Ne, visiškai nesigailiu. Būna sunkių etapų, krizių, kai nėra darbų ir atrodo, kad viskas veltui. Tuomet meldiesi Dievui ir, kai pereini kantrybės etapą, Dievas iš tikrųjų apdovanoja ir suteikia malonę. Pavyzdžiui, šitas etapas buvo būtent toks. Prasidėjo pandemija, visi spektakliai buvo uždaryti, ir atėjo laikas, kurį reikėjo išlaukti. Dabar vėl bus spektakliai, premjera, ir aš vėl darau tai, ką noriu daryti iš tikrųjų. Tas aktorinis gyvenimas, nors aš tik trupinėlius jo dabar ragauju, eina taip kalnuotai.

Debora, kaip tu nusprendei studijuoti medijų meną ir eiti tuo menininkės keliu?

Debora: Aš jau nuo vaikystės labai mėgau žiūrėti filmus. Aš nežinojau, ką noriu su tuo daryti, bet man patiko žiūrėti filmus. Nesvajojau tapti režisiere, nes maniau, kad neturiu to, ko reikia. Aštuntoje klasėje mama mane nusivedė į TV laidų kūrėjų studiją. Ten pirmą kartą išbandžiau filmavimą, montavimą, mes turėdavome susitikimų su aktoriais, režisieriais. Aš buvau panardinta į tą aplinką ir pradėjau įgauti supratimą, ką apskritai galiu daryti savo gyvenime ir kaip galiu panaudoti tą filmų žiūrėjimo pomėgį.

Atsimenu, būrelyje buvo vienas susitikimas su viena režisiere, man įstrigo viena jos frazė. Ji pasakė: „Intravertai negali būti režisieriai, jūs net nelįskit į tą sritį.“ Tai mane įskaudino. Negalėjau tuo patikėti, tai reiškė, kad aš niekada nebūsiu režisierė, nes neturiu tokių įgūdžių bendrauti, niekada nebūnu dėmesio centre ir to netrokštu. Galvojau, kad nemokėsiu išreikšti savo minčių, savo idėjos, savo vizijos. Tačiau man visą laiką buvo įdomu, ar aš sugebėčiau, ar galėčiau tai padaryti. Aš tuo domėjausi, bet teorija ir praktika yra du skirtingi dalykai. Dabar, kai jau turėjau galimybę režisuoti, iš karto nesupratau, ką turiu daryti, kaip visa tai atrodo, kokios mano pareigos. Pirmos filmavimų dienos buvo sudėtingos, nes neturėjome darbo struktūros, ką turime daryti. Bet Dievas labai palaimino ir padėjo visur, mes daug ko išmokom.

Su kokiais sunkumais susidūrėte kurdami filmą ir kaip jūs juos sprendėte?

Debora: Kaip ir sakiau, pradžioje mes dar neturėjome parengę darbo sistemos, kas už ką atsakingas ir ką daro režisierius. Aš maniau, kad mes pasiruošę, bet dar taip nebuvo. Tačiau tai bandėme daryti pirmą kartą – niekas iš mūsų nežinojo, kaip vyksta filmų gaminimas, į ką reikia atkreipti dėmesį – mums tai buvo pirmoji pamoka apskritai. Labai mums padėjo Tomas Šečkus – jis mums surengė pamoką, kaip reikia elgtis aikštelėje. Paskui buvo antroji pamoka su Artūru Kavaliausku – jis irgi labai padėjo. Pačią pirmąją filmavimų dieną mes filmavome Tomą, skaitantį Vlado mamos laišką, ir jis toje scenoje pravirko. Tą akimirką aš supratau – mes dirbame su profesionalu ir turime rimčiau pažvelgti į šitą darbą.

Tada atėjo karantinas, kuris buvo laiku ir vietoje. Karantinui atėjus, aš perrašiau turbūt pusę scenarijaus, nes supratau, kad jau nebejaučiu filmo, manyje jis jau nebepulsuoja. Man nepatiko, kas buvo parašyta, taigi pusę išbraukiau ir perrašinėjau iki devinto juodraščio, kuris ir buvo galutinis filmo variantas. Tai irgi parodo, kad šitas procesas nėra lengvas, mes užsiiminėjam chemija – kokia scena tinka, kokia netinka, kas emociškai „limpa“. Aš permąsčiau kai kurias scenas, kad filmas nebūtų nuobodus, kad nebūtų kažkoks beprasmis ėjimas. Labai džiaugiuosi, kad turėjau laiko – karantinas labai pagelbėjo. Tuo metu įsivertinau savo klaidas, ką turiu daryti kitaip, supratau savo pareigas. Po karantino, kai jau pradėjome filmuoti birželio mėnesį, aš asmeniškai jaučiausi daug stipresnė, jau nebuvau toks pūkas kaip anksčiau, ir darbas tikrai buvo sklandesnis. Aš labai džiaugiuosi visais ir dėkoju savo komandai už jų gailestingumą man ir visas pamokas.

Pagal ką rinkote pagrindinį veikėją?

Debora: Tuo metu aš nepažinojau nė vieno aktoriaus, su kuriuo galėtume dirbti. Mano draugai prodiuseriai, Tadas Daujotas, Inga Dobilienė, Gaudenis Satkus, padėjo man rinkti šitą komandą. Mąstant apie pagrindinį veikėją, kažkuris iš jų užsiminė apie Tomą Šečkų. Jie jam paskambino ir mes susitikome su juo Vilniuje, pirmą kartą pasikalbėjome apie filmą. Jis jau buvo perskaitęs pirmąjį scenarijaus juodraštį ir sutiko vaidinti. Tuomet aplink jį pradėjome statyti kitus aktorius – ieškojome mažojo Vladelio aktoriaus. Iš tikrųjų yra labai sunku ieškoti vaikų aktorių, tad parašėme krikščioniškai gimnazijai Vilniuje, pasakėme, kad mums reikia dvylikamečio šviesiaplaukio, nes Tomas šviesiaplaukis. Jie mums pasiūlė du vaikus, ir jie abu mums labai patiko. Išsirinkome vieną ir tai buvo tikras Dievo palaiminimas.

Tomai, kaip tu reagavai į pakvietimą vaidinti?

Tomas: Visada apsidžiaugi, kai tave kažkur pakviečia, kai tave prisimena. Aktoriui yra gerai, kai apie jį sklinda kalbos. Aš perskaičiau scenarijų, ir man patiko istorija dėl to, kad yra ką vaidinti, daug tokios sunkios medžiagos, su kuria gali dirbti ir treniruotis. Kiekvienas darbas tau suteikia naujų įgūdžių, kaip atskleisti naują veikėją. O čia dar istorija apie tikrą žmogų, kuris dar dabar gyvena.

Ar tau pirmą kartą teko įkūnyti priklausomo žmogaus vaidmenį?

Tomas: Taip. Aš esu gana šviesus žmogus, teigiamų ir nekaltų bruožų ir maniau, kad niekas neims manęs narkomano, blogiečio vaidmeniui. Aš norėjau išmėginti tą naują amplua, nes dažniausiai mane paimdavo kokiam romantiškam, kilniam, drąsiaširdžiam herojui.

Kaip sekėsi įkūnyti šį veikėją?

Tomas: Daugiausia žiūrėdavau filmus: „The Basketball Diaries“ („Krepšininko dienoraštis“) su DiCaprio, „Trainspotting“ („Traukinių žymėjimas“). Tai buvo filmai, kurie tikrai padėjo pamatyti, kaip visa tai gali atrodyti, panašios situacijos pasikartoja ir šiame filme.

Ar tai pirmas filmas, kuriame tau teko filmuotis?

Tomas: Akademijoje esu filmavęsis pas studentus trumpuose, apie 10-ies minučių, filmukuose. Teko filmuotis seriale „Laisvės kaina“, o daugiau būdavo pasirodymai teatre.

Filme paliečiama itin svarbi tema: priklausomybė, atstūmimas, sūnaus palaidūno istorija ir visuomenės požiūris į šį žmogų. Tomai, ar tu pats savo aplinkoje esi susidūręs su tokiais žmonėmis, ar tai tau yra visiškai svetima sfera?

Tomas: Mano tėvai, pareigingi krikščionys, kai aš buvau vaikas, buvo priėmę į namus gyventi 16-os metų benamį. Jis buvo priklausomas nuo narkotikų ir dažnai pabėgdavo iš reabilitacijos centro. Tėvai turėjo gana daug vargo su juo. Tuo metu man buvo gal 10–11-ika metų, ir man jis buvo kieto vaikino pavyzdys. Tačiau jis dažnai pabėgdavo, daug paslapčių būdavo apie jį, o galiausiai jis dingo. Po kiek laiko, prieš kokius trejus metus, mano tėvai sužinojo, kad jis vėl lanko bažnyčią ir yra susitvarkęs. Taigi, Dievas yra maloningas, Jis ne vieną kartą ateina pas tave į gyvenimą ir kviečia pas save į namus.

Filmo pabaigoje matome, jog pats Vladas priartėja prie Dievo ir pasikrikštija. Debora, kaip į šį tikėjimo aspektą sureagavo tavo dėstytojai?

Debora: Niekas nesmerkė ir nieko keisto nesakė. Man atrodo, mes patys dažnai galvojam, kad kitiems keista, kad niekas nesupras, bet iš tikrųjų mums reikia į tai paprasčiau žiūrėti ir savo tikėjimu dalintis drąsiai. Šis filmas yra mūsų būdas tai pasakyti, tai parodyti, ir nieko keisto iš tikrųjų nėra.

Debora, kokie tavo ateities planai?

Debora: Kurdama šį filmą supratau, kad režisūra man patinka, man gera ir aš noriu tai daryti. Tad tikiuosi, jog ateityje bus ir daugiau galimybių kurti.

Parengė Skaistė Tumulytė