Vidutinis skaitymo laikas:

12 min.

Gražiausioji Saliamono giesmė: Dievo garbė ir artumas

Valdas Mackela. Austėjos Lapėnaitės nuotrauka

Žurnalo „Kelionė“ skaitytojams su džiaugsmu pristatome jau vienuoliktą straipsnį apie Giesmių giesmę, parengtą pagal teologo dr. Valdo Mackelos (1972–2017) paskaitas, skaitytas Paštuvos basosioms karmelitėms. Šįkart Giesmių giesmės mylimoji mus kviečia su nuolankumu įsitaisyti prie Viešpaties kojų ir išlieti Jam savo širdis, tarytum nardą, kuris „pripildo orą kvepėjimo“...

Kol karalius ilsisi savo kambary,

mano nardas pripildo orą kvepėjimo.

Gg 1, 12

Teocentrinis ir kristocentrinis dvasingumas

Profesorius kun. Antanas Paškus, daug metų gyvenęs Amerikoje, išskyrė teocentrinę ir kristocentrinę Dievo sampratą ir nusakė, kuo skiriasi teocentrinis ir kristocentrinis pamaldumas. Ši perskyra paaiškina daugybę dalykų, kalbant apie mūsų dvasingumą, pamaldumą ir Dievo sampratą.

Vienas iš krikščioniško gyvenimo būdų yra teocentrinis. Tai toks garbinimas, kurio centre visuomet yra Dievas Tėvas. Šis garbinimas kilęs iš Senojo Testamento, kuriame Dievas Tėvas yra ypatingai susijęs su Šventykla, Dievo buveine, tad ir teocentrinis maldingumas daugiausiai orientuotas į liturgiją, šventimą ir garbinimą. Šis maldingumas įgauna netgi tokią išraišką kaip brangūs liturginiai indai ir puošnūs drabužiai, skiriami Dievo didybei pagerbti. Taip pat Dievą galima garbinti muzika, menu, architektūra.

Pats svarbiausias dalykas yra Dievo šventumas, Jo didybė ir žmogaus buvimas Dievo akivaizdoje, patiriant netgi šventą virpėjimą, stojus priešais Jo didybę. Teocentrinio garbinimo sielą ypatingai išreiškia grigališkasis giedojimas, kuris pasižymi iškilmingumu, sudėtingumu, itin gražiu skambesiu. Kai gotikinėje bažnyčioje girdi giedant grigališkąjį choralą, apima Dievo šventybės ir didybės patirtis.

Kristocentrinė perspektyva kyla iš susitikimo su Dievu žmoguje Kristuje patirties. Šiuo atveju į Dievą kreipiamės kaip į mums artimą, nes Kristus yra mums artimas Dievas. Čia svarbi ne tiek liturginė tikėjimo pusė – garbinimas Šventykloje, mums nesuvokiama ir neprieinama Dievo šlovė – kiek Kristaus buvimas tarp žmonių, konkretūs Jo žodžiai ir veiksmai. Kristocentrinis religingumas, priešingai nei teocentrinis, dažniausiai yra paprastas, kuklus, tylus, nuolankus ir, netgi sakytume, intymus, nes būtent taip buvo galima prisiliesti prie Dievo Kristuje. Juk ir Jėzus Kristus apreiškė Dievo šlovę, tarsi pridengtą nuo mūsų akių, kad mes galėtume būti jos artume, Jis pridengė ją savo kūnu. Dievo šlovė tik šiek tiek pasirodė Atsimainymo metu ir po Priskėlimo.

Kristocentrinėje perspektyvoje Kristus yra tas, kuris gyveno tarp mūsų. Jis yra kuklus ir nuolankus. Jis yra tas, kuris kentėjo ir buvo paniekintas dėl mūsų, Jis – Dievas žmoguje. Toks pamaldumas labiau atsispindi ne grigališkame giedojime, bet paprastose Kalėdų piemenų giesmėse, paprastame Galilėjos žvejų tikėjime ir Judėjos paliegėlių maldose, kaip neregio, kuris sėdėjo prie Jericho vartų, šauksmas: „Dovydo Sūnau, Jėzau, pasigailėk manęs!“ (Mk 10, 47) – tai labai paprasta, nuoširdi, tikra malda.

Gebhardas Fugelis. „Kristus gydo ligonius“, 1920 m. „Wikimedia Commons“ nuotrauka

Krikščionybėje yra abu aspektai: ir teocentrinis, ir kristocentrinis. Vieniems galbūt patrauklesnis iškilmingas, gražus, didingas, šventas Dievo garbinimas, kitiems daug svarbiau gyventi su Dievu kasdienybėje, sutikti Jį ne tiek liturgijoje, kiek paprastuose darbuose, bendravime su žmonėmis ir kasdienėse smulkmenose.

Be to, galima kalbėti apie teocentrinę ir kristocentrinę etiką arba gyvenseną. Tiems, kurie remiasi teocentriniu požiūriu, taisyklės yra labai svarbios. Tai žmonės, kurie gyvena pagal įstatymą ir taisykles, jie visuomet viską daro taip, kaip reikia. O tie, kuriems artimesnis kristocentrinis dvasingumas, dažnai elgiasi spontaniškai, kaip sako širdis, ir dažnai dėl to susilaukia nemalonumų – juk niekam nepatinka žmonės, kurie elgiasi ne pagal taisykles. Vis dėlto šie du dalykai turėtų derėti tarpusavyje, neturi būti prieštaros tarp gyvenimo pagal taisykles ir gyvenimo pagal širdį.

Pažvelgę į Švč. Trejybę, pastebėtume, kad čia trūksta pneumocentrinės perspektyvos. Tačiau tokios nėra, nes pagal mūsų, katalikų, tikėjimą Šventoji Dvasia yra kylanti iš Tėvo ir Sūnaus. Ji suvienija teocentrinį ir kristocentrinį aspektus: šiuos du požiūrius, skirtingas laikysenas, net ir skirtingus dvasingumus. Teocentrinis dvasingumas, galima sakyti, yra krikščioniškoji mistika arba Dievo kontempliacija: tai buvimas dvasinėje Dievo Šventykloje, Jo akivaizdoje, gilioje maldoje. Kristocentrinis dvasingumas nusakomas, kaip sekimas Kristumi, ne kontempliuojant Dievą, bet savo gyvenimu sekant žemėje gyvenusį Kristų. Tarp šių dviejų dvasingumų neturėtų būti įtampos ar perskyros, nes ir vienas, ir kitas yra svarbus. Šventoji Dvasia suvienija teocentrinį ir kristocentrinį dvasingumą, iš jų abiejų sukurdama vieną.

Pirmojo Giesmių giesmės skyriaus 12–13 eilutės labai gerai reprezentuoja tiek teocentrinę, tiek kristocentrinę laikyseną ar požiūrį.

Rafaelis. „Stebuklingas žuvų laimikis“, 1515 m. Wikipedia.org nuotrauka

Mylimojo kambariai

Sugrįžkime prie Giesmių giesmės: „Kol karalius ilsisi savo kambary, mano nardas pripildo orą kvepėjimo“ (Gg 1, 12). Kitame lietuviškame vertime ji skamba taip: „Kol karalius ilsėjos ant kilimo, mano nardas išleido kvapą“ (vert. S. Geda). Skirtinguose šios eilutės vertimuose skirtingomis kalbomis pastebime plačią žodžio masseb vertimo įvairovę. Šis žodis reiškia „apvalus“, „apylinkės“, „apvalus stalas“, „tai, ant ko sėdima ratu“. Paprastai už apvalių stalų sėdima puotaujant. Tiesa, tais laikais, kai buvo parašyta Giesmių giesmė, valgant buvo ne sėdima, bet pusiau gulima, tad puotaujant būdavo sėdima pusiau gulomis ant kilimo. Kadangi tuose kraštuose žmonės neturėjo stalų ir kėdžių, jie gulėjo ant grindų. Greičiausiai ir Jėzus su mokiniais valgydavo pusiau gulomis ant grindų, o ne sėdint prie stalo, kaip įprasta vaizduoti mene.

Pirmasis vardas, kurį mylimoji duoda savo Mylimajam, yra ne „tas, kurį myli mano širdis“, bet „Karalius“. Kaip pastebi šv. Bernardas, ji dar nedrįsta vadinti Jo Mylimuoju: „Ji pavadins Jį Mylimuoju jau kitoje eilutėje, bet ji pradeda [kalbėti] pagarbiai, nuolankiai ir nusižeminusi.“ Tas, kurį ji myli, visų pirma, yra šlovės Karalius, todėl mylimoji Jį garbina. Ši eilutė atspindi teocentrinę perspektyvą, kai prie švento Dievo mes artinamės labai atsargiai, pagarbiai. Paskui tas dievobaimingumas perauga į artimumą arba intymumo patirtį.

Be to, labai svarbu, kad kiekvieną kartą, kai mylimoji vadina Mylimąjį Karaliumi, ji kalba apie Šventyklą – namus, kuriuose Jis gyvena. Prisiminę teocentrinę perspektyvą, suprasime, kokia svarbi yra Šventykla. Žmonės, kuriems artimesnis teocentrinis pamaldumas, Dievą randa Šventykloje: jei nori sutikti Dievą, eini į bažnyčią ar koplyčią, o tie, kuriems artimesnis kristocentrinis pamaldumas, gali sutikti Dievą ir gamtoje: tarp gėlių, žolių, medžiuose, pievose…

„Karalius įvedė mane į savo kambarius“ (Gg 1, 4) – sako mylimoji Giesmių giesmės pradžioje, o dabar: „karalius ilsisi savo kambary“. Šios dvi ištarmės yra paralelizmas. Žydams labai svarbi vieta buvo Padangtė – tabernakulis arba Šventykla. Giesmių giesmėje ir Šventajame Rašte minimi kambariai arba kambarys yra nuoroda į Šventyklą. Kodėl Giesmių giesmėje vienoje vietoje šis žodis vartojamas daugiskaita, o kitoje vienaskaita? Šventykla buvo sudaryta iš kelių erdvių.

Kaip Teresės Avilietės Sielos pilyje yra daug skirtingų menių, taip ir Šventykla sudaryta iš kelių skirtingų erdvių: pagonių kiemo, šventosios vietos, į kurią gali įžengti tik žydai, prieš tai atlikę apsiplovimo apeigas, ir debir – Šventų Švenčiausiosios, kur įžengdavo tik aukščiausiasis kunigas kartą per metus po ypatingų apeigų, dažniausiai Jom Kipur šventės dieną. Šioje erdvėje buvo saugoma Sandoros skrynia, menora ir staliukas. Tai – Dievo kambarys. Nors namai dideli, vienas kambarys yra miegamasis, kuriame ilsimasi, o kambarys, kur ilsisi Karalius, yra Šventų Švenčiausioji – pati Šventyklos širdis. Galima sakyti, kad iš pradžių, minėdama „kambarius“, mylimoji kalba apie visą Šventyklą.

„Šventų Švenčiausioji.“ Nežinomo autoriaus grafika, 1879 m. „Wikimedia Commons“ nuotrauka

Vis dėlto, kaip matyti žvelgiant į skirtingus vertimus, žodis „kambarys“ apima daugiau skirtingų prasmių. Prancūzai verčia žodžiu „enclosure“, kurį galima suprasti keliariopai. Paprastai miegamasis būna uždaras kambarys: koks vargas būtų miegoti pereinamajame kambaryje, kur kažkas vis užeina, išeina. Galima sakyti, kad žodis „enclosure“ turi sąsajų su klauzūra. Hebrajiškas žodis masseb turi šias reikšmes: uždara erdvė, apvalus kambarys, apvalumas.

Apvalumas apskritai yra nuoroda į Dievą. Gotikinėse bažnyčiose Dievą simbolizuoja gražus vitražinis apskritimas – vadinamoji rozetė. Mene apskritimas dažnai yra Dievo, begalinumo, to, kuris visa apima, simbolis. Nors Šventų Švenčiausioji buvo ne apvali, o kvadratinė, kaip ir visa Šventykla, tas uždarumas, Dievo nepasiekiamumas veikiausiai vykusiai nusakytas žodžiu masseb, kuris reiškia apvalus.

Antroji galima masseb reikšmė – pokylio salė. Drauge šis žodis gali reikšti ir patį pokylį, puotą, šventę. Tai uždaras rinktinių svečių, kurie yra pakviesti į pačią namų širdį, kambarys. Svečiai, susirinkę aplink stalą, puotauja. Dangiška puota yra labai dažnas vaizdinys ir Evangelijose. Ką veiksime Danguje? Ten mes puotausime: dalyvausime Avinėlio ir Jo Nuotakos puotoje ir nesibaigiančiose linksmybėse. Turėtų būti smagu.

Lotyniškajame Vulgatos vertime, verčiant masseb, rasime žodį, reiškiantį baldą, ant kurio sėdima ratu – tai apvali sofutė (Dum esset Rex in accubitu suo). Accubitus čia reiškia vietą, kur sėdi Mylimasis.

Dar viena masseb prasmė yra apylinkės. Jeruzalė – žemiškoji ar dangiškoji – vieta, kur Dievas gyvena savo tautoje, savo mieste, apsuptame kalvų: „Kaip kalnai supa Jeruzalę, taip VIEŠPATS saugo savo tautą ir dabar, ir per amžius“ (Ps 125, 2). Šioje psalmės eilutėje pavartotas tas pats žodis masseb – supa. Čia yra įdomus paralelizmas – Jeruzalę supa kalvos. Panašiai ir Kaunas ar Roma, yra miestai, apsupti kalvų. Aplink Jeruzalę – kalvos, nuo kurių atsiveria nuostabus vaizdas į Šventyklą ir Raudų sieną. Tačiau įdomu tai, kad Viešpats ne tik gyvena Jeruzalėje, bet ją supa ir saugo. Supti reiškia apglėbti, apkabinti arba saugoti. Viešpats, kaip Karalius, gyvena Šventykloje, bet kartu Jis saugo žmones, gyvenančius Jo artumoje: „Tikrai tokie yra mano namai su Dievu! Juk jis sudarė su manimi amžiną sandorą, visame tvirtą ir laiduotą. Argi jis nepadarys, kad pražystų kiekviena mano pergalė ir troškimas?“ (2 Sam 23, 5).

Dar kitoje Rašto vietoje yra pasakyta: „Kokios mielos yra tavo buveinės, Galybių VIEŠPATIE! Trokštu, ilgiuosi VIEŠPATIES šventovės kiemų“ (Ps 84, 2). Be to, masseb galima suprasti kaip avių gardą ar avidę, nes tai – vieta, kur piemuo saugo savo avis. Avys yra linkusios lakstyti, pabėgti ir papulti į įvairiausias bėdas. Jas reikia traukti iš visokiausių šulinių, ginti nuo vilkų, o avidė yra saugi vieta. Kaip Jėzus Evangelijoje pagal Joną sako: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: aš – avių vartai. Aš esu vartai. Jei kas eis per mane, bus išgelbėtas. Jis įeis ir išeis, ir ganyklą sau ras“ (Jn 10, 7. 9).

Jeruzalė. Unsplash.com nuotrauka

Taigi, masseb nusako tam tikrą buvimą uždaroje erdvėje kartu, kur yra saugu, gera, o jei ten vyksta puota, tuomet ir linksma. Tai uždara pokylio menė, vieta, kurioje yra sėdima, kaip avių gardas. Perkeltine prasme tai ir Jeruzalė, ir Šventykla. Tačiau Giesmių giesmėje daug svarbiau – jaukumo ir intymumo jausmas, kurį šis žodis išreiškia. Kad ir kur būtų mylimoji, ji visuomet apsupta Mylimojo globos – Jis ja rūpinasi ir saugo. Tai lyg apkabinimas, kuriame mylimoji jaučiasi saugi. Tas apkabinimas teikia džiaugsmą, palaimą, ramybę. Čia galima matyti, kaip nuo pagarbumo yra pereinama prie artumo. Tai, kas prasidėjo nuolankumu ir garbinimu, virsta saugumu, artumu ir pasitikėjimu. Mylimajai gera būti su Mylimuoju. Masseb yra būdas, kaip Mylimasis būna sieloje. Jis yra joje, bet drauge ją apglėbia ir saugo.

Yra daug apkabinimo vaizdinių, bet vienas gražiausių – kai Tėvas apkabina savo mylimąjį Sūnų palaidūną. Jei įdėmiai skaitome Evangeliją pagal Luką, matome, kad Tėvas pasitiko ir apkabino savo sūnų. Tas apkabinimas pasako daugiau nei žodžiai: tu gali pasitikėti, viskas yra gerai, tau nebereikia nieko bijoti, nerimauti, viskas tau jau yra atleista ir dovanota, gali būti saugus ir laimingas.

Šiuo atveju įdomu, kad Dievas yra ir tas, kuris apglėbia, ir tas, kuris yra tavo viduje. Dievas supa Jeruzalę, bet kartu Jis gyvena pačioje Jeruzalės Šventyklos širdyje. Dievas apkabina ir saugo iš vidaus. Todėl mylimoji kontempliuoja savo Karalių Šventykloje, būdama tame kambaryje – jųdviejų pokylio menėje – drauge su Juo.

Išlietas nardas

Šioje Giesmių giesmės eilutėje mylimoji dovanoja Mylimajam savo nardą: „mano nardas pripildo orą kvepėjimo“. Nardas čia yra minimas kaip vienas iš daugybės kvapų ir kvepalų, kurių apstu Giesmių giesmėje. Biblinė kalba yra pojūtinė: ne tiek nukreipta į protą arba mąstymą, bet į pojūčius: vaizdą, kvapą, prisilietimą. Pavyzdžiui, smilkymas per liturgiją yra ne tik vizualus – mes ne tik matome, kaip kyla dūmai, ir galime galvoti apie į Viešpatį kylančias maldas, bet jaučiame ir smilkalų kvapą.

Mylimosios nardą dar kartą sutinkame trečiojoje poemoje, kur kalbama apie kvapius augalus: „nardą ir kroką, kvapiąją nendrę ir cinamoną su visais kvapiais medžiais; mirą ir alaviją su visais rinktiniais kvepalais“ (Gg 4, 14). Nardas buvo labai brangus, ypatingo kvapo kvepalas, gaunamas iš Indijoje augančio augalo. Mylimoji sako – „mano nardas“, taip pat ji galėtų sakyti – „mano gyvenimas“. Žodis „nardas“ reiškia jos pačios esybę. Tai nereiškia, kad ji, kaip nardo kvepalų buteliuko savininkė, galvoja: „mano buteliukas, kam noriu, tam ir pilu“. Nardo išliejimas yra simbolinis veiksmas, kaip liturgijoje patepimas, kuris dažnai nurodo kažką daugiau – tai sakramentinis veiksmas Krikšto ir Sutvirtinimo metu. Čia mylimoji duoda ne kvepalus, o pačią save: savo dvasią ji išlieja prie Karaliaus kojų.

Amerikietiškasis nardas (Aralia racemosa). Distanthillgardens.org / Flickr.com nuotrauka

Karaliui, kurį ji ką tik pavadino „mano meile“, ir kuris pažadėjo apipilti ją sidabru, auksu ir brangakmeniais, mylimoji neatsiliepia dėkingumo žodžiais. Kai kažką gauni dovanų, mažiausiai ką gali padaryti, tai pasakyti „ačiū“, nors kartais ir tai pamirštame. Jei jautiesi labai dėkingas, norisi kažką dovanoti atgal. Net jei nieko neturi ir nieko negali padaryti, norisi tiesiog dovanoti save. Pajunti artumą ir dėkingumą, kurio negali išsakyti žodžiais. Kadangi Giesmių giesmės sužadėtinė ir kiekviena siela, kurią simbolizuoja mylimoji, mato, kad vienintelis deramas atsakas gali būti tik viso savo gyvenimo atnašavimas: „mano nardas, mano gyvenimas, aš pati“ tyliai ir su meile išliejama, kaip nardas iš sudaužyto indo. Tai yra tikrasis Dievo garbinimas.

Dievas garbinamas ne gražiais žodžiais, veiksmais, nusilenkimais, atsiklaupimais, netgi ne smilkalais. Dievas garbinamas, kai mes išliejame arba atnašaujame pačią savo esybę, pačius save. Ne veltui Evangelijoje pagal Joną Jėzus Samarietei sako, kad tikrieji garbintojai yra tie, kurie garbina Tėvą dvasia ir tiesa (plg. Jn 4, 23). Garbinimas dvasia ir yra savo dvasios išliejimas iš kūno, kaip iš sudaužyto indo.

Kūdikėlio Jėzaus Teresėlė viename iš savo eilėraščių, labai panašiai kaip mylimoji, rašo: „Tave mylėti, Jėzau, – koks vaisingas praradimas!.. Mano kvepalai yra Tau, negrįžtamai. Iškeliaudama iš šio pasaulio noriu Tau giedoti: mirštu iš meiles!“ Čia yra tik viena mažytė ištrauka iš didžiulės poemos, kurioje beveik kiekviena eilutė baigiasi žodžiais „gyvenu iš meilės“ arba „mirštu iš meilės“. Svarbiausia – „mano kvepalai yra Tau“, ir vienas iš galimų vertimų yra „mano žavesys yra tik Tau“. Sakyčiau, kad tai, ką Teresėlė nusako žodžiais „mano kvepalai“, yra daug daugiau nei „mano žavesys“. Visa tai, ką turiu gero, dovanoju Tau. Visa mano siela, visa mano dvasia, visa mano širdis – viskas yra Tau, tarsi kvepalai, kuriuos Tau atiduodu.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Be abejo, galime prisiminti Betanijos Mariją, kuriai esame dėkingi už nardo buteliuką. Origenas, komentuodamas šią Giesmių giesmės dalį, prisimena moterį, kurią mini evangelistas Jonas: „Šešioms dienoms belikus iki Velykų, Jėzus atėjo į Betaniją, kur gyveno jo prikeltasis iš numirusių Lozorius. Ten buvo jam iškeltos vaišės. Morta tarnavo, o Lozorius kartu su svečiais vaišinosi prie stalo. Paėmusi svarą brangių tepalų iš gryno nardo, Marija patepė Jėzui kojas ir nušluostė jas savo plaukais. Namai pakvipo tepalais“ (Jn 12, 1–3).

Origenui paskutinė eilutė išryškėja kaip svarbiausia: „Namai pakvipo tepalais.“ Čia vėl pasirodo kambario, namų motyvas. Ši scena Naujajame Testamente yra artimiausia paralelė Giesmių giesmei. Tarsi galvodama apie Giesmių giesmę, Betanijos Marija išlieja kvepalus lyg ženklą, kad savo gyvenimą atiduoda Viešpačiui kaip atsaką į Jo už ją atiduotą gyvybę. Tą patepimą galima interpretuoti skirtingai. Galima sakyti, kad tai yra patepimas Jėzaus laidotuvėms, bet galima suvokti tai ir kaip dėkojimo ženklą už atiduotą gyvybę.

Taigi, dėl Marijos išlieto nardo Betanijoje „namai pakvipo tepalais“. Namai, pagal Origeną, yra visa Bažnyčia, visas pasaulis, tad visa yra persmelkiama Marijos kvepalų. Jeruzalės Šventykloje, Viešpaties namuose, Mylimojo ir Mylimosios kambaryje pasklinda nardo kvapas. „Namuose, kuriuose yra pasklidęs kvepalų kvapas, Viešpats iš tiesų moko mus, – sako šv. Grigalius Nysietis, – kad mes matytume visą pasaulį ir visą žemę, nes yra pasakyta: „Iš tiesų sakau jums: visame pasaulyje, kur tik bus skelbiama ši Evangelija, ir jos atminimui bus pasakojama, ką yra padariusi“ (Mt 26, 13).

Janas van Scorelis, „Marija Magdalietė“ (tradiciškai vaizduojama su kvepalų indu), apie 1530 m. Wikipedia.org nuotrauka

Marijos veiksmas yra kaip pranašystė. Ji dėkoja už tai, ką Jėzus padarys. Kvepalų išliejimas yra padėka už būsimą Jėzaus auką, kuri yra sudabartinama „į kitą pusę“. Kai švenčiame šv. Mišias, sudabartiname Paskutinės vakarienės auką, o Paskutinės vakarienės auka ir šventimas buvo sudabartinimas to, kas vyko ant Golgotos kalno. Laiko tarsi nebelieka: dėkojimas įvyksta dar prieš Jėzui atiduodant savo gyvybę už mus. Panaši yra ir Giesmių giesmės logika.

Komentuodamas Giesmių giesmės mylimosios ir jos jaunesniosios sesers Marijos iš Betanijos gestą, šv. Bernardas mato jų abiejų išlietą nardą kaip atsidavimo ir viso gyvenimo atnašavimo ženklą, sudedant viską prie Mylimojo kojų nuolankiai ir su meile. Tai yra „mylintis nuolankumas“, kaip sako šv. Ignacas Lojola savo „Dvasiniame dienoraštyje“. Tai nuolankumas, kuris kyla nebe iš pagarbumo ar baimės, didybės ar šventumo patirties, bet iš meilės tam, prieš kurį nusižeminama. Kaip jau kalbėjome, Šventoji Dvasia sujungia kristocentrinį ir teocentrinį dvasingumą, tad šiame kvepalų išliejimo veiksme teocentrinis nuolankumas ir kristocentrinė meilė tampa viena.

Vienintelis mūsų turtas

 Šv. Bernardas savo komentare giria ir aukština nuolankumą ir sako, kad Dievas atsiliepia į jį malone: „Šie žodžiai: mano nardas pripildo orą kvepėjimo – nereiškia nieko kito, tik tai, kad mano nuolankumas yra apdovanojamas malone!“ Prisimename ir kitą Rašto vietą, kur sakoma, kad „Dievas išpuikėliams priešinasi, o nuolankiesiems teikia malonę“ (Jok 4, 6). Iš tikrųjų galime sakyti, kad nuolankumas yra galimybė Dievui veikti. Mes patys dėl savo kietos širdies, užsispyrimo ir išdidumo trukdome Dievui teikti malonę. Dievas nori teikti malonę be ribų ir be saiko, bet mes sakome: „Gana, nenoriu daugiau“.

Iš tiesų net nesuvokiame, kad Dievas galėtų mums duoti daug daugiau. Šv. Bernardas sako, kad mes turėtume suvokti, kad visa, ką turime, nėra mūsų. Viskas, kas mes esame ir ką turime, yra Dievo dovana. Tik labai dažnai pamirštame už tai padėkoti. O dėkoti yra labai svarbu. Dėkoti už kiekvieną dieną, už visus žmones, esančius aplinkui, už kasdienę duoną, už gražų orą, net ir už lietų – už viską galime dėkoti.

Mūsų grožis, kilnumas ir išmintis yra ne mūsų. Dažnai galvojame: aš gražus, maloningas, kilnus, protingas ir išmintingas, tačiau visa tai yra Dievo dovana. Be Jo malonės aš būčiau niekas. Vienintelis dalykas, kuris yra tikrai mūsų, tai nuolankumas. Būtent suvokimas, kad niekas nėra mūsų, ir yra didžiausias mūsų turtas. Visa kita priklauso nuo Dievo. Nuolankumas yra ta maža vietelė, kur mes patys galime veikti. Patys pasakome: „Dieve užeik.“

Tad, kiek mes įsileidžiame Dievą, priklauso nuo mūsų. Pagal šv. Bernardą, „nuolankumas yra tai, kas pripildo orą malonės kvepėjimo… Tada Karalius, kuris ilsisi kambaryje, savo aukštutiniame kambaryje, pajunta kvapą tuo metu, kai ilsisi ant Tėvo krūtinės, nes Jis visuomet yra Jo tėviškos malonės artumoje.“ Kristus, kuris yra Tėvo artumoje, Tėvo gelmėje, tampa tuo, kuris įžengia į mūsų gyvenimą, į mūsų širdį.

Čia įvyksta labai įdomus dalykas. Kaip ir toje istorijoje su Marija iš Betanijos, kuri žengia pirmą žingsnį dėkodama, o Kristus atsako vėliau, taip ir Giesmių giesmėje Mylimasis atsiliepia kiek vėliau, tačiau Jo atsiliepimas stipresnis. Sužadėtinio artume esanti siela išsiveržia iš suspaudimo, vargo, sielvarto ir išsilieja Dievui kaip „nardas, pripildantis orą kvepėjimo“. Taip sakydama siela užmiršta save ir vienintelis dalykas, ką ji pastebi, tai Mylimojo kvapas, kuris yra dar stipresnis ir dar labiau persmelkiantis nei jos. Todėl mylimoji sako: „Mano mylimasis man – miros ryšulėlis, prigludęs tarp mano krūtų“ (Gg 1, 13).

Tęsinys kitame numeryje

Parengė Dalia Mackelienė ir Faustina Elena Andrulytė SF