Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

2022 09 27

Augminas Petronis

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min.

Giorgia Meloni nėra fašistė. Bet ar Italija nenusigręš nuo Ukrainos?

Giorgia Meloni. EPA nuotrauka

„Mus nori pervadinti į gimdytoją vienas, gimdytoją du, LGBT lyties, pilietį X, su kodiniais numeriais. Bet mes ne numeriai! Mes žmonės! Ir ginsime savo tapatybę! Esu Giorgia! Esu moteris! Esu motina! Esu italė! Esu krikščionė! Neatimsite to iš manęs!“ – taip partijos renginyje Romoje prieš trejus metus nuo tribūnos šaukė Giorgia Meloni, netrukus tapsianti pirmąja Italijos premjere moterimi.

Šio jos pasisakymo įrašas buvo perdarytas į popdainą, matyt, norint iš jos pasišaipyti. Daina Italijoje išpopuliarėjo ir greičiausiai labiau jos politinei karjerai padėjo nei sutrukdė.

Sekmadienį vykusiuose parlamento rinkimuose jos partija „Italijos broliai“ (pavadinta pagal pirmąją šalies himno eilutę – „Fratelli d’Italia“) surinko apie ketvirtadalį visų rinkimuose dalyvavusių italų balsų. Kartu su dar dviem partijomis – Silvio Berlusconi vadovaujama „Forza Italia“ ir Matteo Salvini „Lega“ – bus formuojama dešiniojo bloko vyriausybė.

Dar prieš ketverius metus parlamento rinkimuose „Italijos broliai“ tesurinko 4,4% balsų. Tačiau tada atėjo pandemija. Italijos premjeru buvo Mario Draghi – buvęs Europos centrinio banko vadovas, technokratas, paskirtas vadovauti vyriausybei, nors nebuvo laimėjęs vietos parlamente. Premjerą rėmė visos parlamentinės partijos, išskyrus vieną – „Italijos brolius“. Jie liko vienintele parlamentine partija, pasisakiusia prieš su pandemijos valdymu susijusius ribojimus – pavyzdžiui, itališką „galimybių paso“ atitikmenį. Žiūrint į apklausų rezultatus matyti, kad būtent pandemijos metais „Italijos brolių“ reitingas augo kaip ant mielių.

Maža to, ši partija turėjo patį charizmatiškiausią veidą – Giorgia Meloni. Ji puikiai bendrauja su publika, žino, kada šaukti, kada ramiai kalbėti. Ji išraiškinga, ekspresyvi, kartais provokuojanti ar net laviruojanti ant vulgarumo ribos – pavyzdžiui, galite žvilgtelti į jos kvietimą ateiti balsuoti rinkimų dieną. Pakėlusi prie krūtinės ji laiko du melionus (Meloni itališkai reiškia „melionai“), sako „Rugsėjo dvidešimt penktoji, aš pasakiau viską“ ir mirkteli.

Ji nelankė universiteto, jaunystėje dirbo aukle, padavėja ir barmene, viena augina dukterį, kalba šiurkščiu romietišku akcentu ir rūko plonytes cigaretes. Į politiką įsitraukė būdama penkiolikos, kai dešiniosiose jaunimo organizacijose užmezgė pažintis su žmonėmis, supančiais ją iki šiol; į parlamentą pirmą kartą buvo išrinkta 2006 m., ši kadencija jai bus penktoji; 2008–2011 m. buvo jaunimo reikalų ministrė Silvio Berlusconi vadovaujamoje vyriausybėje.

G. Meloni nori panaikinti tos pačios lyties porų galimybę įsivaikinti, apriboti migraciją ir pasisako už tokią Europos Sąjungą, kuri būtų „mažiau biurokratinė, labiau politinė“. Žinoma, to užtenka, kad į kairę linkstančiose medijose ji ir jos partija būtų pravardžiuojami „fašistais“. Bet ar tokiems apsižodžiavimams yra pagrindo?

Kiek fašizmo „Italijos broliuose“?

Iki rinkimų telikus keturioms dienoms internete išplito vaizdo įrašas, kuriame laidotuvių procesijoje susirinkę žmonės atlieka musoliniškąjį Saluto Romano. Kartu su jais – „Italijos brolių“ partijos narys, regioninės Lombardijos valdžios atstovas, buvęs europarlamentaras Romano La Russa. Kelios dienos prieš šį įvykį „Italijos broliai“ iš rinkimų sąrašo pašalino kitą partijos narį, Calogero Pisano, nes buvo atrastas jo 2014 m. feisbuko įrašas, kuriame Hitleris vadinamas „didžiu valstybininku“.

Panašių istorijų, tiek kalbant apie G. Meloni, tiek apie visą jos partiją, yra ir vis pasirodo. Kai būdama devyniolikos ji atstovavo vienai iš partinių Italijos studentų organizacijų šalies jaunimo forume, Meloni davė interviu televizijai ir Musolinį pavadino „geru politiku, geriausiu per pastaruosius 50 metų“. Vėliau, būdama jau subrendusi politikė, ji siūlė migrantus uždaryti sulaikymo centruose, kol paaiškės, ar jiems suteikiamas prieglobstis Italijoje. „Italijos brolių“ partijos istorinės šaknys siejasi su pokario pofašistiniais judėjimais. O partijos emblemoje – Italijos trispalvės spalvomis nudažyta liepsna, kurią galima sieti su fašizmu.

Partijos „Fratelli d’Italia“ emblema. „Wikimedia Commons“ nuotrauka

Tokie ir panašūs faktai dažniausiai minimi kaltinant Giorgia Meloni ir jos partiją fašizmo propagavimu. Tačiau, tiesą sakant, visa tai atrodo kiek nerimta. Būdami devyniolikos žmonės prišneka keisčiausių dalykų (beje, „geras politikas“ yra gan dviprasmiškas apibūdinimas – jis gali reikšti talentingą valdžios grobėją). Iš dalyvavusiųjų politikoje pokariu, ko gero, likę mažai gyvų, nekalbant apie tai, kad jie vargiai galėtų turėti daug įtakos priimamiems sprendimams. Siūlyti sulaikyti migrantus, kol nustatomas jų statusas, savaime nėra joks fašizmas. Lietuvoje tai ne tik siūloma, bet ir vykdoma. O dėl emblemos – na, „Italijos broliams“ tikrai reikėtų pagalvoti apie naują emblemą.

Jei „Italijos broliai“ būtų fašistai, tai turėtų atsispindėti jų programoje. O programa, kaip fašistams, – gana atsargiai parašyta. Mažinti mokesčius, remti šeimas, kovoti su nelegalia migracija sukuriant tvarkingiau veikiančius kelius legaliai migracijai, nenaikinti tos pačios lyties civilinių sąjungų, bet apriboti tos pačios lyties porų galimybes įsivaikinti ir susilaukti vaikų surogacijos būdu užsienyje. Tai – veikiau bandymas timptelėti paklodę į savo pusę nei sukelti revoliuciją. Maža to, „Italijos broliai“ net nedrįsta kalbėti apie abortus reguliuojančių įstatymų sugriežtinimą (ne uždraudimą, o sugriežtinimą) – kiekviena proga jie primena, kad įsipareigojo abortų klausimo neliesti.

Rugpjūtį britų savaitraščiui „The Spectator“ duotame interviu Giorgia Meloni teigė, kad „fašizmo“ ir „kraštutinės dešinės“ etiketės yra tiesiog kairiųjų šmeižto kampanija. Savo idėjiniu įkvėpėju ji vadino britų filosofą Rogerį Scrutoną – konservatorių, bet tikrai ne fašistą. „Rasistai yra kretinai, okei? Bet tai nereiškia, kad Italija neturi kontroliuoti savo migrantų srautų“, – taip savo poziciją apibūdino Meloni.

Visa tai gali būti nuoširdu. Ir vis dėlto, jos partijoje atsiranda politikų, socialiniuose tinkluose besižavinčių Hitleriu ar prieš pat rinkimus kilnojančių ištiestą dešinę ranką viešoje vietoje. Tai dar nereiškia, kad „Fratelli d’Italia“ yra fašistai. Tačiau tokie išsišokimai rodo, kad partijoje yra arba visiškų kvailių, arba klaikių ekscentrikų, arba ir tų, ir tų. O su ekscentrikais gali būti smagu organizuoti rinkiminę kampaniją, bet visai kas kita su jais dirbti parlamente.

Giorgia Meloni. EPA nuotrauka

Dešiniosios koalicijos požiūryje į Rusiją nėra vienybės

Italų požiūris į Rusiją yra vienas iš palankiausių ES. Daugelis komunistų ir kairiųjų jaučia nuo sovietinių laikų užsilikusias simpatijas. O kai kurie dešinieji Putiną įsivaizduoja esant europietiškos kultūros saugotoją kovojant prieš globalizmą. Tad nenuostabu, kad ir tarp Italijos politikų nemažai panašiai žvelgiančiųjų į Rusiją.

Kadaise su Putinu bičiuliavęsis ir Italijos priklausomumą nuo Rusijos gamtinių išteklių didinęs Silvio Berlusconis praeitą savaitę televizijoje teigė, kad Putinas buvo įstumtas į karą. „Pajėgos turėjo įeiti, per savaitę užimti Kijevą, pakeisti Zelenskio vyriausybę sveiko proto žmonėmis ir po savaitės grįžti namo“, – sakė 86-erių politikas. Ir nors kitą dieną jis pradėjo teisintis buvęs ne taip suprastas ir jo partija visada bus ES ir NATO pusėje, tai parodo, kad net pačiuose aukščiausiuose Italijos politikos sluoksniuose smarkiai stinga supratimo apie Rusijos agresiją.

Berlusconio partija rinkimuose surinko 8% balsų ir dalyvaus sudarant vyriausybę. Kitas valdančiosios koalicijos partneris bus „Lega“, vadovaujama Matteo Salvinio. To paties Salvinio, kuris nešiodavo marškinėlius su Putino veidu, birželį sukėlė skandalą dėl slaptų susitikimų su Rusijos ambasadoriumi Italijoje, o rugsėjo pradžioje ragino Vakarus permąstyti sankcijas Rusijai. „Ar turime ginti Ukrainą? Taip, – sakė jis, – bet nenorėčiau, kad dėl sankcijų labiau kentėtų tas, kas jas paskelbia, nei tas, kam jos skirtos.“

Matteo Salvinis, Silvio Berlusconis ir Giorgia Meloni. EPA nuotrauka

Net ir būsimosios premjerės G. Meloni pozicija šiuo klausimu nėra visiškai skaidri. Kadaise ir ji laikė Putiną Vakarų civilizacijos saugotoju. Tačiau prasidėjus Rusijos agresijai jos pozicija buvo tvirta. Kaip pati kartojo, jai Ukrainos kova yra „kova už laisvę“. Žinoma, iš dalies tai galėjo būti rinkiminis triukas, nes tokia pozicija padėjo pabrėžti, kad „Italijos broliai“ skiriasi nuo būsimų savo koalicijos partnerių. Tačiau Italijos politikos komentatoriai laikosi nuomonės, kad Meloni iš tiesų nenuolaidžiaus Rusijai. Viena analitikė žiniasklaidai net teigė galinti „dėl to kišti ranką į ugnį“.

Nepaisant Berlusconio ir Salvinio požiūrio į Rusiją, galima tikėtis, kad Italija ir toliau rems sankcijas agresorei. Mat tiek Berlusconio, tiek Salvinio partijos rėmė postą paliekančio Mario Draghio vyriausybę, kuri sankcijas įvedė. Taip pat šios dvi partijos gavo ne tiek daug balsų (abi po apie 8%), palyginus su „Italijos broliais“ (25%). Tad jų svoris tiek parlamente, tiek vyriausybėje nebus labai didelis. Belieka vìltis, kad užsienio politika ir krašto apsauga besirūpinančios ministerijos atiteks būtent „Italijos broliams“, o ne jų koalicijos partneriams.

Meloni gali laimėti rinkimus. Bet ar ji gali valdyti?

Italijos politinis procesas niekada nebuvo itin stabilus. Vyriausybės ten griūna dažnai – nuo Antrojo pasaulinio karo laikų jų buvo net 69. Taigi, vidutiniškai vyriausybė Italijoje išsilaiko truputį daugiau nei metus.

Akivaizdu, kad būsima premjerė turės bėdų su koalicijos partneriais. Jau dabar sklinda gandai apie dalies Berlusconio partijos parlamentarų ketinimus atsiskirti ir įkurti savo frakciją arba jungtis prie konkurentų. Salvinis taip pat yra pasižymėjęs kaip koalicijomis manevruojantis politikas. Prieš ketverius metus jo partija surinko 17% balsų, tada partijos populiarumas reitinguose išaugo iki 37%, tačiau per pandemiją ėmė leistis žemyn. Rinkimų prognozės Salviniui žadėjo 11%, bet jo „Lega“ tegavo 8%. Tad nieko nenustebintų jo netikėti veiksmai siekiant padidinti partijos galią.

Šiandien „Italijos broliai“ yra nugalėtojai. Tačiau dabar jiems reikės parodyti, ar jie iš tikrųjų gali ką nors pakeisti. Antraip partijai su savo idėjomis bus labai lengva virsti vienadieniu drugeliu, savo naujumu patraukusiu žmones vienąkart, o po nusivylimo tų pačių žmonių užmirštu. Tokių vienadienių drugelių Italijos politikoje jau yra buvęs ne vienas.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Kurkime kartu!

Kodėl bernardinams yra svarbus skaitytojų ir rėmėjų indėlis?