Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

Vidutinis skaitymo laikas:

12 min.
Šv. Kazimiero bažnyčia Vilniuje. „BNS Foto“ nuotrauka

Vidutinis skaitymo laikas:

12 min.

Gravitacijos centras pasistūmėjęs į šiaurę

Tekstas perpublikuojamas iš žurnalo „Naujasis Židinys–Aidai“ (2022 Nr. 3)

2017 m. pradžioje Jungtinės Tautos paskelbė naujas geografinio suskirstymo gaires, pagal kurias Lietuva, kaip ir kitos dvi Baltijos šalys, Latvija bei Estija, buvo priskirta Šiaurės Europos regionui.

Lietuvos visuomenėje šis žingsnis sulaukė tam tikro atgarsio: vieniems tapo savotiško pasididžiavimo išraiška, nes reiškė galimybę bent teoriškai pasijusti „gerovės zonos“, kurią sudaro tokios Šiaurės šalys kaip Danija, Švedija, Norvegija ar Suomija, dalimi, kitiems – nuolatinių pašaipų šaltiniu, priešpriešinant pirmųjų lūkesčius juos supančiai tikrovei.

Kryptis – šiaurė?

„Lietuva – tai Šiaurės Europa.“ Nuo to laiko ši skambi frazė tapo savotiška žyme, ir priklausomai nuo to, ar ji vartojama rimtai, ar su toli siekiančia ironija, galime daug sužinoti apie savo pašnekovą. Žinomas lietuvių dramaturgas, rašytojas ir publicistas Marius Ivaškevičius viename iš interviu, be kita ko, pasakė: „Išoriškai dabar atrodome beveik kaip Skandinavijos šalys.“ Tačiau pridūrė: „Mąstymo prasme, be abejo, yra kur pasitempti. Keičiame formą, bet pats modelis išlieka toks pat. Žmonių galvose pokyčiai vyksta lėčiau, nei keičiasi pati aplinka.“[i]

Kad tikrovė ir jos suvokimas Lietuvoje ne visai sutampa, be kita ko, liudija ir vis dažniau girdimos diskusijos apie tai, ar Lietuva priklauso Vidurio Europai, nors atrodo, kad ši tema, kitaip nei „šiaurietiškasis“ šalies vektorius, daugumai tokių diskusijų dalyvių nekelia ypatingų emocijų. Tačiau bandydami atsakyti į klausimą, ar Lietuva yra Vidurio Europos valstybė, pirmiausia turime pamėginti apibrėžti, ką iš tikrųjų reiškia priklausyti Vidurio Europos erdvei? Atsakymas į šį klausimą, kad ir kaip žiūrėtume, anaiptol nėra lengvas ar vienareikšmis.

Slovėnija kalnai. Nikodemo Szczygłowskio nuotrauka

Pabėgimas į vakarus

Žymus slovėnų rašytojas Drago Jančaras Mitteleuropa sąvoką pirmiausia apibūdina kaip priklausymą tam tikrai kultūrinei erdvei. Jo nuomone, kultūrinių ryšių, kadaise siejusių Dunojaus monarchijos (t. y. Austrijos–Vengrijos) tautas, buvo Vidurio Europos esmė, o ši savo ruožtu suteikė toms tautoms pagrindą kalbėti apie save kitaip, negu tuo metu buvo iš anksto nulemta ar net primesta iš viršaus – ne tik komunistinės sistemos, bet ir kitų, nepriklausančių Vidurio Europos erdvei, metropolijų bei joms būdingų kultūrinių modelių.

Toks mąstymas apie Vidurio Europą tuo metu buvo būdingas ne tik slovėnų, bet ir čekų, slovakų, vengrų ir didele dalimi kroatų intelektualiniam elitui, o šiandien juo pasižymi ir kai kurie Vakarų Ukrainos kultūros sluoksnių atstovai (šiame kontekste verta paminėti, kad ir Jurijaus Andruchovyčiaus kūrybą). „Vidurio Europos idėja mums buvo tarsi būdas pabėgti iš Balkanų“, – beveik tiesiai šviesiai bando pasakyti Jančaras. Slovėnams, panašiai kaip čekams, slovakams, vengrams ir lenkams, XX a. dešimto dešimtmečio pradžioje Vidurio Europos tapatybės deklaravimas leido atsisakyti jų šalių priskyrimo Rytų Europos kategorijai ir tapo savotišku kelrodžiu, rodančiu „sugrįžimo į Europą“ kryptį – į Vakarus.

Drago Jančaras. EPA nuotrauka

Lietuvos situacija, žvelgiant iš aukščiau aprašytos perspektyvos, buvo kiek kitokia. Trys mažos šalys – Lietuva, Latvija ir Estija, esančios rytinėje Baltijos jūros pakrantėje, atgavusios taip trokštamą nepriklausomybę ir išsivadavusios iš SSRS, tuo pat metu pasirinko ir „pabėgimo iš Rytų Europos“ būdą, kuris jų atveju įgavo „baltiškumo“ pavidalą, o kelias į Vakarus vedė veikiau per Šiaurę. Šiaurinė kryptis buvo gana akivaizdi ir aiški Estijos atveju (dėl įvairių priežasčių – tiek pasaulėžiūrinių, tiek istorinių ar geopolitinių), šiek tiek silpnesnė Latvijos atveju ir daug mažiau akivaizdi tuometinės Lietuvos atveju. Nepaisant to, bendras „baltiškumo“ vardiklis, kurį trys šalys pamažu ir kruopščiai kūrė, laikui bėgant darėsi vis realesnis, stiprėjo visoms trims šalims bendra naujoji tikrovė, kuri jas sujungė ir kartu įtvirtino jų „baltišką“ tapatybę.

Kas yra tas baltiškumas? Ko gero, labiausiai jis pasireiškia ekonomikos (ir jos įvairaus pobūdžio darinių), kiek mažiau – politikos, o mažiausia – kultūros srityje, tačiau būtent ekonomika pirmiausia veikia tikrovės suvokimą kasdieniame gyvenime. Kitas svarbus baltiškumo vizualinis veiksnys yra išsaugotas istorinis palikimas ir kultūrinis paveldas – istorinė miestų architektūra, tradicijos, istorijos savitumo ir rakurso suvokimas ir kt. Šiuo požiūriu „baltiškumas“ apima tiek Šiaurės, tiek Vidurio Europai būdingus elementus: Lat­vijoje ir Estijoje tai pirmiausia vokiečių kultūros plačiąja prasme – Hanzos ir ostzeiškumo[ii] – įtakų liekanos, o Lietuvoje – daugiausia katalikiška tradicija ir bendros Lenkijos–Lietuvos valstybės paveldo suvokimas su tam tikra Klaipėdos krašte išlikusios minėtos hanzietiškos ir ostzeiškos kultūros priemaiša.

Tačiau reikia aiškiai pabrėžti, kad šiuo atveju turime reikalą su kita Vidurio Europos dimensija nei ta, apie kurią kalba Jančaras, nors ir jis pripažįsta, kad Lietuva, kitaip nei Latvija ar Estija, visada buvo suvokiama kaip priklausanti bendrai kultūrinei erdvei nuo Adrijos iki Baltijos. „Lietuvos likimas yra ir Slovėnijos likimas. Europa, apie kurią tiek daug kalbame Lietuvoje, Slovėnijoje ir kitose mažose Rytų Europos šalyse, turėtų žinoti, kad tai yra ir jos likimas“, – šiuos žodžius Jančaras parašė atmintiną 1991 m. sausio 13 d., kai Vilniaus gatvėmis važinėjo sovietų tankai. Paklaustas, kodėl Lietuvos tapatybė buvo tokia svarbi jam, slovėnų rašytojui ir intelektualui, tuo metu buvusiam Liublianoje, už daugiau nei 1500 kilometrų nuo Vilniaus esančioje taip pat nepriklausomybės siekiančios Slovėnijos – tada daug labiau klestinčios ir atviresnės pasauliui respublikos, kurios Vidurio Europos tapatybė kėlė mažiau klausimų nei Lietuvos – sostinėje, rašytojas atsakė: „Visą laiką mūsų sąmonėje Lietuva egzistavo kaip savimi pasitikinti šalis, taip įvardyčiau, turinti stiprų laisvės troškimą. Tarkime, apie Estiją turėjome gerokai mažiau supratimo, taip pat ir apie Latviją. Lietuva turbūt dėl tų stiprių saitų su Vidurio Europa, dėl katalikiškos tradicijos mums buvo geriau žinoma.“[iii]

Romualdas Požerskis, rytas prie Parlamento 1991 m. sausio 13 d.

Taigi šiuo požiūriu vidurio europietiškumas yra ne tik ir ne tiek tradicijų atminimas, bet tam tikra prasme ir laisvės siekis, noras ir pasirengimas kovoti dėl jos ir aukotis ją ginant. Čia negalima nepaminėti garsaus barokinio posakio iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės klestėjimo ir galybės aukso amžiaus, kad lietuvis yra „tas, kuris myli laisvę ir gerbia [Lietuvos] Statutą“. Tačiau kalbant apie istorinę atmintį, bene didžiausia problema Lietuvai ir jos elitui ilgą laiką buvo būtent LDK istorijos suvokimas unijos su Lenkijos Karalyste kontekste, ypač kalbant apie laikotarpį nuo Liublino unijos iki Abiejų Tautų Respublikos žlugimo. Tokį požiūrį lėmė dar tarpukariu, Pirmosios Lietuvos Respublikos pabaigoje, Adolfo Šapokos išdėstyta šalies istorijos vizija, kuria iš esmės mažiausiai šešiasdešimt metų rėmėsi daugumos lietuvių požiūris į savo šalies istoriją. Tik naujosios kartos istorikų, profesorių Edvardo Gudavičiaus ir Alfredo Bumblausko, darbai per pastarąjį dešimtmetį daug ką pakeitė. Tačiau būkime atviri: požiūris į bendrą abiejų tautų istoriją ir jos traktavimas Lenkijoje irgi buvo – ir didele dalimi tebėra – toli nuo idealo; pakaktų paminėti mokyklinius istorijos atlasus, pagal kuriuos daugelį metų lenkų vaikai buvo mokomi, kaip per šimtmečius keitėsi Lenkijos sienos, mažai tekreipiant dėmesio į LDK autonomiją bendroje valstybėje.

Šiuo požiūriu slovėnams ar čekams jų Vidurio Europos tapatybės klausimas buvo daug akivaizdesnis nei lietuviams, nes buvo grindžiamas aiškesniu ir visiems suprantamu Austrijos–Vengrijos tradicijos pagrindu. Nors reikėtų pažymėti, kad tautoms, kurios šioje dviguboje monarchijoje priklausė Vengrijos daliai, pavyzdžiui, slovakams ar kroatams, bendras šių laikų kultūrinis paveldas kelia kiek daugiau klausimų. Tuo tarpu Lenkijos – tiek šiuolaikinės, tiek 1918 m. įkurtos vadinamosios Antrosios Lenkijos Respublikos[iv], kuri buvo įsivaizduojama išimtinai kaip lenkų tautos valstybė (nors tai ir neatitiko tuometinės realios padėties), bet vien jau savo pavadinimu[v] rėmėsi Lenkijos ir Lietuvos unijos tradicija ir paveldu – požiūriu, žemių, po padalijimo atsidūrusių Austrijos sudėtyje, paveldo klausimas niekada nebuvo (ir nėra) svarbus atskaitos taškas, galintis lemti šalies vidurio europietiškumą. Galų gale, ką gi šiandien Varšuvos, Poznanės ar Gdansko gyventojams, jau nekalbant apie Balstogę ar Suvalkus, reiškia buvęs Krokuvos galiciškumas (paliekant nuošalyje Lvovo klausimą)? Taigi vidurio europietiškumas lenkams taip pat reiškia ką kita nei jų pietiniams kaimynams čekams ar slovakams, be to, lenkai daugiau dėmesio skiria geografiniams ir kultūriniams aspektams bei geopolitiniams matmenims, o ne dalies Lenkijos žemių (Galicijos) priklausymo Habsburgams istorijai.

Habsburgų herbas

Ten, kur siekia geležinkelio stotys

Čekas Bohumilas Hrabalas kadaise apibrėžė bendrą kultūrinę erdvę, sukurtą po Dunojaus monarchijos žlugimo, pagal geografinį būdingų K.u.K.[vi] geležinkelio stočių pastatų išplitimo mastą. Tuo tarpu lietuvis Marius Ivaškevičius 2013 m. parašė esė „Civilizacija Vieržbolovo“ ir šiame tekste sėmėsi įkvėpimo iš dabar jau nebeegzistuojančios geležinkelio stoties šalia buvusios Rusijos ir Prūsijos sienos (dabar Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijai priklausančios Kaliningrado srities siena ties Kybartais) istorija.

„Veržbolovo – carinės Rusijos geležinkelio stotis. Milžiniška, reprezentacinė, puošnumu nusileisdavusi tik tuometinės sostinės Peterburgo stočiai, stovėjusi dviejų imperijų – Rusijos ir Vokietijos – pasienyje. Stotis, kurioje atsisveikindavo su Rusija ir į ją sugrįždavo carai, poetai, disidentai ir šiaip eiliniai didžiulės imperijos piliečiai, nepalikę po savo gyvenimo ryškesnio pėdsako, tik tą iš kartos į kartą perduodamą rusišką panieką savo begalinei tėvynei, sumišusią su begaliniu ilgesiu…“[vii]

Kybartų miesto panorama XIX a. I p. Vilkaviškio rajono Suvalkijos (Sūduvos) kultūros centro-muziejaus nuotrauka

Didžiulė (nebeišlikusi) geležinkelio stotis nedideliame Kybartų miestelyje, tuometiniame Rusijos ir Prūsijos pasienyje, buvo pastatyta po pralaimėto 1863 m. sukilimo – paskutinio didelio Lietuvos ir Lenkijos bendro laisvės siekio – tiesiant Peterburgo–Varšuvos geležinkelio linijos atšaką, vedančią į Berlyną. Geležinkelio stotis Wierzbołowo buvo pavadinta per klaidą – už kelių kilometrų esančio kaimo (kuris lietuviškai vadinosi Virbalis, o vokiškai – Wirballen) vardu – ir tokia forma gyvavo iki pat Pirmojo pasaulinio karo, vėliau prarado savo reikšmę ir pamažu išnyko tarpukario Lietuvos Respublikoje, o pokario Sovietų Lietuvoje dingo galutinai. Paties Veržbolovo geležinkelio stoties pastato istoriją, o svarbiausia – jo istorinę ir kultūrinę reikšmę – Ivaškevičius aprašo išsamiai, tiksliai ir kiek melancholiškai. Tarsi archeologas, jis ne tik nuosekliai atskleidžia kultūrinius sluoksnius, susijusius su nag­rinėjama tema, bet ir jų pagrindu kuria tam tikras aliuzijas, kelia neakivaizdžius klausimus apie lietuvių – tautos, kuri išliko ilgai būdama Rytuose, bet vis dėlto prie pat sienos su Vakarais, tarsi tarpinėje būsenoje – kultūrinę tapatybę. Kaip ir tie skirtingos vėžės pločio traukiniai, kurie skirtingo pločio bėgiais kursavo iki Prūsijos stoties (su gana lietuvišku) pavadinimu Eitkunen (Eitkūnai) iš vienos pusės ir Rusijos stoties (su gana lenkiškai skambančiu pavadinimu) Вержболово (Wierzbołowo) iš kitos.

Rytų prisiminimai

Būtent šie du veiksniai – Rytų patirtis ir tarpinė būsena – bei nenugalimas noras sugrįžti į Vakarus sudaro dar vieną svarbų Lietuvos vidurio europietiškumo elementą. Kalbant apie Šiaurės vektorių, galima sakyti, kad tokia istorinė patirtis ir dilemos yra gana svetimos Šiaurės Europos šalims, išskyrus gal tik Suomiją.

Žvelgiant iš Lenkijos perspektyvos, Lietuva dažnai vadinama šalimi, esančia „Rytuose“, nors geografiniu požiūriu tai nėra visiškai teisinga, ypač turint omenyje, kad tiksliai į šiaurę nuo Lietuvos esanti Suomija nėra taip apibūdinama, o maždaug trečdalis Lietuvos teritorijos geografiškai yra toliau į vakarus nei, tarkime, Lenkijos šiaurės rytuose esantis Palenkės regionas.

Tačiau, žvelgiant iš Lietuvos perspektyvos, Lenkija yra labiau pietuose, galbūt pietvakariuose, bet tikrai ne „Vakaruose“. Kita vertus, Kaliningrado sritį, esančią tiksliai į vakarus nuo Lietuvos, vargu ar galima pavadinti priklausančia „Vakarams“. „Vakarai“ Lietuvai pirmiausia, ko gero, yra Vokietija – pasąmonė šiuo atveju vis dar lemia pasaulėžiūrą. Kita vertus, „Rytai“ – tai žinoma, pirmiausia, Rusija ir Baltarusija.

Kažkur lietuvio pasąmonėje turbūt glūdi ir tiksliai neapibrėžta vidinė nostalgija prarastai didybei „Rytuose“. Migloti vaizdai apie ginkluotus raitelius plazdančiais apsiaustais ir spindinčiais šarvais kažkur toli pietų stepėse, apie tvirtus Vytauto Didžiojo karių žemaitukų veislės žirgus, nekantriai trypiančius baltas bangų putas, plakančias tolimus Juodosios jūros krantus, apie vėjyje plevėsuojančias purpurines vėliavas su Vyčio atvaizdu.

Lietuviškasis garsiųjų Vilniaus Aušros Vartų pavadinimas[viii] nurodo kryptį – tai vartai, vedantys link aušros, kylančios saulės link. Iš čia, vos peržengus Vakaruose esančio patogaus gyventi, turtingo miesto, Didžiosios Kunigaikštystės sostinės ribas, buvo keliaujama į Rytus – į gudų žemes ir dar toliau – į Dniepro žemupį ir tolimas Ukrainos stepes.

Aušros vartai. Vilniaus piligrimų centro nuotrauka

Keistasis miestas

Czesławas Miłoszas 1980 m. gruodžio 8 d. Nobelio premijos įteikimo proga skaitytoje paskaitoje paliko ainiams vieną taikliausių, tiksliausių ir kartu trumpiausių Vilniaus apibrėžimų: „Vilnius, kaip aš jį matau iš perspektyvos, buvo keistas miestas, kurį sudarė mišrios, tarpusavyje persidengiančios ir persipynę zonos, kaip ir Trieste ar Černovicuose. Baroko ir italų architektūros miestas, perkeltas į šiaurės miškus, kur kiekviename akmenyje įrėžta istorija, miestas, kuriame stovi ne tik keturiasdešimt katalikų bažnyčių, bet ir daugybė sinagogų, žydai tuomet jį vadino Šiaurės Jeruzale.“

Šiuose sakiniuose vėl susipina Šiaurės ir Vidurio Europos savitumas. Neatsitiktinai Nobelio premijos laureatas, mėgstantis save vadinti „paskutiniuoju Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės piliečiu“ ir būdamas itin dvasiškai prisirišęs prie šio miesto, šalia Vilniaus mini Triestą ir Černovicus – miestus, kuriuos galima laikyti savotiškomis Vidurio Europos ikonomis (nors dabar abu jau yra praeityje), tačiau kurie, būdami šio plataus regiono periferijoje, kartu buvo ir šios daugiausia vokiškai kalbančios, bet daugianacionalinės Mitteleuropa pirmtakai.

Šv. Kazimiero koplyčia Vilniaus arkikatedroje. Evgenios Levin nuotrauka

Šis „persidengiančių zonų“ ir tam tik­ro kultūrinio „tranzito“ reiškinys, ko gero, ir yra būdingiausias Lietuvai (kartu ir kitoms panašios istorijos bei kultūros šalims, pavyzdžiui, Kroatijai) ir išskiria ją iš tokių grynai Vidurio Europos šalių kaip Slovakija ar Čekija.

Viena vertus, barokinė bažnyčių architektūra ir senovinė miestų centrų struktūra – tai „pietų architektūra po šiaurės dangumi“. Vingiuotų akmenimis grįstų gatvelių išdėstymas, bokštų ir gynybinių įtvirtinimų liekanos, aukšti raudonų čerpių barokiniai stogai, šviesios tinkuotos sienos, barokinių formų bažnyčių varpinės – visi šie vaizdai sukuria tam tikrą modelį, lengvai atpažįstamą daugelyje miestų nuo Didžiojo Varadino[ix] iki Pilzeno ir nuo Mariboro iki Kauno.

Prisimenu, kaip vieną saulėtą vasaros dieną Šveicarijoje stovėjau priešais barokinį Lugano Šv. Roko bažnyčios fasadą ir galvojau apie meistrą Constantino Tencallą ir jo dėdę Matteo Castellį bei jų toli šiaurėje paliktus šedevrus – Šv. Teresės bažnyčią ir Šv. Kazimiero koplyčią Vilniuje. Vidurio europietiškumas žvelgė į mane nuo fasado, slėpėsi vėsiame bažnyčios interjere tarp stiuko puošybos ir vengdamas mano atkaklių paieškų, nekant­riai pabėgdavo link netoliese esančio šalto ežero bangų, apsuptų įspūdingo Alpių viršukalnių peizažo.

Kita vertus, kontrasto vardan – tai ir gausi tradicinė medinė Lietuvos kaimo architektūra, taip būdinga Šiaurei. Šis paprastas, neišvaizdus ir griežtas kaimo stilius prasideda kažkur Palenkėje ir toliau pamažu plinta per visas Baltijos šalis iki pat Suomijos.

Tai ir gamta, kuri, keliaujant per Baltijos šalis, darosi vis labiau „šiaurietiška“ – kuo toliau nuo Lenkijos ir Lietuvos sienos, tuo akivaizdžiau. Jau nekalbant apie ilgas vasaros dienas ir itin trumpas „šiaurietiškas“ vasaros naktis.

Kauno marių regioninis parkas. „BNS Foto“

Šiaurės vėjas kopose

Pernai (2019) dalyvavau Nidos forume – intelektualiniame analitiniame renginyje, kuris vyksta uždarant kasmetinį Thomo Manno festivalį Kuršių nerijoje – labiausiai į vakarus nutolusiame Lietuvos pakraštyje. Įsikūrusi nacionaliniame parke, griežtai saugoma mažytė, kamerinė Nida yra ne tik turtingiausia Lietuvos savivaldybė, išskirtiniausias Lietuvos poilsio ir atostogų kurortas, prabangiausia ir geidžiamiausia vasaros atostogų vieta pasiturintiems šalies gyventojams, bet ir tam tikra prasme kvintesencija to, kuo Lietuva norėtų būti – savotiška šalies raidos vizijos vėtrungė ir bandymas įgyvendinti lietuvišką svajonę, įkūnyti vakarietiško stiliaus egzistenciją šiaurietišku pavidalu. Tai tarsi pačios Lietuvos svajonė apie save, šiek tiek idealizuota ir, kaip ir kiekviena svajonė, niekada iki galo neįgyvendinta ir nelabai tikroviška.

Thomo Manno memorialinis muziejus Nidoje. Muziejaus archyvo nuotrauka

Ant aukštos Parnidžio kopos stovi paminklas Jeanui-Pauliui Sartre’ui. Rašytojas 1965 m. lankėsi Kuršių nerijoje, išliko ir nuotaikingos garsiojo prancūzo nuot­raukos, kurias padarė Lietuvos fotografijos meistras Antanas Sutkus. Sutkaus užfiksuotas akiniuoto vyro, einančio per kopas ir kovojančio su smėliu ir vėju, siluetas tapo atpažįstamu Sartre‘o ženklu, kuris buvo panaudotas 2018 m. Klaudijaus Pūdymo sukurtos bronzinės skulptūros dizainui. Šalia paminklo yra užrašas su žodžiais, kuriuos, kaip teigiama, viešnagės metu pasakė filosofas: „Jaučiuosi lyg ant rojaus slenksčio“ ir „Pirmą kartą matau debesis po savo kojomis.“

Netoliese, pačioje kopos viršūnėje, stovi monumentalus saulės laikrodis, kurio centrą žymi akmeninė stela su aplink iškaltais runų simboliais ir žodžiais, žyminčiais pasaulio dalis. Prie vienos iš runų, atgręžtos į Baltijos jūrą, užrašyta „Vakarai“; apačioje, šiek tiek toliau, matoma pasienio juosta su Kaliningrado sritimi, pasislėpusi tarp pušų ir paskendusi bangų ošime.

Forumo, kuriame skaičiau pranešimą, tema ir pag­rindinė mintis buvo „Kaip mes statėme sieną“. Renginys vyko kraštotyros muziejaus pastate, šalia išlikusių autentiškų eksponatų – įvairiomis spalvomis nudažytų tradicinių medinių kuršių valčių ir vėtrungių, ir aš vėl prisiminiau Drago Jančaro žodžius, kai jis 2018 m. įrašytame interviu mintimis sugrįžo į XX a. devinto dešimtmečio pabaigą ir dešimto pradžią: „Nors šiandien Vidurio Europos idėja ir atrodo pasenusi, nešiuolaikiška, tačiau tuomet kalbėjome, kokia Europa norėtų būti ateityje, galbūt ir šiandien vis dar tam tikra prasme tebenori būti. Vidurio Europos idėja – tai pasakojimas apie tuos skirtumus, kurie, nepaisant nieko, sukuria mums galimybę gyventi kartu.“

Čia, Nidoje, turbūt šiauriausiame Europos, kurią įprastai vadiname Vidurio, krašte, aš galvoju apie Slovėnijos Piraną, esantį piečiausiame jos taške. Pušynų apsuptas Nidos švyturys ir venecijietiško stiliaus atiku papuoštas Pirano švyturys, stovintis ten, kur siauras pusiasalis susitraukia iki Punta vadinamo taško ir įsminga į žydrą Adrijos jūrą – šiuos du mažyčius taškelius Europos žemėlapyje skiria daugiau nei 1880 km atstumas, t. y. maždaug tiek pat, kiek yra nuo Vilniaus iki Paryžiaus.

Žiūriu į putojančias Baltijos jūros bangas, klausausi šiaurės vėjo blaškomų kirų klyksmo ir pušų ošimo, girdžiu tylų kopų smėlio šnaresį ir galvoju apie skirtumus, kurie, nepaisant nieko, sukuria galimybę gyventi kartu. Apie tam tikro vidurio paiešką. Ir apie tai, kad slovėnų rašytojas neabejotinai buvo teisus.

Nikodemo Szczygłowskio esė lenkų ir anglų kalbomis „Środek ćiężkości przesunięty na Północ / Centre of Gravity Moving North“ buvo publikuota Krokuvos Tarptautinio kultūros centro leidinyje Herito (2020, Nr. 40, p. 3–15). Vertė autorius.

[i] „Karantinas aiškiai parodė, kas atsitinka, kai nebelieka kultūros“, Marių Ivaškevičių kalbina Nikodemas Szczygłowskis, in: Literatūra ir menas, 2020-07-10, in: https://literaturairmenas.lt/publicistika/marius-ivaskevicius-karantinas-aiskiai-parode-kas-atsitinka-kai-nebelieka-kulturos.

[ii] Nuo vokiško Baltijos jūros pavadinimo – Ostsee (Rytų jūra).

[iii] „Europoje intelektualų vaidmuo išnykęs?“, Drago Jančarą kalbina Nikodemas Szczygłowskis, in: Literatūra ir menas, 2019-06-14, in: https://literaturairmenas.lt/publicistika/nikodem-szczyglowski-drago-jancar-europoje-intelektualu-vaidmuo-isnykes.

[iv] Lenkijos istoriografijoje Pirmąja Respublika yra vadinama Abiejų Tautų Respublika, 1918 m. įkurta valstybė yra laikoma Antrąja Respublika, o po demokratinių permainų 1989 m. pakeitus santvarką ir užbaigus Lenkijos Liaudies Respublikos (PRL – Polska Republika Ludowa) gyvavimą, dabartinė valstybė vadinama Trečiąja Respublika (nors kai kurie dabartinių valdančiųjų šalininkai kalba apie Ketvirtąją Respubliką, kurios atskaitos tašku, pasak jų, būtų PiS pergalė rinkimuose 2015 m.).

[v] Lenkų kalboje yra žodis republika, tačiau valstybės pavadinimui 1918 m. buvo pasirinktas žodis Rzeczpospolita, kuris yra lotyniško žodžio res publica pažodinis vertimas ir aiškiai nurodo į Abiejų Tautų Respublikos palikimą.

[vi] K.u.K. (vok. Kaiserlich und Königlich) – santrumpa, vartota Austrijos-Vengrijos monarchijoje, kadangi Austrijos valdovas arba ciesorius (Kaiser) kartu buvo ir Vengrijos karalius (König). Plačiąja prasme – viskas, kas siejasi su Austrija-Vengrija.

[vii] Marius Ivaškevičius, „Civilizacija Vieržbolovo“, d. I, 2013-01-20, in: https://kybartai.lt/lt_lt/civilizacija-verzbolovo-i-dalis.

[viii] Lenkiškas Aušros Vartų pavadinimas Ostra Brama (Aštrieji vartai) – yra kur kas prozaiškesnis ir kilęs iš šios senamiesčio dalies kadaise vartoto pavadinimo Ostry koniec – Aštrusis galas.

[ix] Dabar – Oradia Rumunijoje (vengr. Nagyvárad – Didysis Varadinas).

Kas yra „bernardinai“?

Arba kodėl „Bernardinai.lt“ yra nemokama žiniasklaida ir kodėl kviečiame tapti partneriais paremiant.