Vidutinis skaitymo laikas:

4 min.

Grafienė Lebrija ir jos unikalūs rūmai Sevilijoje

Laimos Druknerytės nuotrauka

Žvelgiant iš Cuna gatvės Palacio de la Condesa Lebrija panašūs į rūmus tik tuo, kad į vidų pateksi tik pro didžiulius dekoratyvinėmis vinimis kaustytus vartus, o virš jų esančio balkono frizas puoštas renesanso stiliaus lipdiniais.

Iš pirmo žvilgsnio tai dar vienas Sevilijos stiliaus namas, kaip ir daugelis kitų šio rajono pastatų. Tikriausiai ne kartą ėjome pro jį nekreipdami dėmesio ir tik sužinoję, kad šie rūmai patenka į žymiausių Sevilijos rūmų trejetą, nutarėme apsilankyti.

Šeštadienio rytą esame pirmieji čia užsukę, todėl, laukdami gido, neskubėdami ir nesistumdydami su kitais lankytojais, galime pasižvalgyti po pirmąjį rūmų aukštą. Žengiame į pagrindinį kiemą, kurį juosia arabiško stiliaus kolonada, o grindys išdėliotos antikine mozaika. Kiemas nėra mažas, tačiau į jį galima patekti tik iš siauros gatvės, todėl sunku įsivaizduoti, kad čia galėtų įvažiuoti karieta ar automobilis. Žvalgantis po kambarius ir mažesnius kiemelius atrodo, tarsi rūmai būtų daugybę kartų perstatinėti taip ir neapsisprendus, kokį architektūros ir interjero stilių pasirinkti.

Pirmas įspūdis keistas – atrodo, kad patekai į aristokratų buities muziejų, kuriame eksponuojami įvairiausio stiliaus ir laikotarpio baldai, interjero detalės, antikos ir renesanso laikų skulptūrų dalys, pastatų dekoro elementai, plytelės, vazos, paveikslai, knygos. Sunku suprasti, ką šia kolekcija norima pasakyti – atrodo, kad čia surinkta viskas, kas atrodo senoviškai. Išgirdę mūsų beieškančios gidės balsą jau turime jai paruošę klausimų.

Susipažįstame su Guadalupe Cobos, kuri šiandien bus mūsų ekskursijos vadovė. Ji praneša, kad dabar kilsime į antrąjį rūmų aukštą, o jame esantys kambariai yra privati valda, todėl ten fotografuoti draudžiama. Tačiau galėsime kiek tinkami žvalgytis, klausytis jos pasakojimo ir uždavinėti klausimus. Atkabinusi atitvarą leidžia pakilti laiptais į antrąjį aukštą ir stabtelėjusi laiptų aikštelėje pradeda pasakoti šių rūmų savininkės istoriją.

Laimos Druknerytės nuotrauka
Laimos Druknerytės nuotrauka
Laimos Druknerytės nuotrauka

Grafienei Lebrijai šis titulas buvo suteiktas 1914 metais už unikalų indėlį į Sevilijos kultūros ir meno puoselėjimą bei labdaringą veiklą. Iki to laiko ji buvo ponia Regla Manjón. Būsimoji grafienė gimė 1851 metais, jos tėvas buvo karaliaus deputatas Kadizo (Cadiz) mieste ir jos gimtojo Sanlucaro miestelio meras. Šeima turėjo nemažai žemės, vertėsi chereso vyno gamyba ir prekyba, todėl buvo įtakinga ir pasiturinti. Tėvams mirus panelė R. Manjón paveldėjo šeimos verslą. Ištekėjo jau būdama 44 metų už tuo laiku garsaus Sevilijos pareigūno, Ispanijos vyriausybės viceprezidento, tačiau po trejų santuokos metų liko našlė. Užgyvenusi ir paveldėjusi didelius turtus, R. Manjón nusprendžia tolesnį gyvenimą paskirti meno kolekcionavimui, archeologijai, mecenavimui ir labdaringai veiklai. 1901 metais ji nusiperka XVI amžiuje Sevilijos centre statytus rūmus ir pasineria į jų perstatymo bei restauravimo darbus.

XIX amžiaus pabaigoje–XX a. pradžioje viskas, bent kiek susiję su senove – t. y. antika, riteriškais viduramžiais ar Renesansu, buvo labai madinga. Pseudoistoriniai romanai, antikos skulptūra, architektūra, senoji literatūra, dailė ir filosofija užvaldė to meto aristokratų ir inteligentų protą. Visas pasaulis užgniaužęs kvapą skaitė naujienas ir istorijas apie Trojos atradimą, Tutanchamono kapo kasinėjimus, Altamiros oloje atrastus piešinius.

R. Manjón sužavėjo kolekcionavimo aistra, todėl turėdama finansinių galimybių nusprendė įsigytus rūmus paversti muziejumi. Eksponatai buvo renkami įvairiausi ir ne šiaip eksponuojami vitrinose, bet tiesiog instaliuojami į rekonstruojamus rūmus. Taip senąjį rūmų kiemo grindinį pakeitė romėnų dievo Pano mozaika, o pagrindinių rūmų laiptų sienas ir lubas papuošė iš sugriuvusio vienuolyno išmontuotos medinės lubų dekoro dalys ir spalvoti plytelių raštai. Rūmų interjeras buvo inkrustuotas įvairaus laikotarpio kolonomis, statulų dalimis, amforų duženomis ir antikinių fasadų dekoro detalėmis. Pagrindiniu antikinių eksponatų tiekėju tapo šalia Sevilijos atrastas romėnų laikų Italikos miestas, kurį jau kasinėjo vietiniai gyventojai.

Antikinės kultūros paveldo grobstymas įgijo tokį mastą, kad teko įsikišti Ispanijos vyriausybei, ji 1911 m. išleido įstatymą, draudžiantį savintis atkastus istorinius lobius. R. Manjón aktyviai dalyvavo rengiant šį įstatymą, tačiau suprasdama, kad draudimais šios problemos neišspręs, ėmėsi veiksmų. Tapusi Paminklų ir archeologinio paveldo komisijos nare, Sevilijos provincijai ji siekė darbais ir finansine parama išsaugoti atrastus antikinius turtus, neleisti jų suniokoti ar išvežti iš šalies. Tačiau ne viskas ėjosi sklandžiai.

1914 m. vienas Santiponce kaimelio gyventojas savo valdoje rado tris puikios būklės romėnų laikų mozaikas ir pranešė apie radinį R. Manjón. Ši, užuot pirkusi radinį, nusipirko visą žemės sklypą su viskuo, kas jame buvo rasta. Institucijos, sužinojusios apie pirkinį, pateikė grafienei ieškinį, ir teismas nutarė, kad mozaikos lieka ten, kur buvo rastos. Grafienė, pasinaudodama savo įtaka, apskundė nutarimą, ir jai teismas leido išmontuoti ir perkelti į restauruojamus rūmus didžiausią Dievo Pano mozaiką, bet likusias dvi teko atiduoti valstybiniam muziejui. Sunku dabar įvertinti grafienės poelgį ir kolekcijos rinkimo būdus, tačiau jos rūmai šiandien laikomi didžiausia privačia originalių mozaikų kolekcija pasaulyje.

Rūmų restauravimas ir pritaikymas kolekcijai truko 13 metų. Šalia pagrindinės antro aukšto salės randame nedidelį miegamąjį, ir panelė Guadalupė paaiškina, kad rūmai turi trečią aukštą, kuriame buvo įrengti asmeniniai grafienės apartamentai, tačiau, pablogėjus sveikatai, miegamąjį ji paprašė perkelti aukštu žemiau.

Visuose kambariuose gausu įvairiausio senumo ir stiliaus gobelenų, sekreterų, skrynių, baldų. Greta vizigotų laikų vazų rasite renesanso ir vėlesnių laikų krištolo ir porceliano indų, Napoleono laikų širmų, aukso siūlais siuvinėtų vėliavų, heraldikos. Viskas atrodo tarsi paskutinis lašas tirštos aliejaus esencijos seno, bet prabangaus kvepalų buteliuko dugne. Ne veltui vienas rūmų lankytojas savo komentare pareiškė, kad šie rūmai yra tarsi architektūriniai kvepalai.

Ekskursija baigiasi, atsisveikiname su gide ir grįžtame pasivaikščioti po pirmąjį rūmų aukštą. Žinodami rūmų istoriją į viską žiūrime visiškai kitaip. Sunku vertinti grafienės skonį, kolekcionavimo būdus, eksponatų parinkimo kriterijus, tačiau aišku viena – ši moteris buvo išskirtinė asmenybė, be kurios Sevilija nebūtų tokia paslaptinga ir turtinga. Už savo nuopelnus miestui ji buvo paskelbta Sevilijos įdukra, o 1921 m. karalius Alfonsas XIII apdovanojo ją Didžiuoju labdaros kryžiumi (La Gran Cruz de la Beneficencia).

Laimos Druknerytės nuotrauka
Laimos Druknerytės nuotrauka
Laimos Druknerytės nuotrauka
Laimos Druknerytės nuotrauka
Laimos Druknerytės nuotrauka
Laimos Druknerytės nuotrauka
Laimos Druknerytės nuotrauka
Laimos Druknerytės nuotrauka
Laimos Druknerytės nuotrauka
Laimos Druknerytės nuotrauka

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Ispanijos pietuose esanti Andalūzija garsi įspūdingais gamtos vaizdais, unikalia miestų ir miestelių architektūra, alyvuogių giraitėmis, kaitria saule, mėlynu dangumi, gardžiu maistu, puikiu alyvuogių aliejumi ir šiltais bei draugiškais žmonėmis. Apie šio regiono kultūrą, virtuvę, tradicijas, papročius ir ypač tyrą alyvuogių aliejų puslapyje Virgenextra.lt pasakoja Laima Druknerytė ir Mindaugas Stongvilas.