Grafas Eustachijus Tiškevičius, parašęs monografiją apie Biržus

Muziejininko išversta monografija

Vertėjas, pateikęs ir išsamių komentarų, knygos pratarmėje akcentuoja, kad ši monografija, iki šiol nepraradusi didelės istorinės ir pažintinės vertės, skaitytojo dėmesį patraukia ne tik Biržų istorinių faktų gausa – joje „gana išsamiai aprašomi Eustachijaus laikų gamtos objektai, kurių šiandien, deja, jau nebėra. (…) Daug vietos skirta Biržų krašto etnokultūrai, parodoma, kokie buvo senieji muzikos instrumentai, kaimo sodybos bei krašto žmonių drabužiai, žmonių papročiai, liaudies dainos ir šokiai.“ 

Šios monografijos autorius (žymiausiu jo mokslinio darbo palikimu laikoma dešimt stambių darbų) Eustachijus Tiškevičius priklauso garsiai Tiškevičių giminei, žinomai nuo XV a. Per kelis šimtmečius Tiškevičiai ėjo atsakingas pareigas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje: buvo maršalkos, etmonai, iždininkai, kaštelionai, vaivados ir kiti aukšti pareigūnai. Grafas Eustachijus Tiškevičius garsus kaip mokslininkas. Šiandien jis žinomas kaip istorikas, kolekcininkas, archeologas, Lietuvos archeologijos pradininkas, Vilniaus laikinosios archeologinės komisijos ir Vilniaus senienų muziejaus steigėjas. 

Karjeros ir mokslo keliais

Eustachijus Tiškevičius gimė 1814 m. balandžio 18 d. Logoisko dvare, Baltarusijoje. 1831-aisiais baigė Minsko gimnaziją. 1833 m., gyvendamas Peterburge, susidomėjo archeologija, Peterburgo imperatoriškoje bibliotekoje rinko istorinę ir archeologinę medžiagą. Nuo 1835-ųjų perkeltas dirbti į Vilniaus generalgubernatoriaus kanceliariją valdininku, nuo 1838-ųjų dirbo Krokuvos generalgubernatoriaus kanceliarijoje, o dar po dvejų metų tapo Borisovo pavieto mokyklų inspektorius globėju, pavieto bajorų maršalka, savo lėšomis įsteigė Borisovo pradžios mokyklą. Tačiau kanceliarinis valdininko darbas jo neviliojo. 

1837 m. pradeda kasinėti Vilniaus ir Minsko gubernijų pilkapius ir piliakalnius. Renka etnografinę medžiagą, kolekcionuoja senienas, rašo apie pilkapynų kasinėjimo rezultatus spaudoje. Į vieną jo straipsnį atsiliepęs žinomas istorikas Teodoras Narbutas užsimena, kad iškastos senienos galėtų būti Lietuvos muziejaus pradžia. Ištiria tris Kernavės pilkapius, kasinėja Trakų pusiasalio pilį. Suomijoje, Švedijoje ir Danijoje domisi archeologinės medžiagos sisteminimu, kolekcionavimu ir eksponavimu. Pirmasis susistemina Lietuvoje sukauptus archeologinius radinius, priskirdamas juos akmens, žalvario ir geležies amžiams. Išrenkamas Maino archeologijos draugijos nariu, Danijos Karališkosios Šiaurės senienų mėgėjų draugijos ir Stokholmo Karališkosios meno istorijos ir senienų akademijos nariu korespondentu.

Steigia Vilniaus senienų muziejų

1846 m. savo namuose Vilniuje atidaro lietuviškų senienų kabinetą. Jį gali aplankyti kiekvienas, kam tai įdomu. Tačiau E. Tiškevičiui privataus ir neoficialaus muziejaus maža. Po poros metų jis kreipiasi į Vilniaus generalgubernatorių, siūlo Vilniuje įsteigti viešą muziejų, tačiau pritarimo nesulaukia. 1851-aisiais vėl kreipiasi į Vilniaus valdžios įstaigas, prašo leisti steigti muziejų ir archeologijos komisiją, pažada atiduoti savo archeologijos, numizmatikos, meno kolekcijas, dalį savo bibliotekos. Šiam pasiūlymui pritaria net caras Nikolajus I, rezoliucijoje užrašęs: „Švietimo ministrui. Kliūčių neturiu, tik atsargiai.“ 1852 m. E. Tiškevičius parengia muziejaus ir komisijos įstatus, kuriuos pasiunčia į Peterburgą patvirtinti. 

1854 m. rugpjūčio 22 d. iš Peterburgo Vilnių pasiekia teigiamas atsakymas. Eustachijus Tiškevičius skiriamas Vilniaus senienų muziejaus vedėju ir Vilniaus laikinosios archeologijos komisijos pirmininku. 1885 m. įsteigta komisija rusų ir lenkų kalbomis ima leisti leidinį „Vilniaus archeologijos komisijos užrašai“. Dar po metų (1856 m. balandžio 29 d.) duris visuomenei atveria pirmasis viešas muziejus Lietuvoje. Jo steigėjas E. Tiškevičius, muziejui padovanojęs savo sukauptus rinkinius ir dalį vertingos bibliotekos (muziejininkė Roma Songailaitė yra pasakojusi, kad tai buvo 3818 archeologinių radinių, 8110 monetų ir medalių, 487 antspaudai, 3948 portretai, graviūros ir skulptūros, 16000 zoologijos eksponatų, 541 rankraštis ir beveik 20 tūkstančių knygų), kreipiasi į visuomenę ir prašo remti muziejų daiktais ir lėšomis, skatina dvarininkus ne tik kaupti senienas, bet ir pateikti jas visuomenei.

1858 m. muziejui aukojo 195 žmonės, o 1862 m. aukotojų buvo jau 323, jie muziejui padovanojo 6595 eksponatus. 

Rėmėjas iš Biržų

Tarp jų buvo ir Biržų krašto Pačeriaukštės dvaro savininkas Hiliaras Feliksas Liutkevičius, 1853–1855 m. dirbęs gydytoju grafo Jono Tiškevičiaus Biržų ir Salamiesčio dvaruose, palikęs rusų, lenkų ir lotynų kalbomis užrašus, kuriuose aprašė įdomesnius savo medicininės praktikos atvejus, pateikė įvairios statistikos. Pasinaudodamas šiais savo užrašais, jis parašė ir išspausdino straipsnį E. Tiškevičiaus įsteigtos Vilniaus laikinosios archeologinės komisijos nario Adomo Honorio Kirkoro redaguojamame literatūriniame žurnale „Teka Wilenska” („Vilniaus aplankas“).

Hiliaras Feliksas Liutkevičius, tyrinėjęs gipso sluoksnius Biržų ir Pasvalio apylinkėse, savo rinkinius padovanojo Vilniaus senienų muziejui. Po 1863 m. sukilimo numalšinimo, žuvus vienam iš sukilimo vadų jo broliui Eliziejui Liutkevičiui, Pačeriaukštės dvaras buvo konfiskuotas ir parduotas, o H. F. Liutkevičius, nors tiesioginiuose sukilėlių mūšiuose ir nedalyvavo, bet sukilimui pritaręs ir jį rėmęs, kartu su dviem sūnumis buvo ištremtas į Simbirsko guberniją. 

Muziejaus uždarymas

E. Tiškevičius, tikėdamasis išgelbėti Senienų muziejų, prie sukilėlių neprisidėjo. Tačiau 1864-aisiais rusų valdžia Archeologijos komisiją uždarė. O dar po metų Senienų muziejų aplankiusiam Vilniaus generalgubernatoriui Muravjovui (dėl žiauraus susidorojimo su sukilėliais pramintam Koriku) pasirodė, kad muziejus su savo senovės rinkiniais žadina jo lankytojų priešiškumą caro patvaldystei. Muravjovo sudaryta komisija pripažino, kad tokį muziejų laikyti netikslinga.

1865 m. spalio 27 d. E. Tiškevičius buvo atleistas iš muziejaus vedėjo ir archeologijos komisijos pirmininko pareigų. Didžioji dalis muziejaus eksponatų buvo perduota Rusijos muziejams. Lietuvai jie negrąžinti iki šiol. 

Astrave

1865 m. pabaigoje E. Tiškevičius apsigyveno Biržuose, Astravo dvare, kurio valdytojas buvo jo pusbrolis Mykolas Tiškevičius (1829–1897), persikėlęs gyventi į Romą ir visoje Europoje išgarsėjęs kaip žymus kolekcininkas ir archeologas. Gyvendamas Astrave (iki 1871 m.) E. Tiškevičius pramoko lietuvių kalbą, rinko tautosaką, etnografinę medžiagą, pasinaudodamas Astravo rūmų bibliotekoje sukauptais dokumentų ir knygų rinkiniais, parašė monografiją apie Biržus. 

Mirė 1873 m. rugpjūčio 25 d. Vilniuje. Palaidotas Vilniaus Rasų kapinėse. 

Grafo Eustachijaus sekėjai

Čia būtų galima ir baigti pasakojimą apie pirmosios Biržų monografijos autorių. Tačiau nors trumpai verta prisiminti tuos, kurie, pasinaudodami E. Tiškevičiaus sukauptais faktais, gilinosi į Biržų krašto praeitį, rašė Biržams skirtus straipsnius ir stambesnius veikalus. Vienas iš tokių buvo 1919–1921 m. Biržų gimnazijoje kapelionu ir mokytoju dirbęs kunigas Petras Ruškys (1876–1967), ne tik reiškęsis kaip stiprus ir vaizdingas pamokslininkas (ypač nesutaręs su tais metais gimnazijoje mokytojavusiu aušrininku, istoriku, publicistu, literatūros tyrinėtoju Jonu Šliūpu), bet ir rašęs istorinėmis temomis.

Jo straipsnis „Biržų pilis ir jos apylinkės“ išspausdintas 1921 m. Juozo Tumo-Vaižganto redaguotame Lietuvos istorijos medžiagai rinkti žurnale „Mūsų senovė“. Nemažos apimties įdomiai ir vaizdingai parašytame tekste tarp autoriaus nurodytų šaltinių yra ir Vilniaus archeologinės komisijos (senųjų) aktų rinkinys. 

Dar po dešimties metų (1931 m.), tarsi atsiliepiant į E. Tiškevičiaus žodžius, kviečiančius imtis Lietuvos atskirų regionų istorijos rašymo, pasirodė biržiečio istoriko prof. Jono Yčo (1880–1931) monografija „Biržai. Tvirtovė, miestas ir kunigaikštystė“. Deja, jau po jos autoriaus mirties. 

O 2015-aisiais istorijos mokslų daktaras Deimantas Karvelis išleido savo daugelio metų kruopščių ieškojimų ir tyrinėjimų užsienio šalių, daugiausia Lenkijos, archyvuose rezultatus apibendrinantį veikalą – solidžią, vertingą ir įdomią monografiją „Iš Radvilų giminės istorijos: Biržų kunigaikštystė ir jos visuomenė 1547–1655 m.“ 

Nuo šios gražios tradicijos neatsilieka ir „Sėlos“ muziejaus muziejininkai, paruošę ir išleidę jau dvi „Biržų istorijos apybraižų“ knygas, kurios smalsų, savo gimtojo krašto praeitimi besidomintį biržietį džiugina įdomiais tekstais.