2020 06 11

Rasa Baškienė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

7 min

„Globojamam vaikui atiduodame širdį ir jėgas“

Barto Pauwelso asmeninio archyvo nuotrauka

Ernesta ir Bartas Pauwelsai yra organizacijos „SOS vaikų kaimai Lietuvoje“ budintieji globotojai, visuomet pasiruošę padėti likimo nuskriaustiems vaikams. Bartas dirba Vilniaus prancūzų licėjuje, Ernesta šiuo metu pagal individualią veiklą dirba lietuvių kalbos redaktore ir namuose prižiūri globojamus vaikučius. Pora augina savo dukrą Bernadette ir rūpinasi dar dviem globojamais vaikais. Su BARTU PAUWELSU kalbamės apie laikinųjų vaikų globėjų džiaugsmus ir rūpesčius, apie išsiskyrimo liūdesį, apie visuomenėje gajus stereotipus ir požiūrį į jų pasirinktą kelią.

Su žmona Ernesta auginate dukrelę Bernadette, kartu esate laikinieji vaikučių, dėl įvairių aplinkybių patekusių į sudėtingas sąlygas, globėjai. Kas paskatino Jus imtis tokios veiklos?

Pas mus dabar auga trys vaikai: mūsų dukrytė, berniukas, esantis nuolatinėje mūsų globoje, ir dar vienas dešimties mėnesių kūdikis, kurį globojame laikinai. Ruošdamiesi santuokai kalbėjome, kad kartu su savo vaikais norėtume rūpintis – globoti ar įvaikinti – ir kitus vaikus, kurie negali augti savo biologinėje šeimoje. Tą aptarėme per sužadėtuves, o po santuokos įvyko postūmis, dar labiau sustiprinęs šį pasiryžimą. Supratome, kad Dievas mus kviečia būti atvira šeima ne tik saviems, bet ir svetimiems, su savo tėvais negalintiems gyventi vaikams. Tokį pasiryžimą priėmėme kaip pašaukimą. Juk pirmasis mūsų visų pašaukimas yra mylėti. Mums atrodė, kad globos kelias yra būtent tas kelias, kur mūsų meilė gali labiausiai išsiskleisti. Man asmeniškai labai artimas yra šv. Juozapas, Jėzaus tėtis ir globėjas, labai stiprus pavyzdys, kaip priimti ir rūpintis kitu jo nesisavinant. Šv. Juozapo asmenybėje randu daug išminties, tvirtumo, tad pamaldumas šv. Juozapui mūsų šeimoje yra labai stiprus. Net ir krikštydami savo nuolat globojamą vaikelį jam paprašėme suteikti Juozapo vardą.

Barto Pauwelso asmeninio archyvo nuotrauka

Dar vienu postūmiu imtis vaikų globos mums tapo iš šeimos gydytojo gautas laiškelis, kuriame jis persiuntė informaciją apie laikinuosius globėjus. Mums tai buvo tarsi dar vienas ženklas iš Dangaus, kad esame kviečiame keliauti šituo keliu. O priimti galutinį sprendimą paskatino tragiškas įvykis Kėdainiuose 2017 metų sausio mėnesį, kai mažametis Matukas buvo nukankintas savo tėvų. Tuomet aiškiai apsisprendėme, kad nebegalime tik kalbėtis apie globą ir norą rūpintis skriaudžiamais vaikais. Turime imtis konkrečių veiksmų. Kai pateikėme reikiamus dokumentus ir pradėjome lankyti globėjams ir įtėviams skirtus kursus, dar nebuvome apsisprendę, kas būsime: įtėviai, nuolatiniai ar laikinieji globėjai. Tai aiškinomės pamažu, žingsnis po žingsnio.

Kiek vaikučių rado užuovėją Jūsų šeimoje? Gal galėtumėte paminėti priežastis, kodėl jiems tokios globos prireikė ir kaip vėliau susiklostė jų likimai?

Savo šeimoje per trejetą metų priglaudėme keturis vaikučius. Jie pas mus pateko dėl įvairių priežasčių: dėl tėvų nepriežiūros, jų priklausomybių – alkoholizmo ar narkomanijos, dėl to, kad tėvai pateko į įkalinimo įstaigą ir neatsirado giminaičių, kurie norėtų tais vaikučiais pasirūpinti.

Būdami laikinaisiais globėjais vaikučiams suteikiame meilę, rūpestį, saugią ir jaukią namų aplinką, t. y. tuos dalykus, kurių tam tikru gyvenimo etapu jiems negalėjo suteikti jų biologiniai tėvai. Vaiko teisių tarnyba skiria vaikams globą iki pagerės jų tėvų, su kuriais intensyviai dirba specialistai, situacija. Liūdna ir skaudu, bet, deja, ne visuomet vaikai sugrįžta pas savo tėvus.

Vaikų likimai būna įvairūs – kaip ir priežastys, dėl kurių jie patenka į laikinąją globą. Mūsų pirmasis globotas kūdikis vėliau buvo įvaikintas, kitas vaikelis po mėnesio grįžo pas mamą, trečias liko pas mus nuolatinei globai iki pilnametystės, teismui priėmus sprendimą apriboti tėvų teises. Paprastai globėjai patys sprendžia, kokio amžiaus vaikais jie rūpinsis. Mes nutarėme rūpintis kūdikiais nuo gimimo iki trejų metų. Šiuo metu, kaip jau minėjome, laikinai globojame 10 mėnesių vaikelį, kurio likimas kol kas neaiškus.

Barto Pauwelso asmeninio archyvo nuotrauka

Papasakokite, su kokiais rūpesčiais ir kokiais džiaugsmais Jums tenka susidurti, kai į šeimą laikinai globai atvyksta vaikelis. Kaip jis jaučiasi? Kaip reaguoja Jūsų dukrytė, kiti globotiniai?

Mudu su žmona patiriame daug džiaugsmo, kad galime padėti vaikučiams, kuriems mūsų pagalba yra reikalinga. Džiaugiamės, kad jie gali augti mūsų šeimoje, kur nuo pat kūdikystės gauna rūpesčio, meilės ir šilumos, kad, gaudami tai, gali pilnavertiškai augti ir vystytis. Globa suteikia mūsų tikėjimui naują gelmę ir svorį. Kiekvieną dieną mokomės mylėti ir tarnauti vaikams, su kuriais nesame susieti giminystės saitais. Džiaugiamės, matydami, kaip vaikai saugioje šeimos aplinkoje ima skleistis kaip gražiausios gėlės. Visi globėjai gali patvirtinti, kad vaikai, patekę į šeimos globą, labai greitai atsigauna tiek fiziškai, tiek emociškai. O tai iš tiesų didžiulis džiaugsmas. Džiaugiamės ir dėl mūsų penkiametės dukrytės, kuri mokosi dalintis, rūpintis kitais, mokosi bendravimo ir atvirumo. Mūsų namai tampa ne tik mūsų namais, bet ir namais tų mažutėlių, kuriems namų patirties labai reikia.

Vaikučiai į mūsų šeimą atvyksta su emocinėmis, psichologinėmis traumomis, nes tėvų nepriežiūra, įvairios priklausomybės vaikus labai giliai sužeidžia. Labai svarbus tampa bendradarbiavimas su gydytojais, psichologais, specialistais, nes toji fizinė ir emocinė trauma veikia tiek vaiką, tiek mus. Vaikas patiria traumą ir tada, kai yra atskirtas nuo savo šaknų – nuo biologinių tėvų. Normalu, kad patekęs į svetimą aplinką, kur jam staiga reikia susidurti su naujais žmonėmis, naujais kvapais, naujais garsais, jis būna neramus, irzlus, daug verkia. Vaiko akys dažnai pasako, koks jis yra išsigandęs.

Mums kaip globėjams kiekvieno vaiko, patyrusio traumą, priėmimas tampa iššūkiu. Atvykus naujam globotiniui pirmosios trys savaitės būna itin chaotiškos. Mūsų dukrytė pavyduliauja, nes atsiranda konkurentas, kuris atima iš jos dalį tėvų dėmesio. Kadangi mes globojame kūdikius, prasideda nemigos naktys, o dienomis tenka susidoroti su savo biologinio vaiko pykčio protrūkiais ir globojamo vaiko baimėmis ir irzlumu. Iš psichologų žinome, kad tos pirmosios trys savaitės tokios ir turi būti. Tad stengiamės tas tris savaites kuo ramiau išgyventi. Ne visada būna lengva. Patiriame daug nuovargio, bet žinome, kad paskui viskas aprimsta. Priprantame vieni prie kitų, sukuriame visiems tinkantį dienų ir naktų gyvenimo ritmą, ir viskas palengvėja. Tuos, kurie sako, kad globėjai priima vaikus dėl pinigų, norėčiau pakviesti kokioms keturioms paroms į mūsų namus, kai atvyksta naujas vaikas. Šis darbas tikrai reikalauja labai daug fizinių ir emocinių resursų.

Ar vėliau, kai prisirišate prie vaikučių, nebūna gaila su jais išsiskirti?

Globojamam vaikui atiduodame visą širdį ir jėgas. Natūralu, kad prisirišame prie jo, ypač dėl to, kad globojame kūdikius, kurie yra visiškai priklausomi nuo mūsų, kuriuos pamilstame iš karto. Tad normalu, kad, atėjus laikui skirtis, mes išgyvename netektį. Vieną vaikelį globojome aštuonis mėnesius, o paskui teko išsiskirti. Ta netekties patirtis nėra lengva, tad bendraujame ir su psichologais, kadangi be jų profesionalios pagalbos negalėtume tinkamai padėti ir vaikučiams. Tie sunkumai nemenki, bet kartu mes patiriame ir daug džiaugsmo, tad esame tikri, kad verta eiti tuo keliu.

Kaip jau minėjau, prie vaiko mes prisirišame, nors ir puikiai žinome, kad vieną dieną jį reikės paleisti. Vaikas prie mūsų taip pat prisiriša – ypač kūdikis, tačiau, nors ir esame ruošiami išsiskyrimui, nors žinome, kaip tai nelengva, tai nekeičia mūsų nuostatų. Globojamiems vaikams atiduodame savęs tiek pat, kiek ir savo vaikui.

Iš tikėjimo pusės žvelgiant, viskas šioje Žemėje yra laikina. Aš nežinau, kiek aš dar būsiu su savo žmona ir vaikais. Gerai, jei iki senatvės, o jei nutiks kokia nelaimė: liga ar avarija? Būdamas globėju suvokiu, kad prie paties svarbiausio žmogaus negaliu prisirišti, nes jis man yra laikina dovana, kuria rūpinuosi, kuria džiaugiuosi ir kurią myliu visa širdimi čia ir dabar. Šitas suvokimas padeda visavertiškai išgyventi tiek nuolatinės, tiek laikinos globos patirtį, o kartu ir tėvystę – mokantis mylėti, aukotis ir paleisti.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Barto Pauwelso asmeninio archyvo nuotrauka

Kuo skiriasi nuolatinė globa nuo įvaikinimo? Ar planuojate vaikutį, esantį pas Jus nuolatinėje globoje, įvaikinti?

Laikinoji globa vaikui suteikiama, kai jis paimamas iš nesaugios aplinkos, nes pagal naująją Vaiko teisių apsaugos reformą vaikai negali atsidurti globos institucijoje, tad jie patenka pas laikinuosius globėjus iki galimybės saugiai sugrįžti pas tėvus. Deja, pasitaiko, kad vaikas nebegali būti grąžintas į biologinę šeimą ir teismo sprendimu patenka į nuolatinę globą. Globėjai arba įtėviai lanko specialius GIMK mokymus, kuriuos pabaigę jie turi apsispręsti, ar jie bus laikini, ar nuolatiniai globėjai, ar įtėviai. Patekęs pas nuolatinius globėjus vaikas ten būna iki pilnametystės. Vaikas, esantis nuolatinėje globoje, teisiškai nėra šeimos narys, nes jis tebeturi teisinį ryšį su biologiniais tėvais. O įvaikintas vaikas tampa pilnateisiu šeimos nariu ir nebeturi to teisinio ryšio su biologiniais tėvais. Jei lieka ryšys bent su vienu iš šeimos narių, teismas niekuomet nepriims sprendimo dėl įvaikinimo.

Savo aplinkoje turiu gražų pavyzdį, kuomet nuolatinė globėja pačiam vaikui leido apsispręsti, ar jis norėtų būti įvaikintas. Ateina tas amžius, 14–16 metų, kai vaikas jau ir pats gali spręsti, ar jis nori tapti šeimos nariu. Mes irgi svarstome tokį variantą, likdami atviri bet kokiam vaiko apsisprendimui.

Ar laikinųjų globėjų pakanka Lietuvoje?

Dideliuose miestuose situacija geresnė, bet provincijoje viskas sudėtingiau. Yra savivaldybių, kuriose iki šiol dar nėra laikinųjų globėjų, nors jų turėtų būti. Jų labai trūksta.

Kokių žingsnių valstybė turėtų imtis, kad tokių globėjų netrūktų?

Manau, kad valstybė turėtų pagerinti globėjo – ypač laikinojo – įvaizdį. Manęs, pavyzdžiui, negąsdina tie stereotipai, su kuriais aš vis dar susiduriu, kai sakoma, kad globojami vaikai bus tokie patys alkoholikai, narkomanai ir t. t. kaip ir jų tėvai. O gyvename valstybėje, kurioje Vaiko teisių apsaugos reforma duoda gražių vaisių, kur su vaikais puikiai dirba psichologai, tad atrodytų, kad tų stereotipų neturėtų būti, tačiau jie vis dar egzistuoja. Manau, kad tiek žiniasklaida, tiek Socialinės apsaugos ir darbo ministerija turėtų imtis parodyti teigiamą tokios globos pusę, nes iki šiol gajus įsitikinimas, kad žmonės tai daro tik dėl pinigų. Taip, tai yra darbas, o ne kažkoks papildomas hobis, ir už šį darbą mokamas pakankamai geras atlygis, tačiau norėčiau pastebėti: jei kažkam atrodo, kad tai pelningas darbas, kodėl tuomet žmonės jo nesiima?

Manau, kad valstybė turėtų dėti daugiau pastangų, siekdama paskatinti žmones tapti globėjais. Vakaruose visuomenės požiūris į vaikų globą yra visiškai kitoks. Kol Lietuvoje nesikeis pozicija ir visuomenei nebus suprantama tai, kad globoti vaikus imamasi ne vien dėl pinigų, žmonės neis tuo keliu. Aš pažįstu nemažai globėjų ir tikrai žinau, kad tą jie daro ne dėl pinigų. Ne vienas jų turi auksinę širdį, kurią atveria vaikams. Sunkus darbas vertas atlygio. Medikams keldami algas suvokiame, kad jų darbas sunkus ir atsakingas, taip pat, kaip ir mokytojų. Tą patį juk galime pasakyti ir apie laikinuosius globėjus.

Ką galėtumėte papasakoti žmogui, norinčiam tapti laikinuoju globėju?

Pirmiausia pasakyčiau: „Nebijokite!“, kadangi tai labai gražus ir prasmingas kelias. Antras dalykas: jei jau svarstote, ar tapti laikinuoju globėju, patarčiau jums kitą savaitę nuvykti į Vaiko teisių apsaugos tarnybą ir pradėti visą procesą. GIMK mokymai, skirti globėjams ir įtėviams, yra be galo gražūs ir prasmingi. Net jei po tų mokymų žmonės apsispręstų negloboti ir neįvaikinti, patys mokymai duos labai naudingos informacijos auginant savo biologinius vaikus. Šie mokymai padeda suprasti, ar galite tapti globėju ar įtėviu. Mūsų šeimai tai padėjo geriau suprasti tarpusavio santykius.

Trečias dalykas: nesivadovaukite stereotipais apie globėjus, nes tie stereotipai gali bauginti. Vyresnioji karta dažnai pasako negražių dalykų apie globojamus vaikus: kad jie tokie patys alkoholikai, kaip ir jų tėvai. Bet tai yra melas! Mes, globotojai ir įtėviai, galime paliudyti dešimtis gražių pavyzdžių, kaip vaikai keičiasi, nes jie turi savyje lankstumą – o to nebeturime mes, suaugusieji. Ir jei tinkamai ir profesionaliai su vaikais dirbama, jie keičiasi į gerąją pusę. Auginami rūpesčiu ir meile, jie patys išmoksta mylėti ir rūpintis kitais. O išmokę, tai gali perduoti savo vaikams.

Suteikime vaikams gražaus, šviesaus, meile ir rūpesčiu persmelkto gyvenimo viltį. Jie visi tos vilties verti!

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.