Gimstanti nepriklausomybė irgi buvo stebuklas

Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro Algirdo Kumžos kalba, pasakyta Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dienai paminėti skirtame minėjime ir Valstybės Nepriklausomybės stipendijos įteikimo ceremonijoje.

Mano prisiminimai tokie. Tą dieną buvau išrinktas į balsų skaičiavimo komisiją, pradėjome balsuoti vėlokai, įkrito paskutinis balsas, ir nešėme tą balsadėžę čia, į trečią aukštą, skaičiuoti. Tada, aišku, aš negalvojau apie tai, bet dabar tikrai galiu pasakyti, kad šitame gyvenime nieko vertingesnio nelaikiau savo rankose, na, gal tik gimusį kūdikį, kuris yra stebuklas. Gimusi gyvybė yra stebuklas. Bet ta gimstanti nepriklausomybė irgi buvo stebuklas.

Pažeriam balsus ant ilgo stalo. Buvo trupučiuką nerimo, žinojome, kad pergalė, kad dauguma bus, bet ar ji bus įtikinama? Kad visas pasaulis sužinotų, kad lietuviai jau nebesiblaško. Kad kelias pasirinktas ir iš jo jau nebeišsuksi. Ir pradėjome skaičiuoti: už, už… jau linksmiau – 124. Tikra pergalė. Žiūrėjau į savo kolegas. Ir vienas žmogus iš mūsų, iš tikrųjų jis man atrodė toks lietuviškas valstietis, kuris pasėjo. Pavargęs, bet dabar ramiai lauks, o gal ir neramiai lauks derliaus.

Išėjau įkvėpti gryno oro. Ten pro pagrindines duris ant aukštų kopėčių Antanas Terleckas plėšia sovietinį herbą. Tokį skardinį. Jam padeda keli vyrai. Tarp jų prisimenu jauną fiziką Andrių Kubilių, taip, tą patį. Drąsiai jis plėšia nuo laisvos valstybės parlamento kūjį ir pjautuvą.

Nerimo buvo tą naktį. Ir suprantama, kodėl. Todėl, kad, įsivaizduokite, nelaisvės lageryje vienas barakas pasiskelbė laisvas, o aplink – spygliuotos vielos ir tankai. Ir tai ne poeto metafora. Taip buvo. Tai buvo realybė. Pirma naktis buvo rami. Antra irgi rami. Paskui prasidėjo ūkio blokada, na, ir, žinoma, dramatiškas iš pradžių, paskui tragiškas sausis. Ir čia jau prasideda mano ukrainietiški prisiminimai, ukrainietiška byla. Kada buvo paskelbta blokada, Podolės Kameneco miesto taryba nusiuntė į Kremlių deklaraciją, pasmerkė tą blokadą. Dabar galime sakyti, toks simboliškas dalykas, nelabai didelis, bet tada, aš prisimenu, kiekvienas paramos žodis mums buvo svarbus. Kiekvienas tas žodis įkvėpdavo ir suteikdavo pasitikėjimo.

Atėjo sausis. Kijeve Lietuvos draugas Dmitro Čeredničenka rašo eilėraštį: „Nelieskite Lietuvos“ – „Не чіпайте Литву!“. Ir daug tokių poetų buvo. O to paties Podolės Kameneco žmonės į autobusą prisikrovė dešrų, duonos, muzikos instrumentų ir atvažiavo į Lietuvą. Ir tą naktį mes buvome kartu: mes čia, jie ten kartu su Lietuvos žmonėmis, su tūkstančiais Lietuvos žmonių, prie laužų giedojo patriotines ukrainietiškas ir lietuviškas giesmes!

Kai aš buvau ambasadoriumi, susiradau tuos žmones. Ir sakiau: mes jums skolingi ir mes grąžinsime skolą. Lietuviui neįprasta likti skolingam. Tik aš nežinojau, kad tą skolą reikės grąžinti tokiomis aplinkybėmis. Ir kada mes kūrėme, aš esu dar Ukrainos centro vadovas, kada mes kūrėme tą centrą, mes jį kūrėme štai su šiomis emocijomis ir tokiomis mintimis. Mintis sukurti tą centrą gimė mūsų valstybių pirmųjų ponių pokalbyje Kijeve. Prie to labai greitai prisidėjo Vytauto Didžiojo universitetas, ambasada – tai pilietinė iniciatyva. Aš kažkur mačiau Japonijos ambasadorių Ozaki Tetsu. Jis mūsų savanoris. Tai pilietinė iniciatyva, kurioje daug vietos savanoriams, rėmėjams. Japonijos ambasadorius su savo žmona savaitgaliais ateina ir savanoriauja: moko ukrainiečių vaikus kaligrafijos, mes ten kartu skaitome japoniškus eilėraščius. Tai tikrai šitam žmogui, kuris yra pavyzdys ir kitiems, tikrai galime pasakyti labai nuoširdų japonišką  Arigatou (…)!

Užeinu į vieną salę, ten centre vaikai mokosi kovos meno. Yra toks ukrainietiškas kazokų kovos menas, vadinamas spas. Jiems vadovauja  jauna moteris vardu Žaklin. Ir aš žiūriu į tuos vaikus, kokie jie, tai yra tie kovotojai, staigūs tokie, daug ryžto. Vieną dieną Žaklin man sako: aš išvažiuoju atgal į Zaporižę. Sakau, Žaklin, kur tu važiuoji, tavo namo sudaužytas, o ji man sako: nesvarbu, kad sudaužytas, tegu būna plynas laukas, man reikia gimtos žemės, aš atstatysiu viską. Meni potrybna (…) zemlia, ja vyd budujavce, sako Žaklina. Ir išvažiavo Žaklina. O man vis sukasi tos mintys ir tas žodis spas, spas, spas. Beje, prie to kovos meno ir lietuviai yra prisidėję, man sakė Alfredas Bumblauskas, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais. Keturios raidės. Rašau, kas čia yra, kol vieną rytą man atėjo, kad čia yra formulė. Čia yra formulė, kaip mes turime dirbti ir dirbame dėl Ukrainos.

S – supratimas.

P – pagalba, be kurios jie neįveiks agresoriaus.

A – atjauta. Aš žiūriu į tas moteris, jos tokios gražios, savimi pasitikinčios, tvirtos. Bet kai mes jų nematome, jos verkia. Reikia atjautos.

Ir dar viena S – tai solidarumas.

Ir turbūt ukrainiečiams reikia dar ukrainietiškai pasakyti.

(Kalba ukrainietiškai.)

Ir šita formulė nėra vien kovos ir pergalės formulė, ji tikrina ir mus. Tikrina mūsų Kovo 11-ąją, tikrina mūsų kantrybę, mūsų jėgas, tikrina mūsų žmoniškumą. Ir aš čia matau daug, ir tikrai šiandien optimistiškai galiu pasakyti, kad turbūt ne veltui mes dirbome, gyvenome tuos 33 metus, jeigu šiandien pasaulis mūsų klausosi ir mes galime kitam padėti.

Su švente, gerbiamieji, su švente, Lietuva. Ir „su švente“ kreipiuosi ir į pasaulį, sveikinu pasaulį. Nes būtent iš čia, būtent iš tos tribūnos, tada buvo pasiųstas iš šito nelaisvės lagerio laisvas lietuviškas žodis. Labai ačiū.