Graviūros – nelyginant dingusio miesto nuotraukos

Šis 35 graviūrų ciklas – teisės istorikės, visuomenės veikėjos Jonės Deveikės (1907–1965) kolekcijos, kurią ji 1965 m. padovanojo tuometei LTSR valstybinei bibliotekai, dalis.

„Paryžiaus vaizdai“ nėra originalus, greičiau – sąlyginis graviūrų ciklo pavadinimas. Jis parinktas norint viena fraze tiksliai apibūdinti graviūrų rinkinio vaizdinį naratyvą. Rinkinyje yra 35 A6 (105 × 148 mm) formato graviūros, tačiau jos nepriklauso vientisai serijai. Nebūtų prasilenkta su tiesa teigiant, jog darbai surinkti padrikai – ant kai kurių aiškiai matomi skirtingų serijų numeriai. J. Deveikės rinkinyje – darbai iš kelių grafikos dirbtuvių: „Martinet“ (skirtingo leidimo), „Couché fils“ (skirtingo leidimo), „Delaunois“, „Hedouin“; daugiausia graviūrų – „Martinet“ dirbtuvių.

Graviūrų sukūrimo laikas taip pat įvairuoja. Nemaža dalis jų sukurta XVIII a. („Martinet“ ir „Couché fils“), kitos graviūros – vėlesnės, sukurtos XIX a. pirmojoje pusėje–XIX a. viduryje.

Kadangi J. Deveikės rinkinį sudaro skirtingu laikotarpiu skirtingų autorių sukurtos graviūros, norint rinkinį identifikuoti, reikėjo pavadinimo, kuris atspindėtų kolekcijos turinį. Parinktas pavadinimas „Paryžiaus vaizdai“ tiksliai, aiškiai ir universaliai apibūdina graviūrų ikonografiją, be to, padeda sistemiškai į visumą sujungti iš skirtingų grafikos serijų surinktus kūrinius.

Kolekcijos raižinių autoriai

Vienos seniausių dirbtuvių, kurių graviūras kolekcionavo J. Deveikė,  – „Martinet“. Jas XVIII a. viduryje įkūrė inžinierius ir grafikas François Nicolas Martinet (1731–1800). Jis išgarsėjo sukūręs graviūras gamtininko Jacques’o Brissono Mathurino leidiniui „Ornitologija“ (1760). F. N. Martinet ilgą laiką dirbo gamtai tyrinėti skirtų veikalų iliustruotoju. Po raižytojo mirties jo veik­lą tęsė sūnus Alexandre’as. Dvi F. N. Martinet seserys taip pat buvo grafikės. J. Deveikės kolekcijoje esančios F. N. Martinet graviūros priklauso 1779–1781 m. išleistai serijai „Paryžiaus ir jo gražiausių monumentų istorinis aprašymas“ (Description historique de Paris et de ses plus beaux monuments).

François Louis Couché, geriau žinomas kaip Couché sūnus (Couché fils; 1782–1849), buvo jaunesnės kartos prancūzų raižytojas. Jis labiausiai žinomas kaip graviūrų, skirtų Napoleonui išaukštinti, autorius. Profesinėje srityje F. L. Couché buvo aktyvus N. Bonaparte’o valdymo metais, todėl gaudavo užsakymų graviūroms, skirtoms imperatoriaus veiklai populiarinti (pvz., serija, vaizduojanti Napoleono mūšių scenas). Jis taip pat sukūrė graviūrų ciklą, vaizduojantį žymiausias Paryžiaus vietas, kurias ir matome J. Deveikės rinkinyje. Nors šio meistro darbų kolekcijoje nemažai, ciklas nėra išsamus. Be to, rinkinyje esančios graviūros yra skirtingų leidimų.

Louis Nicolas Delaunois (1805–?) kūrė XIX a., labiausiai išgarsėjo kaip karikatūrininkas. Tarp litografų minimas nuo 1830 m., kai persikėlė į Paryžių. Grafikas daugiausia kūrė politinio ir satyrinio pobūdžio graviūras, kuriomis išpopuliarėjo visuomenėje, taip pat įžymybių portretus ir litografijas teatro tematika (1). Jo graviūroms būdingi šviesotamsos efektai, kontūravimas. Kūrėjas išskirtinį dėmesį skyrė satyriniam požiūriui.

Pierre’as Edmond’as Heduinas (1820–1889) buvo tapytojas ir litografas. Jo pagrindinis užsiėmimas  – tapyba. Menininko darbai ne kartą buvo eksponuojami Paryžiaus salone, už tapybos kūrinius keletą kartų buvo apdovanotas. P. E. Heduino kūrybai būdingos ryškios spalvos, polinkis į egzotiką. (Tai – būdingas XIX a. prancūzų meno bruožas. Minėtu laikotarpiu nemažai prancūzų menininkų keliavo po Pietų Europą ir Šiaurės Afriką, ieškodami įkvėpimo.) Kaip grafikas, P. E. Heduinas reiškėsi mažiau, jo kūrinių J. Deveikės kolekcijoje nėra daug.

Rinkinio vaizdinis naratyvas

Rinkinio graviūrose vaizduojamos žymiausios Paryžiaus vietos: Šv. Deni (šv. Dionizo) vienuolyno bazilika (Basilique St. Denis), Trianonas, Triumfo arka, Luvras, Invalidų rūmai. Įamžintos ir šių laikų žiūrovui mažiau pažįstamos, bet tuo metu populiarios vietos: Senos krantinės, kolonada Liudviko XV aikštėje ir jo statula (po revoliucijos nuversta, pati aikštė pertvarkyta; dabar vadinama Santarvės aikšte (Place de la Concorde), Finansų ministerija, tiltas per Bjevro upę (pont du Bievre)… Kai kuriose graviūrose buvo vaizduojami buitiniai epizodai prie Paryžiaus gatvių ar vartų.

Vartant graviūras, į akis krenta skirtumai, nulemti laikotarpių, kada jos sukurtos: XVIII a. darytos graviūros pasižymi aiškumu, linijų tikslumu, monochromija, ryškiai kontūruotu piešiniu ir siekiu kuo tiksliau perteikti vaizduojamą vietą; XIX a. graviūrose linija tampa laisvesnė, piešinys – gyvybingesnis, pats vaizdas smulkėja. XVIII a. graviūrose gatvės atkarpos vaizduojamos stambiu planu, o jose esantys pastatai – iš toli, su daugybe dekoro detalių; svarbią vietą graviūrose užima perspektyvos perteikimas. XIX a. graviūrose vaizdas „pritraukiamas“, o pastatas tarsi iškerpamas iš aplinkos, vaizduojant tik jį patį, be šalia esančių ir jį supančių pastatų. XIX a. graviūrose jau naudojamos ir spalvos: išradus litografijos techniką, atsiranda galimybė daryti polichrominius atspaudus, todėl dalis rinkinio graviūrų yra spalvotos.

Kitas nemažiau svarbus graviūrų elementas – žmonės. Tiek XVIII a., tiek XIX a. darytose graviūrose šalia pastatų ar krantinėje matome ir žmonių figūras. Žmonių įtraukimas į kraštovaizdžio vaizdavimą siekia dar XVI a., kai, vaizduojant peizažą, jame būdavo įterpiamos žmonių figūros. Taip buvo daroma norint sutaurinti paveikslą: menų hierarchijoje peizažas buvo laikomas žemesniu, mažiau pastangų reikalaujančiu žanru nei figūrinė kompozicija, todėl žmogaus įtraukimas į siužetą suteikdavo daugiau svorio.

„Paryžiaus vaizdų“ cikle taip pat „sutinkame“ žmones. Vaikštinėjančius gatve, apžiūrinčius išskirtinės architektūros pastatą. Dirbančius žmones, šokančius žmones, besivažinėjančius žmones… Toks sprendimas paįvairindavo statišką urbanistinį kraštovaizdį, suteikdavo piešiniui gyvybės, o svarbiausia – sukurdavo įspūdį, kad vaizduojama scena iš kasdienio gyvenimo. Skirtingais amžiais vaizduoti žmonės skiriasi: XIX a. žmonės – lyg momentinėje nuotraukoje: ponas išėjo pasivaikščioti ir buvo įamžintas šalia pastato; XVIII a. graviūrose žmonės abstraktesni, labiau susikaupę ir statiški, mažiau dėmesio skiriama ekspresijai ir akimirkos įspūdžiui.

Šios graviūros ypač vertingos dar vienu aspektu: kadangi jas kuriant buvo svarbu dokumentuoti esamą urbanistinį kraštovaizdį, dabar jos gali pasitarnauti kaip vaizdinė priemonė, padedanti rekonstruoti buvusį Paryžiaus vaizdą. Nevertėtų pamiršti, jog XIX a. antrojoje pusėje miestas buvo pertvarkytas: nemaža dalis istorinių pastatų nugriauta, jų vietoje pagal barono G. E. Haussmanno projektą suprojektuoti ir pastatyti nauji pastatai (2). Pertvarkytos ir Senos krantinės, gatvės bei aikštės. J. Deveikės kolekcijos graviūros gali padėti sužinoti, kaip žymios Paryžiaus vietos atrodė XVIII a. antrojoje pusėje–XIX a. viduryje.

Jonė Deveikė ir Paryžius

Jonė Deveikytė-Navakienė, geriau žinoma kaip Jonė Deveikė, buvo teisės istorikė, visuomenės veikėja ir pedagogė. Ši nepaprastai veikli moteris buvo originali ir kontroversiška asmenybė. Didžiąją gyvenimo dalį ji paskyrė Lietuvos istorijos studijoms, ypač domėjosi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorija ir Lietuvos teisės istorija.

J. Deveikė gyveno neramiu ir permainingu laikotarpiu: A. Smetonos diktatūra, 1938 m. konfliktas su Lenkija, vėliau viena po kitos užgriuvusios sovietų ir nacių okupacijos ne tik turėjo įtakos tolesniam jos gyvenimui, bet ir formavo istorikės profesines pažiūras. Amžininkų teigimu, J. Deveikė buvo nacionalistinių pažiūrų moteris, viešai vartojo posakius, nukreiptus prieš lenkus ir žydus (kartais net skaitydama pranešimus konferencijose (3). Pažiūrų aštrumas nepadėjo jai sulaukti tarptautinio pripažinimo mokslo sferoje, nemaža dalis jos rankraščių taip ir nebuvo publikuoti. J. Deveikės rankraščiai buvo itin chaotiški, sunkiai įskaitomi, dalies lapų trūko. Pati ji yra teigusi, jog dalis jos rankraščių buvo pavogta (4).

J. Deveikės gyvenimas buvo glaudžiai susijęs su Paryžiumi. Į Prancūzijos sostinę 1932 m. ji išvyko studijuoti. Nuo tol Paryžiuje lankėsi reguliariai, archyvuose rinko medžiagą (ypač susijusią su Lietuva), kurią vėliau panaudojo savo straipsniuose. 1944 m. emigravo į Vakarus ir Paryžiuje apsigyveno visam likusiam gyvenimui. J. Deveikė ir toliau vykdė mokslinę veiklą, skaitė pranešimus konferencijose, bendradarbiavo su išeivijos spauda.

Gyvendama Prancūzijoje, pradėjo kaupti kolekciją, kurios dalį padovanojo Nacionalinei bibliotekai (tuo metu vadinta LTSR valstybine biblioteka). Nacionalinė biblioteka – ne vienintelė, gavusi J. Deveikės palikimą: lietuviškų knygų istorikė paliko ir Paryžiaus bibliotekoms (5). Viena iš Lietuvos nacionalinei Martyno Mažvydo bibliotekai atitekusių mokslininkės kolekcijos dalių – 35 graviūrų rinkinys „Paryžiaus vaizdai“.

Aušra Marčiulaitytė yra Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Muzikos ir vizualiųjų menų skyriaus vyriausioji bibliografė.

(1) Dictionnaire des imprimeurs-lithographes du XIX siecle. Prieiga per internetą.

(2) Rodriguez Llera, R. Trumpa architektūros istorija. Vilnius: Naujoji Rosma, 2006, p. 196–200.

(3) Ivinskis, Zenonas. Dr. Jonė Deveikė ir jos veikla Lietuvos istorijos srityje. Aidai, 1971, Nr. 8, p. 364. Prieiga per internetą.

(4) Ten pat, p. 362.

(5) Visuotinė lietuvių enciklopedija. Prieiga per internetą.