2022 05 14

Eglė Pietarytė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min.

Grafikė O. Judakova: „Tikslo reikia siekti. O man kūryba – tai vidinis poreikis, azartas“

Grafikė Oksana Judakova. Arūno Kulikausko fotografija

Jūs nieko negalite paslėpti linijoje. Jūs ten esate, kad ir kokią liniją nubrėžtumėte, ten liksite, net jei išvyksite kur nors kitur. Jei jūsų asmenybė pakankamai įdomi, linija bus įdomi. Norėdami tai padaryti, Jūs turite būti bebaimis. (Kazuaki Tanahashi, „Brush Mind“)

„Mano mėgstama Zen citata – „Kai visos tavo strėlės baigėsi, tada šauk. Ir šauk visa savo širdimi.“ Kai nebeturi strėlių, šauk širdimi, visa savo esybe, nes šaudai ne strėlėmis, o nusiteikimu. Tavo nusiteikimas yra tavo strėlės smaigalys“, – sako grafikė OKSANA JUDAKOVA. Ji yra surengusi apie dešimtį personalinių parodų Lietuvoje, dalyvauja grupiniuose projektuose Lietuvoje ir JAV.

Pokalbis su menininke apie kūrybos temas, procesą ir praktiką.

Oksana, esi minėjusi, kad, vos tik pajunti pavojų, imi dairytis, kur tavo kardas. Ką pavadinai kardu?

Tą kardą, kurį paminėjau Rusijos karo su Ukraina pradžioje, apibūdinčiau kaip pyktį matant tokią neteisybę. Mano kardas skirtas ne gintis, bet kovoti už teisybę. Tai metafora. Aš esu labai bailus žmogus. Bailė, visiška bailė, o vidujai – karė… Tokiomis aplinkybėmis mane apima ramybė. Mokydamiesi stebime, aptarinėjame, kokias strategijas autoriai naudoja. Meną analizuojame akademiškai, žiūrime kaip mokslininkai į varles, o juk menininkai – gyvos būtybės. Mes kuriame intuityviai. Ir mūsų ginklai intuityvūs. 

Ar turi savo kūrybos strategiją? Ar pasikliauji vien intuicija? 

Aš nieko nedarau specialiai. Nesu iš tų, kurie eina į studiją kaip į darbą: pradeda, tobulina, pabaigia. Dažnai sakau, kad tai, ką aš darau, yra saviraiška. Nors Arūnas (Arūnas Kulikauskas, Oksanos sutuoktinis) mane bara už tą žodį, jis sako: saviraiška užsiima namų šeimininkės. Mano padėtis tarpinė. Viskas, ką rodau, ir yra tai, ką kuriu. Matosi ciklai: fotografija, grafika, piešiniai.

Tavo kūryboje nėra vienos vyraujančios temos. Ar kuri tai, kas tau aktualu tuo metu, ar sąmoningai pasineri į konkrečius ieškojimus? 

Profesionalūs menininkai kuria nuosekliai. Pasiima temą, plėtoja, ieško, eksperimentuoja. Aš kuriu, jei dėmesį patraukia koks vaizdinys. Kai yra poreikis jį realizuoti, išleisti. Pavyzdžiui, mirė Arūno dėdė, jis nebuvo man labai artimas, bet pastaraisiais metais Arūnas juo rūpinosi. Mes jį lankydavome. Paskutiniais metais, rugpjūčio pabaigoje, išvažiuojant jis ir sako: „Prisikirpk gėlių.“ Hortenzijų žiedai, tokie dideli, spalvoti.

Jis mirė tą rudenį. Ir viskas. Žmogaus neliko. Kremavimas, urna, atsisveikinimas. Viskas labai greitai. O gėlės, likusios pas mane, tokios trapios trapios. Tada pradėjau piešti gėles. Kokios jos žiemą, kokios nudžiūvusios. Lyg būtų mirusios. 

Mes gyvename ūkiškai, būna, randi bandžiusią ėriuotis avį, bet kritusią, ir ėriukas nebegyvas. Gyvybė ir mirtis vienoje vietoje. Prieš akis – didžioji gyvenimo misterija. Gyvybė ir mirtis. Taip tema ir kuriasi.

Ar būna periodų, kai nesikuria?

Būna būna. Kartais tiesiog užstringi. Nes tiesiog niekas neišeina iš tavęs, niekas neišeina. Ne tai, kad mintis, ne tai, kad linija – niekas neišeina iš tavęs.

Oksana Judakova, „A (woman) and the Crying Sea Dragons / Moteris ir verkiantys jūros drakonai“
Oksana Judakova, „Everyday Pieta. By the Dentist Door / Kasdieninė Pieta. Prie daktaro durų“
Oksana Judakova, „Deganti mano miesto bažnyčia“

Oksana, ar turi tikslą, kad tavo kūrinys kalbėtų, atliktų tam tikrą jam paskirtą užduotį?

Neturiu. Nes tikslo reikia siekti. O man kūryba – tai vidinis poreikis, azartas. Jonas Mekas mėgdavo sakyti: „Jei gali nekurti, tai nekurk.“ 

Pirmadieniai yra mano kūrybinės dienos. Kaip aš sakau, 1/7 savo gyvenimo skiriu kūrybai. Labai dažnai nuėjusi į studiją pasidarau arbatos, pasikrapštau nosį, pasižiūriu pro langą į avis ir klausiu savęs: „Gali nekurti? Galiu!“ Taip vieną pirmadienį, antrą, trečią, ketvirtą, penktą. Atsiranda įtampa. 

Piešiant man labai smagu, kai piešinio linija pavyksta. Ne visą laiką medžiaga pasiduoda. Tikslas – nubrėžti tokią liniją, kuri pradžiugintų. Grafikoje, kurią praktikuoju, vėl kitoks smagumas: klišės gamyba, atspaudo atsiradimas, čia kaip išryškinti fotografiją. 

Kūrinio mintis atsiranda bebraižant, Kazuaki Tanahashi knygoje „Brush Mind“ (japonų kaligrafija ir piešiniai) pasakoja, kaip pasiėmęs teptuką įsimerki į tušą, brauki, brauki kelias dienas, ir nieko. Ateina laikas, kai nieko nesiekiant, tik tapant, piešiant ar kuriant grafiką, nesusiformulavus jokio tikslo, braižant ima ir išlenda Ta linija – Tas Darbas.

Savo darbus, abstrakčias aliejines pasteles „Piešiniai iš sąsiuvinio“, vadinu variklio dirbimu „tuščiai“. Variklis dirba, o tu niekur nevažiuoji. Linijas brauki brauki, ir nieko nieko. Jei matai, kad neišeina, iš karto išmeti. Bet kai išeina – pati linija ištempia. Išnyra vaizdas.

Esu padariusi grafikos kūrinį „Moteris ir verkiantys jūros drakonai“. Šitas darbas sudėtas iš dviejų piešinių: moteris, stovinti pajūryje, ir jūros drakonai, iškilę iš linijų braižymo. Ne iš galvos, ne iš minčių, bet bebraižant. Kaip iš jūros. Man šis darbas labai patinka. Moteriška stovėsena tokia išraiškinga! Dažnai pagalvoju: ar Lietuvoje patriarchatas, ar matriarchatas? Manau, ir tas, ir tas – balansuoja.

Žinoma, kiekviena šeima – atskira respublika. Moteris prie jūros buvo kaip matriarchato simbolis. Įsisprendimas, stovėsena tvirtomis kojomis ant žemės. Tas jos tvirtumas, o jūros drakonai – tokios efemeriškos būtybės. Ko jos verkia?

Pavyzdžiui, kitas linoraižinys – „Angelų nusileidimas“. Buvo pavasaris, varnėnai leidosi į kiemą. Leidosi ir leidosi. Paukštis nusileisdamas savo kojeles ištiesia į priekį. Aš paišiau juos stebėdama. Tada šalia dar kažką, dar kažką. Vaizdiniai neišlenda grynuoju pavidalu, baigtiniu. Po truputį. Kiek sugebėsi pavaizduoti, kiek skirsi tam laiko, minčių, pastangų. Kokios apskritai yra tavo ribos? Gal tu ištrauksi labai daug, o gal liks tiktai eskizėlis.

Mano pavykę darbai paprastai būna padaryti greitai. Pavyzdžiui, maži linoraižinukai „Medūzos Berlyno zoologijos sode“. Siunčiau į Niujorką, miniatiūrų konkursą. Gavau prizinę vietą. Aš juos padariau labai užtikrintai ir labai grietai. Nebuvo jokių ieškojimų. Buvo Tas žinojimas. 

Ar galėtum iš linijų iškylančius vaizdinius pavadinti savo kardu, tuo, kurį minėjai mūsų pokalbio pradžioje? 

Mano mėgstama Zen citata – „Kai visos tavo strėlės baigėsi, tada šauk. Ir šauk visa širdimi.“ Kai nebeturi strėlių, šauk širdimi, visa savo esybe, nes šaudai ne strėlėmis, o nusiteikimu. Tavo nusiteikimas yra tavo strėlės smaigalys.

Matau, kad kūryboje tau gan svarbus religinis naratyvas.

Religinė tema ir simboliai man labai įdomu. Mėgstu juos naudoti. Ne dėl religinių įsitikinimų, bet todėl, kad jie man įdomūs. Pavyzdžiui, vienas iš artimiausių motyvų yra Pieta. 

Tradiciškai Pietą mes suprantame kaip didžiausią motinos skausmą. Ar tau tai labiau motinystės, savęs atidavimo askezė?

Askezė man yra priimtinas terminas. Labai labai. Man Pieta visų pirma yra didžiausias skausmas ir netektis, kokią tiktai mes, moterys, galime suprasti, o kitas dalykas – tai motinos glėbys. 

Kiekvienas vaiko nusibrozdinimas, skausmas, liga ir viskas, kas jam nutinka negero: dantį išsidaužia ir iš karto pas mamą į glėbį – man tai yra Pieta. Aš jas vadinu Kasdienybės Pietomis. Turiu vieną piešinį tušu. Uršulė buvo maža, vienas dantukas sugedo. Reikėjo taisyti taikant nejautrą. Gavome tą žirniuką, ir ji pradėjo migti mano glėby. Pasižiūrėjau į mudvi iš šalies. Pamačiau tokią Kasdienybės Pietą! Tas glėbys, kai tu visą visą apgaubi magiškame dviejų artimiausių žmonių rate. Tame rate pasklinda šviesa. Man tai yra Pieta.

Kai studijavau Kaune, grįžusi į namus su mama apsikabindavome ir ilgai ilgai stovėdavome, palinguodavome, be jokių pokalbių. Mamai mirus nusmelkė trumpas, bet labai aiškus potyris, kad nuo šiol nėra nė vieno žmogaus, kuris besąlygiškai ir visada manimi rūpintųsi.

Oksana Judakova, „The Light Between Them“
Oksana Judakova, „The Light Between Them 2“
Oksana Judakova, „Šv. Viktorija“
Oksana Judakova, „Šv. Kajus“
Oksana Judakova, „Šv. Liucija“
Oksana Judakova, „Šv. Ona“
Oksana Judakova, „The Big Sheep“
Oksana Judakova, „Tavo žodis“
Oksana Judakova, „Proof print 9. I think I’m coming to the end with this linocut. Or, my patience is...“
Oksana Judakova, „Oh how much missed You“
Oksana Judakova, „Love Letter“
Oksana Judakova, „Oh how much missed You II“
Oksana Judakova, „Dreaming again“
Oksana Judakova, „Medusa 3“
Oksana Judakova, „Medusa 2“
Oksana Judakova, „Medusa 1“
Oksana Judakova, „Monday sketches. A woman“
Oksana Judakova, „Monday sketches. Drama. A Crying Sea Dragon“
Oksana Judakova, „Crying dragon“
Oksana Judakova, „Aš Judita“
Oksana Judakova, „Me today“
Oksana Judakova, „Everyday Pieta“

Esi sukūrusi ne vieną šventųjų paveikslą. Apie ką jie pasakoja?

Taip, esu sukūrusi šventųjų atvaizdų. Pirmieji buvo dovana krikštynų proga artimųjų vaikams. Pagal vaikų vardus – šv. Viktorija ir šv. Kajus. Vienas iš naujausių darbų buvo šv. Judita (mano krikšto vardas). Ją pasidariau sau. 

Šventųjų labai įdomios istorijos. Tarkim, šv. Florijonas. Persekiotojai, išbandydami tikėjimą, pririšo jam prie kojų akmenį ir nustūmė nuo aukšto šlaito į jūrą. Ir pasakė: „Jeigu Dievas tave išgelbės, tai išgelbės, o jeigu ne, nukrisi ir nuskęsi.“ Aš bandau įsivaizduoti save ant aukštos uolos. Stoviu kaip šv. Florijonas su pririštu akmeniu. Tą akimirką, kai esi nustumiamas nuo uolos, atsiplėši nuo žemės, apima begalinė baimė, kyla pasipriešinimas, nenoras susitaikyti. Užsidengi akis. O jeigu tikėjimas tikrai stiprus – išskleidi rankas, ir Dievas tave pasiima. Per trumpą akimirką patiri tris stadijas: nežmonišką baimę, neigimą ir atsidavimą Dievo valiai. Labai turtinga metafora. Kaip ir Pieta. Nieko nereikia išgalvoti, tik nupiešti, pavaizduoti, parodyti.

Kartą buvau tokiame susitikime. Dalyvavo apie keturiasdešimt žmonių. Lektorius kalbėjo, kalbėjo, kabėjo, o paskui klausia: „Kiek čia jūsų, tikinčių Dievu?“ Pakilo rankų miškas. Aš irgi pakeliu. O jis iš karto, be jokios pauzės klausia: „O kiek pasitikinčių?“ Ir tokia akimirka. Kiek tikinčių ir kiek pasitikinčių? Tikėti yra daug paprasčiau, o pasitikėti ir atsiduoti Tai valiai – čia jau rizikingiau. Tai va, kad taip man pavyktų tą šv. Florijono pasitikėjimą nupiešti…

Tu esi grafikė, dirbi linoraižinio technika. Linoleumas nėra linijos plastikai lengvai pasiduodanti medžiaga. Reikia didelio meistriškumo, kad, kaip tu sakai, linija atgytų. 

Kartais piešti būna sunku. Fotografuoti yra daug maloniau ir daug mažiau kančių. O piešdamas turi įveikti pasipriešinimą, vyksta nuolatinė kova: nupieši ar nenupieši, piešinys tave įveiks ar tu jį. Piešėjui svarbu turėti gerą ranką. Tai suteikia laisvės. Jeigu nemoki piešti, esi apribotas.

Linoraižinys piešimo technikos nepaslepia. Svarbu gerai nusipiešti, o kai jau piešinys yra, jokios kūrybinės kančios nebelieka. Jei suklystu, netaisau. Palieku su visomis klaidomis. Piešiu tiesiai ant linoleumo, o tada jau raižau… Tai monotoniškas, techninis darbas. 

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien