Grafikas M. Vilutis: „Krikščionybė yra nuolanki ir galinga kaip vanduo“

Jis mąsto: „Kaip ir visi žmonės, visą laiką, dieną ir naktį, kiekvieną akimirką, noriu, kad man būtų geriau, negu yra, ir viską darau tik tam. Štai ką aš veikiu šiame gyvenime. Aš noriu. Noriu – vadinasi, esu. Taip sugalvojau. Mokslininkai materialistai sako: asmuo daro ne tai, ką nori, bet kai jis ką daro, tai jam tik atrodo, kad jis to nori.

Iš tikrųjų, Mikalojau, sako jie, ne tu nori, bet nori cheminės reakcijos, vykstančios tavo mėsoj. Ne tu, bet jos nori, kad tu šoktum ir dainuotum, nes joms tai labai gražu. Antropomorfines chemines reakcijas sugalvojau. Cheminės reakcijos, absoliučiai valdomos dėsnių, negali turėti norų. Noras – tai laisva valia – pats savo priežastis. Mokslas pateikia nesugriaunamus įrodymus, kad nėra ir negali būti to, kas yra savo paties priežastis, todėl laisva valia yra neįmanoma.

Jeigu žmogus neturi norų, vadinasi, jis neturi ir jausmų. Sentio ergo sum. Norų nėra. Mikalojau – tavęs nėra. O man labai norisi būti, aš labai bijau nebūties, nes jos nesuprantu. Aš trokštu amžinybės. Kas yra tas, kurio nėra, bet kuriam labai norisi būti ir kuris trokšta amžinybės? Nieko nėra, išskyrus judančią materiją, nieko nėra, ko negalima pasverti ir išmatuoti. Mes, sako mokslininkai, pasvėrėm, išmatavom ir tobuliausiais prietaisais ištyrinėjom žmogaus kūną, ir radom tik žarnas ir tai, kas jose yra. Toliau tikslieji mokslai bejėgiai.

Iš tiesų, broliai, jūs esate pašaukti laisvei, sako apaštalas Paulius. Laisvę Dievas įpūtė žmogui į nosį. Save įpūtė.

Kuo daugiau galvoju apie Dievą, tuo labiau juo tikiu. Man skauda, man gera, man bloga, aš myliu ir nekenčiu, liūdžiu ir džiaugiuosi, o mokslas man sako: viso to nėra, nes visam tam negalioja visuotinės traukos dėsnis. Visa tai tik tavo galvoje, Mikalojau. Nėra to, kas yra mano galvoje? Tau nėra, o man tik tai ir yra. Visas mano pasaulis su visa mano galva yra mano galvoje, ir Dievas mano ten yra, ir Jis man pasakė: Mikalojau, sukūriau tave pagal savo paveikslą ir panašumą, bet jeigu tau neįtikau, tai duodu tau laisvą valią – būk savo paties priežastimi ir sukurk save geresnį už tą, kurį sukūriau aš. Davė Dievas man laisvą valią, ir aš rojų paverčiau pragaru. O po to kaltinu Dievą. Kodėl gyvenimas kančia? Taigi pats tokiu jį pavertei, o dabar mane kaltini, tarė man Dievas.

Duok durniui laisvą valią, ir jis viską suknis.“

Krikščionybė

„Krikščionybė yra tikėjimo forma, – tęsia M. Vilutis. – Religija. O religijų aš neskirstau. Ta pati mergelė, tik kita suknelė. Skirtingos religijos kalba apie tą patį Dievą skirtingiems žmonėms suprantama kalba. Jeigu pasakysite anglui stalas, jis nesupras. Jeigu pasakysite a table – jis supras. Paprasta.

Krikščionybė yra labiausiai paplitusi religija pasaulyje. Nietzsche yra didis filosofas, bet jis nusišnekėjo, kai pasakė, kad krikščionybė yra vergų religija.

Krikščionybę pavadinčiau nuolankiųjų religija. Pats žodis reiškia, kad nuolankus yra tas, kuris nulinksta, bet nenulūžta. Stipriausias yra vanduo, sako Tolimųjų Rytų išminčiai. Mušk jį per kairį skruostą, mušk per dešinį, o jam kas? O jam nieko. Krikščionybė yra nuolanki ir galinga kaip vanduo. Pasaulį ji valdo.“

Alyvų krūmas

Paklaustas apie tikėjimo kelią – ar jis lydėjo nuo vaikystės, ar įvyko staigus atsivertimas į Dievą, M. Vilutis svarsto: „Gal ir įvyko. Nežinau. Aš buvau mamytės sūnelis. Ji man buvo visas pasaulis. Kai man buvo 11 metų, ji mirė, ir aš pasijutau našlaitėlis, tamsią naktį paliktas šaltoje tankioje girioje. Tuo metu man taip atrodė, nors taip toli gražu nebuvo. Mama buvo pašarvota tetos Aldonos Liobytės bute. Žmonės man buvo svetimi ir nereikalingi, ir aš pavargau nuo jų pilnų užuojautos žvilgsnių.

Aš įlindau į tankius alyvų krūmus, atsiguliau ant žemės ir suvokiau, kad mirsiu. Žinojau žodį „mirtis“, o dabar suvokiau, ką jis reiškia. Žemė buvo juoda ir drėgna. Man norėjosi ją graužti. Drebėjau iš siaubo ir nevilties. Ir staiga man užėjo isteriško džiaugsmo priepuolis, tokio džiaugsmo, kokio aš nebuvau patyręs. Lyg Dievas man būtų garsiai ir aiškiai pasakęs – džiaukis, Mikalojau – mirties nėra.

Aš daug metų apie tai apskritai negalvojau, o dabar vis prisimenu, ir tai man teikia viltį.“

Dievas ir tikėjimas

Kokie mokytojai, žmonės padėjo tikėjimo kelionėje?

„Kunigas Julius ir monsinjoras Kazimieras. Išmintingi kovotojai. Nepalaužti žmonės. Jie lageriuose buvo laisvesni už laisvus, – sako grafikas M. Vilutis. – Girdėjau, kad monsinjoras kalėjo vienoje kameroje su žmogžudžiu, ir po kiek laiko žmogžudys didžiu balsu rėkė: aš irgi žmogus. Pažadino monsinjoras jame žmogu, o gal Dievą jame miegantį.

Jeigu tokie žmonės kaip Julius ir monsinjoras tiki Dievą, tai aš turiu viltį, kad jis yra.“

M. Vilutis ištaria žodžius ir tiems, kurie ieško savo tikėjimo, bet jo vis dar neranda: „Šv. Bernardinas Dievui pasakė: tik tas gali tavęs ieškoti, kas tave jau rado. Logiška. Aš ieškau kokio nors daikto tik tada, kai žinau, kad jis yra. Jeigu žmogus tiki laisve, tai jis tiki Dievą. Nes be Dievo laisvė neįmanoma. Aš tikiu, kad Dievas yra, tik nežinau, koks, nerandu vis jo. Tikrai tu esi pasislėpęs Dievas, sako Izajas. Gal rasiu Jį, kai nustosiu ieškoti. Protas mano Dievo neranda, nes Dievas nėra objektas.“

O į pamąstymą, ką manąs, ką praranda šiuolaikinis žmogus gyvendamas be tikėjimo, M. Vilutis atsako taip: „Mano galva, nėra žmonių be tikėjimo. Gal tik jų tikėjimas kaip Dievas yra giliai pasislėpęs, gal neturi formos. Netgi deterministai, netikintys valios laisve, gyvena taip, lyg ji būtų. Netikiu, kad jų negraužia sąžinė. Jeigu pasielgiu bjauriai ir man niekas į snukį neduoda, ir – žinau – niekada neduos, tai mane baudžia sąžinė – Dievulis, esantis mano galvoje. Patikėkit, geriau į snukį gauti. Pasielgiau bjauriai, esu nubaustas, ir dabar esu tyras, kaip ašara. O sąžinė nenustoja graužti.“