Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

Grafikas Jurgis Hopenas – dingstančio Vilniaus metraštininkas

Iš kairės: Mikolajus Dzikovskis, VU bibliotekos darbuotojas, Kazimieras Kviatkovskis, Pranciškaus Smuglevičiaus salės freskų restauratorius, ir Jurgis Hopenas P. Smuglevičiaus salėje apie 1930 m. Nuotrauka iš knygos „Uniwersytet Stefana Batorego w Wilnie w fotografiach. 1919–1939“ (Torunė, 2009 m.)

Stepono Batoro universiteto dėstytoją menininką Jurgį Hopeną (Jerzy Hoppen, 1891–1969) žinome visų pirma kaip grafiką. Ne mažiau aktyviai jis dirbo ir Vilniaus bei Vilniaus krašto paveldo puoselėjimo srityje.

J. Hopenas restauravo Vilniaus universiteto Pranciškaus Smuglevičiaus ir Joachimo Lelevelio sales, dekoravo koplyčias, dalyvavo Vilniaus katedros Karališkosios koplyčios atidengimo darbuose, fiksavo Trakų pilies sienų dekoro likučius ir pan. Jis ne tik registravo, fiksavo architektūros paveldą fotografuodamas, bet ir rašė apie jį tiek mokslinėje spaudoje, tiek to meto žiniasklaidoje.

Vilniaus dailės muziejuje saugoma 350 J. Hopeno padarytų nuotraukų, Varšuvos nacionaliniame muziejuje – per tris su puse tūkstančio nuotraukų ir negatyvų, o Varšuvos nacionalinėje bibliotekoje – dar keli šimtai. Jose – ne tik Vilnius, bet ir kiti aplinkiniai miestai, miesteliai, bažnyčios, dvareliai, gamtovaizdžiai, žmonės. 

Didžiausio J. Hopeno dėmesio ir meilės sulaukė Vilnius, jo barokiniai siluetai, panoramos, bažnyčių interjerai, kapinės, koplyčios, altoriai. Savo straipsnius jis iliustruodavo paties darytomis fotografijomis, nors nenorėjo lygintis su žymiuoju Janu Bułhaku ir tvirtino, kad jo fotografijos – dokumentinės. 

Jurgis Hopenas apie 1916 m. Varšuvos nacionalinės bibliotekos eksponatas
Jurgis Hopenas 1931 m. Varšuvos nacionalinės bibliotekos eksponatas

Pakalbintas „Slowo“ (dienraštis, leistas 1922–1939 m. Vilniuje) žurnalistės apie savo fotografijas, J. Hopenas tvirtino, kad jo tikslas – tiksliai pavaizduoti objektą, o fotografija jam tik pagalbinė priemonė architektūrai tyrinėti. Be to, jis teigė bijantis, kad meninė fotografija gali pažadinti jam aistrą ir atitraukti nuo tapytojo profesijos. Teigdamas, kad neturi pretenzijų į meninę fotografiją, menininkas kuklinosi, nes jo fotografijos tikrai turi ir meninę vertę. 

Vilnius tarpukariu garsėjo savo fotografais, Stepono Batoro universitete fotografiją dėstė pats J. Bułhakas, nuolat buvo rengiamos ir fotografijų parodos. J. Hopenas, manoma, pradėjo fotografuoti rinkdamas medžiagą savo grafikos darbams, restauravimo projektams ir darė tai labai sėkmingai. 

Mums šiandien J. Hopeno nuotraukos įdomios ir vertingos tuo, kad daugelio nufotografuotų objektų jau nebėra. Taip nutiko nemažai daliai bažnyčių altorių, paveikslų, baldų, piešinių, o ir daliai nekilnojamojo paveldo objektų: namų, vartų, aplinkinių dvarų. To ir baiminosi J. Hopenas. Jo straipsneliams apie dingstantį Vilnių laikraštyje „Slowo“ 1935 m. buvo skirta nuolatinė rubrika „Dingstantis (žūstantis) Vilnius“ (Wilno ktore ginie).

Tais metais J. Hopenas paskelbė apie 20 „žūstančio“ Vilniaus žinučių, iliustruotų jo darytomis nuotraukomis, ir dar keletą platesnės apimties straipsnių apie Vilniaus architektūrą. Šiame laikraštyje J. Hopenas nuolat rašė istorinėmis, meninėmis temomis: apie Vilniaus paveldą, meną, grafikos dėstymą senajame VU, medinę Vilniaus architektūrą, Alšėnų pilį, šv. Kazimiero kultą ir jo vaizdavimą Vilniaus bažnyčiose ir leidiniuose, taip pat parodų recenzijas, apie dailininką Ferdynandą Ruszcycą. Dažniausiai pasirašinėdavo slapyvardžiu Jotha.

Pirmajame „Žūstančio Vilniaus“ serijos straipsnyje J. Hopenas įvardijo savo tikslus: pateikti skaitytojams informaciją apie Vilniaus praeitį, supažindinti su ne tokiais žinomais objektais, nesiekiant pateikti gausios detalios istorinės informacijos, rašyti tik apie išlikusius objektus. 

Įžangoje menininkas teigė, kad bėgant metams tai gali tapti svarbiu šaltiniu tyrinėtojams. Taip ir nutiko, nes ne visi aprašomi objektai išliko iki mūsų dienų. Pradėkime kad ir nuo karavakų – vadinamųjų šv. Benedikto kryžių, kurie buvo statomi siekiant apsisaugoti nuo maro. Jotha straipsnelyje užsimena, kad paskutiniai žinomi statyti 1830, 1848, 1870 m., tokius galima pamatyti ir ant mirusiųjų nuo maro kapų, o Vilniuje liko du, vienas jų – seserų Benediktinių vienuolyno kieme.

Kitoje žinutėje aprašomi išlikę Žemutinės pilies vartų fragmentai, dar kitoje – nykstančios Vilniaus kapinės, Misionierių sodų tvoroje išlikusių piešinių likučiai. Kiekvieną žinutę jis iliustravo savo fotografijomis.

Straipsnis „Slowo“ (1935 m. balandžio 14 d.). Varšuvos nacionalinės bibliotekos eksponatas

J. Hopenas savo straipsniais stengėsi atkreipti dėmesį į Vilniaus unikalumą, skatino jį saugoti, piktinosi netinkamais pokyčiais, carinės Rusijos reliktais ir kvietė tvarkytis atsižvelgiant į praeities pėdsakus. Pavyzdžiui, jis siūlė pakeisti carinės Rusijos laikais pastatytą namą Aušros Vartų gatvėje Nr. 8, kurio stilių vadino „pietuškovy“ („gaidžio“; beje, šis namas stovi iki šiol) ir piktinosi, kad jis tyčia pastatytas taip arti Aušros vartų, siekiant surusinti miestą. Jotha siūlė išvalyti iš miesto tokius „pagražinimus“ ir atkurti buvusį vaizdą.

J. Hopenas garsėjo savo meile barokui ir istorizmui tiek mene, tiek savo publikacijose. Vilnių jis apibūdino kaip rokokinį – vėlyvojo baroko – miestą, kuris nuo kitų skiriasi tuo, kad visos bažnyčios ir pastatai nutinkuoti, nėra lygūs, vienodi, todėl tarsi įamžina žmogaus rankų šilumą, meistrų darbą. Savo straipsnyje „Vilnius – meno miestas“ Vilnių jis vadina Šiaurės Atėnais, Šiaurės Florencija ir kartu nuolat pabrėžia jo savitumą, išskirtinumą, skatina jį saugoti, puoselėti, vertinti.

Menininkas pripažįsta, kad Vilniui restauruoti, tvarkyti labai trūksta lėšų, bet vis tiek skatina atsikratyti carinės Rusijos paliktų reliktų ir gerbti, mylėti savo miestą, saugoti jo grožį, medžius ir kalvas.

Medžiaga parengta gavus Lietuvos kultūros tarybos finansavimą.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Svarbu!

Įsivaizduokite, vieną dieną Jus pasiekia tokia žinia –
dėl finansinių sunkumų „Bernardinai.lt“ stabdo savo veiklą.

Darome viską, kad taip neatsitiktų, bet mums reikia Jūsų pagalbos.
Paremkite dabar, kad galėtumėte skaityti „Bernardinai.lt“ ir rytoj.