Granados kalnai, slėniai ir aukso upė

Priešais Alhambrą stūkso kitas, ne ką mažesnis Valparaíso („Rojaus slėnio“) kalnas, tačiau jis yra jau kitame Darro („Duodančios aukso“) upės krante. Valparaíso kalno šlaitus yra apgobęs seniausias Granados rajonas – Albaicínas… Pasiklydote tarp vietovardžių? Pradedame nuo pradžių.

Jei Granados miesto aplankymui skyrėte tik vieną dieną, tikėtina, kad pasivaikščiojimui pasirinksite įprastą turistinį maršrutą: Alhambra–katedra ir Medinos rajonas–Bib Rambla aikštė ir kelios didesnės gatvės centre. Šios vietos įspūdingos ir mėgstamos tiek turistų, tiek vietinių. Be jų, Granadoje yra ir daugiau įstabių kampelių, kuriuos visai nesunkiai rasite, jei miestui skirsite dar kelias papildomas dienas.

Albaicíno rajonas

Albaicínas yra seniausias, didžiausias ir margiausias Granados rajonas, tikrai vertas dar vienos garantuotų įspūdžių dienos. Šioje vietoje žmonės gyveno nuo seno, tačiau miesto pradžia galime laikyti XI amžių, kai maurai šiose vietose įkūrė Garnatos mediną – Ziri dinastijos sostinę ir būsimąją Granadą. Tuomet Albaicíno rajoną sudarė kelios dalys, miestas buvo apsuptas įtvirtinimais.

Vėlesniais, nasridų dinastijos, laikais mieste pritrūko vietos, todėl pagrindinė valdovų rezidencija buvo perkelta į kitą Darro upės krantą – ant La Sabika kalvos viršūnės. Ten iškilo Alhambros rūmai, tvirtovė ir Generalife sodai, o Albaicínas tapo ne tokiems kilmingiems miestiečiams skirta Granados dalimi, kurioje taikiai sugyveno trys tradicijos ir religijos – musulmonai, žydai ir krikščionys.

1492 m. katalikų karaliai užėmė Granadą, ir mieste prasidėjo didieji pokyčiai. Mečetės virto bažnyčiomis, rūmai buvo pritaikyti naujiems valdovams, miestas ištuštėjo, nes iki tol gana taikiai sutarę musulmonai ir žydai buvo priversti palikti miestą ir kurtis už miesto sienų. Prie jų vėliau prisijungė ir didelė romų bendruomenė, atvykusi į Granadą kartu su krikščionių kariuomene. Visas šis margas tautų ir religijų katilas ėmė kunkuliuoti miesto pašonėje esančio Valparaíso kalno šlaite, kuris kiek vėliau buvo pavadintas Sacromonte – Šventuoju kalnu.

Šventasis kalnas

Šis rajonas garsus savo olomis, kurios buvo iškaltos šlaite ir paverstos gyvenamaisiais būstais. Kai kuriose olose iki šiol gyvena romai, kurie net kalba vietine kalba, vadinama Caló. Šventasis kalnas garsus ne tik nuo savo terasų atsiveriančiomis panoramomis – manoma, kad kalno urvuose gimė tikroji zambra – šokis, iš kurio vėliau išsivystė flamenko kultūra. Norite susipažinti su zambra – ieškokite iškabų su užrašu Tablao flamenco (flamenko centrų) – sako, kad tik čia zambra ir flamenko patys tikriausi…

Albaicíno rajonas yra vertikalus – jame tik kelios gatvės, pravažiuojamos automobiliu. Susipynusį gatvių ir laiptų labirintą teks įveikti pėsčiomis. Neskubėkite, raskite laiko pasigrožėti mažosios architektūros margumynu, įmantriomis detalėmis, dažniau prisėskite pailsėti vietos restoranėlių terasose ar ant suoliukų miradorų (apžvalgos) aikštelėse. 

Leisdamiesi Darro upės link (beje – šioje upėje net ir XX a. vis dar būdavo randama aukso!) praeisite senąjį musulmonų kvartalą, kuris savo margumu ir stilistika primena arabų miesto mediną ar net Marakešo miesto turgų, o dar už kelių kvartalų atsidursite ir visai šalia Granados katedros. Granadoje viskas pasiekiama ranka ir puikiai matuojama žingsniais, bet, norėdami pajusti šio miesto kvėpavimą, leiskitės pėsčiomis ir skirkite jam daugiau laiko.

Laima Druknerytė – fotografė, keliautoja. Ispanijos pietuose esanti Andalūzija yra jos antrieji namai. Šis Pietų Ispanijos regionas garsus įspūdingais gamtos vaizdais, unikalia miestų ir miestelių architektūra, alyvuogių giraitėmis, kaitria saule, mėlynu dangumi, gardžiu maistu, puikiu alyvuogių aliejumi ir šiltais bei draugiškais žmonėmis. Jie L. Druknerytei padeda pažinti šio regiono kultūrą, virtuvę, tradicijas ir papročius. Puslapyje Virgenextra.lt fotografė pasakoja apie atrastą Andalūziją ir apie šio krašto ypač tyrą alyvuogių aliejų.