Vidutinis skaitymo laikas:

9 min.

Gražiausia meilės istorija

Evgenios Levin nuotrauka

Tekstas perpublikuojamas iš žurnalo „Artuma“ 2021 m. sausio ir vasario mėn. numerių.

Pamilti Dievą yra visų gražiausia meilės istorija, o ieškoti Jo yra visų didžiausias nuotykis. (Šv. Augustinas)

Į šį didžiausią Dievo ieškojimo nuotykį mus pakvietė popiežius Pranciškus 2019 metų rugsėjo 30 d., apaštališkuoju laišku Aperuit illis trečiąjį eilinį metų sekmadienį paskelbdamas Dievo Žodžio sekmadieniu ir pradėdamas Šventojo Rašto vertėjui šv. Jeronimui skirtus metus (jo 1600 mirties metinių proga).

Šventasis Tėvas kviečia ir ragina švęsti, apmąstyti ir puoselėti Dievo žodį, linkėdamas tikintiesiems, kad nepritrūktų mūsų gyvenime lemiamo ryšio su Gyvuoju Žodžiu, atsimenant šv. Jeronimo įspėjimą: „Kas nėra susipažinęs su Šventuoju Raštu, tas nepažįsta Kristaus.“ O šv. Viktoras Hugonas yra pasakęs: „Visas Šventasis Raštas yra tik viena knyga, o toji knyga yra Kristus, nes visas dieviškasis Raštas kalba apie Kristų ir <…> išsipildo Kristuje“ (KBK, 134).

Nuotykis su Šventuoju Raštu

Nors ir sudaryta iš daugelio pasakojimų, Biblija yra viena aistringos Dievo meilės ir ištikimybės žmogui istorija, į kurią Jis nuo pat Sukūrimo nepaliaudamas mus kviečia. Tai pasakojimas apie Dievą ir Jo santykį su kūrinija bei su žmogumi, kuris, būdamas istorijos centre, yra tikrasis Kūrėjo meilės ir švelnumo objektas.

Tačiau skaitydami patiriame, jog Šventąjį Raštą nelengva suprasti, ypač Senąjį Testamentą, ir atrasti jame Kristų. Iššūkis yra tai, kad Dievo meilės žmogui istorijos pagrindinė linija iš pirmo žvilgsnio nėra aiškiai matoma ir nuolat pasimeta tarp 73 Šventojo Rašto knygų bei daugybės veikėjų, įvykių ir detalių. Taigi žmogus, su užsidegimu pradėjęs skaityti Knygų knygą, netrukus atsidūsta ir padeda ją į lentyną. Tad pabandykime atrasti Šventraščio istorijos svarbą. Taip kartu atrasime ir patogų būdą, kaip skaityti Biblijos knygas, kad pamatytume vientisą pasakojimą ir jis taptų mums artimas. Gal net atrasime save šioje karštos Dievo meilės žmogui istorijoje!

Aušra Mizgirienė. Asmeninio archyvo nuotrauka

Leidžiantis į Šventojo Rašto nuotykį, iš pradžių norisi pasvajoti: ar nebūtų nuostabu, jei kas nors, kas paklaustų manęs apie mano tikėjimą, išgirstų laisvai cituojamą Bibliją bei uždegantį pasakojimą apie nuostabius Dievo darbus mano gyvenime ir pasakytų: „Oho, tu tikrai gerai pažįsti Šventąjį Raštą! Turbūt esi katalikas!“ Tikriausiai čia nusišypsojome puse lūpų ir su nusivylimo kartėliu pagalvojome: „Katalikas tai esu, bet Šventojo Rašto nepažįstu taip, kad galėčiau lengvai cituoti, pritaikyti ir laikyti jį savo gyvenimo patirties pagrindu ir šaltiniu. Čia brolių protestantų gebėjimas, ir aš jiems nuoširdžiai pavydžiu…“

Emauso mokiniai ir pažinimas

Bet nenusiminkime – mums artimas Evangelijos pagal Luką pasakojimas, kur sutinkame panašiai kaip mes kelyje besijaučiančius Emauso mokinius. Nuliūdę po Viešpaties mirties jie kalbasi apie įvykius, kurių nesupranta. Sutiktas nepažįstamasis juos bara: „O jūs, neišmanėliai! Kokios nerangios jūsų širdys tikėti tuo, ką yra skelbę pranašai! Argi Mesijas neturėjo viso to iškentėti ir įžengti į savo garbę?!“ (Lk 24, 25–26). Ko gi jie neišmano? Ogi Raštų, kurie šimtmečiais pasakojo pažadėtojo Mesijo istoriją Izraelio tautai. Nepažįstamasis, „pradėjęs nuo Mozės, primindamas visus pranašus, <…> aiškino jiems, kas visuose Raštuose apie jį pasakyta“ (Lk 24, 27). Jis atskleidė jiems didį Dievo meilės planą, paveikslą, parodė, kaip Raštai tarsi atrakina mokiniams gilų ir teisingą aptariamų įvykių supratimą. O vakare, kai pažino Jėzų, laužantį duoną, mokiniai kalbėjo: „Argi mūsų širdys nebuvo užsidegusios, kai jis kelyje mums kalbėjo ir atvėrė Raštų prasmę?“ (Lk 24, 32)

Kodėl jų širdys užsidegė? Nes Jėzus nuosekliai – nuo Mozės per visus pranašus – papasakojo aistringos Dievo meilės žmogui ir Jo ištikimybės pažado, duoto Adomui ir Ievai, vėl atnaujinto per Abraomą, patvirtinto sandoromis su Moze ir karaliumi Dovydu ir per visą išrinktosios tautos istoriją ištikimai pildyto, nepaisant Izraelio neištikimybės Dievui, istoriją. Jėzus parodė mokiniams, kad šios istorijos centras ir pagrindinė gija yra Jis pats – visų Raštuose aprašytų Dievo pažadų išsipildymas! Mokiniai pagaliau suprato Raštus, jiems į vietas susidėliojo visos Raštuose ir Jėzaus gyvenime vykusios Dievo plano dalys, ir jie suprato patys esą šio plano dalis drauge su Jėzumi. Tada jų širdys užsidegė, ir jie bėgo papasakoti broliams. Mokiniai iš nesuprantančių ir pasitraukiusių šalin tapo aktyvūs ir drąsūs, nes jie sužinojo ir patyrė Raštų išsipildymą bei pamatė save šioje istorijoje.

Planas ir pasakota istorija

Taigi pasakojime apie Emauso mokinius išryškėja du mūsų nuotykyje ir kelionėje su Šventuoju Raštu svarbūs dalykai: tai PLANAS ir PAPASAKOTA ISTORIJA. Mes planuojame savo gyvenimą, ir kad tvirtai stovėtume, mums svarbu būti kokio nors plano dalimi. Be to, mėgstame geras istorijas, mums patinka į jas įsijausti ir susitapatinti su veikėjais; atpažįstame juose save ir netgi mokomės iš jų. Kai filmas „Titanikas“ prieš 20 metų išėjo į ekranus, jo žiūrėti paauglės JAV ėjo po 10 kartų, o kelionių kruiziniais laivais verslas suklestėjo. Buvo atliktas net sociologinis tyrimas, kodėl jaunimas ir turtingi suaugusieji taip elgėsi; ir paaiškėjo, kad jie troško kada nors gyvenime išgyventi tokią meilės istoriją. Esame patyrę, kad bet kurį vaiką lengva sudominti ir net sudrausminti, jeigu pasakome veiksmingą frazę: „Ateik, papasakosiu tau istoriją.“ Mūsų vaikams ir mums patiems patinka šeimos istorijos – kaip tėvai įsimylėjo, kokį nuotykį tėtis patyrė vaikystėje, o ypač mūsų senelių ar prosenelių istorijos…

Arcabas (1926–2018). Emauso istorija, 2006. Globalworship.tumblr.com nuotrauka

Dabar pamąstykime apie išgelbėjimo planą, kurio pasaulis šiandien su įkarščiu ir troškimu ieško. Kas mus išgelbės nuo pandemijos, karo, depresijos, vienišumo? Žmonija nuolat kuria problemų sprendimų ir laimingo gyvenimo planus bei strategijas. Tai patvirtina daugybė TV laidų ir knygų apie gyvenimo meną ir planavimą; stebime augantį gyvenimo planuotojų ir trenerių populiarumą, atsiranda netgi naujų profesijų: karjeros, vestuvių, skyrybų ir kitokie planuotojai. Paklydę šioje gausybėje, daugelis žmonių nežino, kad gyvenimo planas, kurio visi taip ilgisi bei ieško, egzistuoja nuo amžių: tai Dievo, Visatos ir visų kūrinių Kūrėjo, planas, labai aiškiai ir trumpai įvardytas Katalikų Bažnyčios katekizme (KBK, 1): „Dievas, pats būdamas be galo tobulas ir laimingas, vien iš savo gerumo laisvai sukūrė žmogų, kad padarytų jį savo laimingo gyvenimo bendrininku.“

Dievas pasakoja žmonijai ir kiekvienam iš mūsų apie nuostabų savo meilės ir atpirkimo planą, kurį Jis vykdo žmonijos istorijoje per savo misiją kartu su Sūnumi Jėzumi Kristumi ir Šventąja Dvasia. Jokia kita istorija nesuteiks mūsų gyvenimui tikrosios prasmės, kaip tik ši, užrašyta Šventajame Rašte. Ironiška, kad dažnai priešinamės savo dangiškajam Tėvui it paaugliai, nenorintys mokyklos renginyje pažinti savo tėvų. Taip ir mes dažnai nenorime pripažinti, kad Šventojo Rašto istorija, veikėjai ir įvykiai yra kiekvieno mūsų istorija, o joje papasakotas Dievo meilės ir atpirkimo planas yra tobulas mūsų laimingo gyvenimo planas. JAV biblistas Scottas Hahnas teigia, kad svarbu suvokti, jog pasaulis ir mes kiekvienas asmeniškai niekad nesuprasime savo gyvenimo plano ir gyvenimo istorijos, kol jų nesuprasime Dievo plano, Jo istorijos kontekste.

Žemėlapis kelyje

Dievo meilė žmogui yra aistringa, o Jo planas ir strategija, kaip šią meilę parodyti žodžiais ir darbais, tobuli. Katalikų Bažnyčios katekizme skaitome, kad Dievo planas ir tikslas žmogui – amžina laimė bendrystėje su Juo (plg. KBK, 1). Svarbu žinoti, kad dieviškasis laimės planas žmogui – šis vertingas lobis – nėra paslėptas giliai po žeme ar užrakintas banko saugykloje. Tai pats Dievas, kuris per Šventąjį Raštą ir Bažnyčios Tradiciją palaipsniui apsireiškia mums savo žodžiais ir nuostabiais darbais. Taip pat svarbu žinoti, kad Dievas mums savo planą pateikia kaip tikslų žemėlapį, kad nepaklystume kelyje. Prie žemėlapių paprastai reikia atidžiai padirbėti, norint teisingai jais pasinaudoti. Kai atvira širdimi ir dėmesingai įsigiliname į Šventajame Rašte pasakojamą Dievo meilės planą, kai apsisprendžiame, it Emauso mokiniai, jį priimti kaip savo asmeninę istoriją ir jaučiamės jos dalyviai, tada mūsų gyvenimas yra perkeičiamas. Mes atrandame savo vietą ir vaidmenį šiame plane.

Pradžia, vidurys ir pabaiga

Kaip ir visos geros istorijos, Dievo meilės istorija turi pradžią, vidurį ir pabaigą. Pradžia – didingasis Sukūrimo aktas. Nuo jo per pagrindines Senojo Testamento istorijas, Dievo pažadus ir sandoras su Izraelio tauta, kai Jis vis daugiau žmonių įtraukia į mylimą savo šeimą, priartėjame prie vidurio, kulminacijos ir ašies – Dievo Sūnaus, mūsų Išgelbėtojo Jėzaus Kristaus, atėjimo, kuris pranokdamas visus lūkesčius (KBK, 422) įsikūnijo, gyveno, mirė ir prisikėlė, atpirkdamas mus savo gyvenimu ir darbais. Istorijos pabaiga – tai antrasis Kristaus atėjimas ir paskutinieji dalykai, į kuriuos visi neišvengiamai einame ir kurie yra Dievo meilės plano mūsų gyvenime išsipildymas – amžina laimė su Juo danguje.

Cathopic.com nuotrauka

Pamatinis akmuo

Galėtume išsikelti sau tikslą: atidžiai išstudijuoti ir suprasti šį Dievo planą bei istoriją, kad tai atpažintume savo gyvenime. Tačiau nors Dievo planas nuo mūsų niekur nepaslėptas, kelias iki jo gana painus. Mūsų Bažnyčia yra turtinga gerų dalykų. Tai liturgija, sakramentai, Mergelė Marija ir šventieji, liturginės šventės, katekizmas, litanijos ir kitos maldos, atlaidai, rekolekcijos ir kita. Kaip visa tai sudėlioti, kad būtų aišku ir prasminga, ir kur šiuose puikiuose katalikiškuose dalykuose telpa ir įsiterpia Šventasis Raštas? Nors teoriškai žinome, kad jis turėtų visa jungti ir būti pamatinis akmuo, bet katalikų gyvenime tarsi prapuola tarp įvairių tikėjimo praktikų, tampa jų priedu ar sudedamąja dalimi; jį renkame ir jo „ragaujame“ iš viso katalikiškojo lobyno mažais trupiniais.

JAV apologetas Frankas Sheedas savo knygoje „Ar mes tikrai mokome tikėjimo pažinimo?“ (Are we really teaching religion?) rašo apie šią problemą: „Apie savo tikėjimą mes esame išmokę daugybę dalykų, tačiau nėra tvarkos mūsų žiniose apie tikėjimą, viskas suversta tarsi į kokią krūvą. Reikalingi griaučiai, ant kurių galėtume savo žinias išdėstyti arba su kuriais visos mūsų žinios būtų susietos.“ Iš tikrųjų katalikiškasis ugdymas(is) teikia daug informacijos, bet dažnai nematome, kaip žinios siejasi, kokia yra Dievo meilės plano visuma, ir negalime klausiančiam žmogui paaiškinti, ką iš tikrųjų tikime. Ir tada, kaip Emauso mokiniai, esame savo tikėjimo neišmanėliai. Iš gausios informacijos ką nors konkretaus pritaikyti liudijant Dievo veikimą savo gyvenimo patirtyje yra tikras iššūkis.

Tokia bėda kažkada ištiko visą būrį Stiubenvilio pranciškonų universiteto (JAV) katalikų teologijos magistrantų (tarp jų buvo ir šio teksto autorė). Gavę teologų diplomus jie suprato, kad jei tuomet kas nors būtų paprašęs trumpai apibūdinti, ką tiki, būtų buvę neįmanoma šį nuostabų perlą rasti teologinės informacijos krūvoje, kuri buvo galvose ir konspektuose. O apaštalas Petras ragina: būkite visuomet pasirengę įtikinamai atsakyti kiekvienam klausiančiam apie jumyse gyvenančią viltį (1 Pt 3,15). Tačiau kai nesame pasirengę žmogui įtikinamai parodyti Jėzuje Kristuje išsipildžiusio Dievo meilės plano, tada jis priima išgelbėjimo planą, kurį jam veikiai pateikia pasaulis bei gyvenimo meno ir laimės „planuotojų“ komanda.

Rašytojas J. R. R. Tolkienas. Encyclopedia Britannica nuotrauka

Kokia išeitis?

Tačiau trumpam grįžkime prie plano ir istorijos. Kiekvienas planas-žemėlapis ir kiekviena istorija turi savo išeities tašką. Nuo ko mums pradėti? Siūlau pradėti nuo brangiausio Jėzaus Vardo, kuriame telpa visas Dievo planas ir visa Išgelbėjimo istorija. Genialusis rašytojas katalikas J.R.R. Tolkienas Žiedų valdovo trilogijos antrojoje dalyje „Dvi tvirtovės“ pasakoja apie įspūdingą veikėją senolį išminčių Medžiabarzdį. Paklaustas, kuo vardu, jis atsakė: „Jį ištarti užtruktų daug laiko, nes mano vardas nuolat ilgėja ir auga. Aš gyvenu jau labai ilgai, todėl jis yra tapęs ištisa istorija… Tikrieji vardai pasakoja istorijas apie dalykus, kuriems jie priklauso.“

Kur Šventajame Rašte yra Jėzaus vardas su visa jame telpančia istorija? Ogi pačioje Evangelijos pagal Matą pradžioje. Tai Jėzaus Kristaus kilmės knyga, viena svarbiausių Šventojo Rašto vietų, jungtis tarp Senojo ir Naujojo Testamentų. Kilmės knygoje surašyti vardai mūsų Išgelbėtojo protėvių, kurie iš tiesų yra ir mūsų tikėjimo šeimos protėviai. Ši genealogija pasakoja nepertraukiamą istoriją apie aistringą Dievo meilę ir ištikimybę mums, išsipildžiusią Jėzuje Kristuje ir per amžius pasakotą Raštuose. Ši istorija ir mums, gyvenantiems šiandien, suteikia tikėjimo šeimos šaknis ir Dievo tautos tapatybę su visomis mūsų tikėjimo protėvių istorijomis ir jų pamokomis. Tik mums, kaip Emauso mokiniams, skirta užduotis pamažu pažinti šią istoriją skaitant Šventąjį Raštą.

Atradimo džiaugsmas

Niekad neužmiršiu savo bendramokslio amerikiečio džiaugsmo ašarų. Jis užaugo vaikų namuose bei keliose globėjų šeimose, buvo sėkmingas verslininkas, tačiau nusprendė keisti profesiją į teologo ir katecheto ir atsidėjo studijoms tame pačiame Pranciškonų universitete. Išgirdęs Šventojo Rašto dėstytojo nepertraukiamai pasakojamą nuostabią Dievo meilės istoriją, slypinčią Raštuose ir išsipildžiusią Kristuje, suprato, kad jis, amerikietis, neturintis tautinių šaknų ir šeimos protėvių istorijų, yra katalikas, turintis per 42 kartas besitęsiančią savo tikėjimo šeimos istoriją, ir visų jo protėvių vardai ir gyvenimai yra aprašyti Šventajame Rašte, o jis pats yra šios meilės istorijos dalis.

Tasai dėstytojas, amerikietis teologas ir Šventojo Rašto populiarintojas Jeffas Cavinsas, siūlo būdą, kaip šią nepertraukiamą pasakojimo liniją galime atrasti skaitydami tas Šventojo Rašto knygas, kurios mums duoda didžiulį ir nepertraukiamą Išgelbėjimo istorijos paveikslą, mūsų tikėjimo šeimos istoriją ir padeda pamatyti Šventojo Rašto visumą. Tai Pradžios, Išėjimo, Skaičių, Jozuės, Teisėjų, 1 ir 2 Samuelio, 1 ir 2 Karalių, Ezdro, Nehemijo, 1 ir 2 Makabėjų knygos, Evangelija pagal Luką ir Apaštalų darbai. Susipažinus su pagrindiniais istorijos veikėjais, Jėzaus Kristaus ir mūsų tikėjimo šeimos protėviais, atpažinus save jų istorijose bei gyvenime, Šventojo Rašto istorija mums taps gyva ir artima.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Vėliau prie šio „stuburo“ galėsime prijungti kitas Šventojo Rašto knygas, gilintis į Katalikų Bažnyčios katekizmą, kuriame visos tikėjimo tiesos remiasi Šventuoju Raštu ir jį aiškina. Tokiu būdu mūsų tikėjimo pažinimas įgaus struktūrą, mes atpažinsime Dievo veikimą asmeniniame gyvenime ir pačius save Dievo istorijos kontekste. O tai teikia didžiulį džiaugsmą, kuris uždega širdis ir ragina dar labiau pažinti Kristų bei dalytis gerąja Viešpaties naujiena su kitais, kaip tai darė Emauso mokiniai! Sakysite, ar tai realu? Kviečiu pabandyti ir leistis į nuotykį. Drauge su Mergele Marija – Žodžio Motina, į kurią kreipiasi popiežius Pranciškus savo maldoje, skirtoje Dievo Žodžio sekmadieniui:

Prieš Žodį aš nusiteikiu kaip Tu, o Dievo Motina, kuri atvėrei širdį sakydama: „Štai aš Viešpaties tarnaitė.“ Priešais Žodį klausau Tavo kvietimo, o Malonės pilnoji, kuri Kanoje patarei: „Darykite visa, ką Jis jums lieps.“ Priešais Žodį peržvelgiu istoriją, o palaimintoji tarp moterų, šlovindamas Tėvo gailestingumą ir jame atpažindamas Jo buvimą. Priešais Žodį pasilieku tyloje kaip Tu, o išmintingoji Mergele, kuri saugojai kiekvieną įvykį, jį apmąstydama savo širdyje. Dvasia, kuri tave apgaubė, teranda mane nuolankų kaip Tu, o ištikimoji Mokine, kad mano gyvenimas būtų vieta, kuri priima ir perduoda Evangeliją.