2021 09 09

Milda Vitkutė

Teesie

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

Globoti, kad būtum globojamas

Nežinomas Vilniaus meno mokyklos tapytojas (XIX a., Lietuva), „Šv. Juozapas“ (XIX a. 2–6 deš., fragmentas). Meno rinkos agentūros nuotrauka

Gavusi prašymą parašyti apie šventojo Juozapo ištikimybę, pirmiausia užkliuvau už angliškos šio žodžio reikšmės.

Fidelity vartojamas ne tik tarpasmeniniam santykiui, bet ir ištikimybei Bažnyčios mokymui nusakyti. Gal kiek per drąsu šventiesiems priskirti naujus titulus, bet juk galėtume pažiūrėti į Juozapą ir kaip į Bažnyčios mokymo globėją.

Bažnyčios tėvai Bažnyčią lygino su mėnuliu, kuris atspindi saulės – t.y. Kristaus – šviesą. Dalį savo gyvenimo Juozapas buvo už šią Šviesą atsakingas, tad galbūt jo laikysena Kristaus atžvilgiu galėtų duoti kryptį mūsų laikysenai Bažnyčios atžvilgiu. Tėvystė yra didelė atsakomybė, bet kai pagalvoji apie buvimą tėvu savo paties Kūrėjui, supranti, kad žengiame į kitą lygmenį. Tad ką galėtų reikšti globoti dievišką vaikelį?

Pirmiausia vertėtų pažvelgti į paties žodžių junginio paradoksą – dieviškas vaikelis. Net ir būdamas kūdikis, Jėzus nenustojo būti Dievu, ant kurio laikosi visas pasaulis. Tad ko iš mūsų nori Begalybė, tapdama pažeidžiamu kūdikiu? „Kaip aš galiu rūpintis tikrovės pamatu, ant kurio pats stoviu?“ – galėtų paklausti Juozapas. To galėtų paklausti ir kiekvienas teologas.

Milda Vitkutė. Bernardinai.lt nuotrauka

Juozapas Kūdikį globoja, nuo jo rūpesčio priklauso vaikelio gyvybė, bet ne jis auklėja, o dieviškasis vaikelis teikia jo gyvenimui kryptį. Ar ne panašią užduotį gauna ir kiekvienas teologas – su Juozapo laikysena artintis prie Bažnyčios mokymo: labai asmeniškai, su atsakomybe, iš tikrųjų rūpintis ir globoti, taip pat puoselėti ir skleisti, bet kartu suprasti, kad nors gavau privilegiją būti globėju, nesu savininkas – mano tikslas yra puoselėti kitą ir būti atidžiam, kad puoselėdamas nepažeisčiau. O gal net dar stipriau – kad puoselėdamas leisčiausi būti puoselėjamas. Kad būčiau kaip mėnulis.

Pasitaiko, kad teologų nesutarimus dėl magisteriumo interpretacijos įvardijame kaip ginčus tarp konservatyviųjų ir pažangiųjų. Bet kaip taikliai yra pastebėjęs popiežius Benediktas XVI, klausimo esmė yra ne politiniame lygmenyje. Tai, kad nesutarimas aiškinamas kaip politinis ginčas, ir yra problemos šaknis. Jos sprendimui Benediktas XVI pateikia klausimą: „Kieno yra Bažnyčia?“ Jei „aš“ arba net „mes“ esame Bažnyčia, tuomet prisiimame daug galių. Bet Bažnyčia nėra mūsų, Bažnyčia yra Kristaus. Ir šis atsakymas sugrąžina į Juozapo laikyseną. Kitoje šviesoje pasirodo ir ištikimybės klausimas.

Jei Bažnyčia yra Kristaus, studijuodamas Jos mokymą negaliu artintis kaip inžinierius, nusi- teikęs ką nors taisyti. Man, kaip teologui, leista vaikelį laikyti rankoje, bet juk tikslas yra leistis pačiam būti laikomu. Toks tas teologo gyvenimas – nuolatinis galynėjimasis su Dievu, kuris ateina kaip pažeidžiamas kūdikis, kol galiausiai supranti, kad galynėdamasis turi nugalėti save.

Vyskupas Robertas Barronas šventąjį Juozapą pateikia kaip tikinčiojo laikysenos pavyzdį. Tikėjimo esmė, sako jis, nėra atsisakyti racionalumo ir aklai ką nors sekti. Biblijoje tikėti – tai savo gyvenime atsisakyti egoistiškos nuostatos ir įsileisti Dievo perspektyvą.

Vincenzo Demetzas, „Mergelės Marijos ir šv. Juozapo vestuvės“, Vašingtono Šv. Mato katedra. Kun. Lawrence’o Lewo / Flickr.com nuotrauka

Šventasis Juozapas, pamilęs Mergelę Mariją ir sužinojęs, kad ji laukiasi prieš jiems susituokiant, turėjo patirti asmeninę dramą. Tačiau Jis su pasitikėjimu savo gyvenimui priėmė Dievo perspektyvą.

Galbūt ištikimybė ir pasireiškia kito perspektyvos priėmimu – nepaisant mano asmeninių dramų, nepaisant laikmečio madų, nepaisant savo patogumo, nesuvesti visko į save, bet akiratyje išlaikyti Kitą, leisti Kitam suteikti mano gyvenimui perspektyvą.

Tekstas perpublikuotas iš Vilniaus Šv. Juozapo kunigų seminarijos leidinio „Teesie“ 2020–2021 mokslo metų (85) numerio.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien