Gražiausioji Saliamono giesmė: Tavo veidas – mano vidudienis

Pasakyk man, mano tikroji meile,

kur ganai savo kaimenę,

kur guldai ją vidudienį poilsio,

kad nebereikėtų man daugiau klaidžioti kaip bastūnei

palei tavo draugų kaimenes. (Gg 1, 7)

Šviesa iš aukštybių

Septintojoje Giesmių giesmės eilutėje mylimoji taria: „Pasakyk tad man, mano tikroji meile, kur ganai savo kaimenę, kur guldai ją vidudienį poilsio?“ (Gg 1, 7 a). Ji klausia apie vidudienį, apie tą valandą, kai saulė yra zenite ir šešėlių nesimato. Valandą, kai tamsa visiškai pasitraukia, kai tauta, kuri gyveno tamsoje, atranda gyvenimo šviesą. Apie tai kalba pranašas Izaijas: „Tauta, gyvenusi tamsoje, išvydo didžią šviesą, gyvenusiems nevilties šalyje užtekėjo šviesybė“ (Iz 9, 1) ir „Tada tartum aušra užtekės tavo šviesa, tavoji žaizda bus greitai užgydyta. Tavasis teisumas žengs pirma tavęs, o VIEŠPATIES šlovė palydės iš paskos. Tada tavoji šviesa užtekės tamsoje, – tamsa bus tau šviesi kaip dienovidis“ (Iz 58, 8. 10).

Naujajame Testamente vidudienio šviesa minima, kai Zacharijas atgauna kalbos dovaną ir gieda savo „Benedicat“ – garsiąją giesmę, kurią, melsdamasi Liturgines valandas, Bažnyčia gieda kiekvieną rytą: „Dėl širdingiausio mūsų Dievo gailestingumo mus aplankė šviesa iš aukštybių, kad apšviestų tūnančius tamsoje ir mirties ūksmėje, kad mūsų žingsnius pakreiptų į ramybės kelią“ (Lk 1, 78–79). Šviesos motyvas yra susijęs su malone iš Dangaus, su Išganymu ir Dievo gailestingumu, o gyvenimas šiame pasaulyje nusakomas, kaip buvimas tamsoje ir mirties ūksmėje.

Nors ir gyvename gerai, visas mūsų gyvenimas yra pažymėtas mirties žyme – jos laukimu ir net baime. Negalime pamiršti, kad ateis diena, kai turėsime mirti. Zigmundas Froidas, tyrinėdamas žmogaus sielą, pasakė, kad viena iš didžiausių žmogaus baimių yra būtent mirties baimė. Ji giliai širdyje paženklina žmogaus gyvenimą. Kai kurie žmonės nesupranta, kodėl jie linkę viską kaupti, kodėl jiems reikia turėti daug. Froidas sako, kad iš tiesų jie bijo mirties. Kaupimas yra tarsi bandymas apsiginti nuo to, kad vieną dieną turėsi viską palikti. Tai bandymas į kažką šiame gyvenime įsitverti, kad tik ilgiau čia prabūtum.

Žmogus gali kabintis į kitus žmones, bandyti visais įmanomais būdais išsaugoti savo sveikatą, gyvenimą. Tai ir yra gyvenimas mirties ūksmėje, ir tame gyvenime nėra ramybės. Dėl to Zacharijas sako, jog šviesa ateina tam, kad pakreiptų mūsų žingsnius į ramybės kelią. Tik su Dievo šviesa galime būti išlaisvinti iš tos sąmoningos ar nesąmoningos mirties baimės. Tik turėdami tvirtą viltį, kuri ateina su Kristumi, galime gyventi taip, tarsi niekada nemirtume. Evangelijoje pagal Joną yra pasakyta: „Ir kiekvienas, kuris gyvena ir tiki mane, neragaus mirties per amžius“ (Jn 11, 26). Kai įtiki Jėzų Kristų, pasikeičia visas gyvenimas: tada nebesinori kaupti, nebesinori į kažką kabintis, žmogus jaučiasi laisvas. Išlaisvinimas iš aukštybių ir yra tai, dėl ko džiaugiasi ir dėl ko savo giesmėje gieda Zacharijas.

Kur gyveni?

Apaštalas Paulius romiečiams parašė žodžius, kuriuos perskaitęs atsivertė šv. Augustinas. Ilgą laiką jis mąstė, kaip jam gyventi, šie Pauliaus žodžiai padėjo suprati, koks dabar laikas: „Supraskite, koks dabar laikas. Išmušė valanda jums pabusti iš miego. Dabar išganymas arčiau negu tuomet, kai įtikėjome. Naktis nuslinko, diena prisiartino. Tad nusimeskime tamsos darbus, apsiginkluokime šviesos ginklais!“ (Rom 13, 11–12). Čia užsimenama, kad Kristaus atėjimas yra tarsi saulės užtekėjimas: kai pasirodo jos spinduliai, ateina metas prabusti.

Gyvenimas mirties ūksmėje arba tamsybėje yra gyvenimas miege. Kai žmogus miega, jis yra silpnumo ir pasyvumo būsenoje: nieko negali daryti, nieko neveikia, netgi yra savotiškai negyvas. Kai žmogus prabunda, jame prabunda gyvybė ir iš vidaus atsiranda postūmis veikti. Kristaus atėjimą galima palyginti su tekančia saule: pirmieji spinduliai žadina pabusti iš miego, po to saulė pakyla aukščiau, ateina diena, o kuo daugiau šviesos, tuo geriau suprantame, kad daugelis dalykų, kuriuos apaštalas Paulius įvardija kaip tamsos darbus, yra nereikalingi, neprasmingi, tušti. Vienintelis prasmingas darbas – apsiginkluoti šviesos ginklais (plg. Ef 6, 10–18).

Šv. apaštalas Jonas savo laiške rašo: „O jei vaikščiojame šviesoje, kaip ir jis yra šviesoje, mes bendraujame vieni su kitais, ir jo Sūnaus Jėzaus kraujas apvalo mus nuo visų nuodėmių“ (1 Jn 1, 7). Jonas kalba apie tai, kad visas krikščionio gyvenimas iš esmės yra vaikščiojimas šviesoje. Pasak jo, Dievas yra šviesa, kurioje nėra jokios tamsos, o norėdami gyventi Dievuje, turime gyventi Jo šviesoje.

Rytų krikščionys daugiau nei katalikai kalba apie šviesos simboliką ir šviesos mistiką. Taboro šviesa, nušvietusi Jėzaus Atsimainymo įvykį, jiems yra labai svarbi. Rytų krikščionys sako, jog yra sukurtoji šviesa (saulės šviesa, dienos šviesa) ir nesukurtoji, tai – Dievo šviesa, pats Dievo šlovės spindėjimas. Būtent ta šviesa Jėzus spindi Atsimainymo metu, ir ši šviesa apsireiškia dėl Jo esybės. Jėzaus kūnas yra tarsi drabužis arba uždangalas, dengiantis šią šviesą. Jėzus ją atskleidžia tik ant Taboro kalno, kad Jo mokiniai galėtų atpažinti tikrąją Jo esmę, kurią pamatys po Prisikėlimo.

Vis dėlto Giesmių giesmės mylimoji dar nepažįsta tos šviesos, todėl ji klausia apie vidudienio ramybės vietą: „Kur tu ilsini savo kaimenę?“ Tai vienintelis klausimas, kurį mylimoji kelia Mylimajam visoje Giesmių giesmėje. Galima jį lyginti su klausimu iš Evangelijos pagal Joną, kur mokiniai Jėzaus klausia: „Mokytojau, kur gyveni?“ (Jn 1, 38). Taip tarytum klausiama: „Mokytojau, kur yra Tavo esmė? Kur yra ta dieviška tikrovė ir dieviškas gyvenimas?“ Mokiniai ieško ramybės, tiesos – tos Karalystės, kurios atnešti atėjo Kristus. Ar tai nėra vienintelis žmogaus klausimas Dievui? Ar gyvenimo, ramybės, šviesos Karalystės troškimas nėra vienintelis žmogaus troškimas?

Tai klausimas: „Kur Tu esi dabar, kad ir mes galėtume ten būti?“ Net jei mes dabar esame ryte – Kristaus apšviesti ir išgelbėti, – dar nesam pasiekę tos vidudienio valandos, kada šviesa užtekės visame spindėjime. Gyvenimas šioje žemėje yra kelionė ir per tamsos slėnius, ir per žalias pievas. Kartais būna palaimos, kartais – išbandymo valandų. Nors jau esame išgelbėti Kristuje, dar nesame visiškai panašūs į Jį. Dar nesame pasiekę šventumo ir tobulumo, nes šventumas ir tobulumas yra vidudienio valanda – aukščiausias saulės pakilimo taškas.

Mokinių klausimai nėra tokie: „Mokytojau, kur eini? Mokytojau, ko tu mokai? Mokytojau, ko tu reikalauji?“ Vienintelis tikras klausimas yra: „Mokytojau, kur gyveni?“ Tai veikiausiai net ne klausimas, o išganymo šauksmas ir troškimas. Jį galima performuluoti taip: „Mokytojau, kur atrasti gyvenimą, kaip gauti tą gyvenimą, kuris yra Tavyje?“ Vienintelis troškimas yra atrasti Gyvenimą, kuris yra Kristuje.

Evangelija pagal Joną prasideda taip: „Pradžioje buvo Žodis. <…> Jame buvo gyvybė, ir ta gyvybė buvo žmonių šviesa“ (plg. Jn 1, 1. 4). Galima matyti, kaip susisieja ir susipina Evangelija pagal Joną ir Giesmių giesmė, kuriose kalbama apie šviesą, gyvybę ir Dievo malonę, apsireiškiančią Kristuje.

Kai meldžiamės už mirusiuosius, jiems prašome to, ko ir mylimoji Giesmių giesmėje: Requiem aetemam dona eis, Domine, et lux perpetua luceat eis – amžino poilsio ir nesibaigiančios šviesos. Šviesa ir ramybė yra tas pats buvimas Dievuje. Kai meldžiamės šią maldą, ji gali skambėti truputį liūdnai, bet ramybė ir šviesa yra du gyvenimo Dieve simboliai.

Mano tamsuma taps šviesa

Ugningas mylimosios troškimas Ganytojo vedamai vidudienio valandą atrasti ramybę įkvėpė daugybę Bažnyčios Tėvų komentarų. Šiuose žodžiuose jie mato ištremtos ir pasidalinusios žmonijos, kovojančios nakties tamsoje, skundą. Kalbėjime apie vidudienio valandą jie atpažįsta Jėzaus, Gerojo ganytojo, ilgesį ir troškimą. Šis troškimas išreiškia Jo ramybės, teisumo ir džiaugsmo Karalystės, pažadėtos šviesos, kurioje nėra šešėlių, ilgesį.

Origenas savo homilijose sako, kad vidudienio valanda yra laikas, kada nušvinta Teisumo saulė. Tai vienas iš Dievo, iš Jėzaus vardų. Teisumo saulė yra žodis, nusakantis šviesą ir gyvybę, kurios atsiskleidžia visoje savo pilnatvėje. Vidudienio valanda yra tas laikas, kai Dievas išsklaido bet kokias tikėjimo nakties sutemas ir atskleidžia sielai visą išmintį ir pažinimą bei suteikia ramybę, kuri leidžia amžinai kontempliuoti. Tai yra metas, kai Teisumo saulė, Žodis, kuriame yra šviesa ir gyvybė, pasiekia zenitą ir prikausto visų akis.

Origenas sako: „Tada nebeieškosiu kitų ganyklų, nei ryte, saulei tekant, nei vakare, saulei leidžiantis. Aš siekiu tik to momento, kada šviesa spindi labiausiai ir kada apreiškiama visa Tavo didybė ir šlovė. Jei neparodysi man, kur atrasti šią ramybę ir šviesą, aš klajosiu ir blaškysiuos, vedamas kitų ganytojų su kitomis kaimenėmis. Tačiau dabar mano veidas yra pridengtas, ir aš laukiu tik tos akimirkos, kada matysiu Tave veidas į veidą, Tave, kurio aš ilgėjausi ir ieškojau taip ilgai.“ Tai nuoroda į tekstą, kur mylimoji kalba apie save, kaip apie klajojančią, prisidengusią veidą, laukiančią tos akimirkos, kada matys Dievą veidas į veidą taip, kaip sako apaštalas Paulius garsiajame Pirmojo laiško korintiečiams tryliktame skyriuje. Pasak jo, kol gyvename žemėje, mes matome, lyg per stiklą lyg per miglą (plg. 1 Kor 13, 12). Dabar mes nematome Dievo aiškiai veidas į veidą, bet ateis metas, kai viskas praeis ir liks vienintelis svarbus dalykas – meilė ir tai, kiek mylėjome. Tada galėsime matyti visą Dievo šlovę, matyti Dievą veidas į veidą.

Šv. Augustinui vidudienis yra valanda, kai įsikūnijęs Žodis, kurio šlovė kūne buvo paslėpta, apreikš visą savo garbę ir didybę. Dievas per Jėzų išskleis savo palapinę: „Jis išskleis savo palapinę skaisčioje dienos šviesoje, kad visi galėtų ją regėti. Jo palapinė yra Jo kūnas, o Jo kūnas yra Bažnyčia. Ji spindės dienos šviesoje.“

Vidudienis, pagal evangelistą Joną, yra laikas, kai Jėzus apreiškia savo garbę: „Atėjo valanda, kad būtų pašlovintas Žmogaus Sūnus“ (Jn 12, 23). Šios valandos trokšta kiekvienas žmogus gyvenęs naktyje. Jis trokšta, kad jo tamsuma taptų vidudienio šviesa visų akims.

Pašlovinimas, šlovė ir šviesa labai dažnai yra susiję. Netgi ikonose Jėzaus šlovė simboliškai vaizduojama kaip šviesa. Balti Jėzaus drabužiai, matomi tiek Prisikėlime, tiek Atsimainyme ant Taboro kalno, kalba apie tai, kad Dievo šlovė ir Dievo šviesa yra vienas ir tas pats. Todėl, kai Dievo šlovė apsireiškia, mums nušvinta šviesa.

Diena be vakaro

Patį gražiausią vidudienio šviesos paaiškinimą pateikia šv. Bernardas savo trisdešimt trečiajame pamoksle apie Giesmių giesmę. Jam visa pasaulio istorija – lyg viena diena. Prieš Kristaus atėjimą yra tamsa arba naktis, Įsikūnijimas – tarsi aušra, pranašaujanti dieną: kai apreiškiamas mūsų įsūnystės Kristuje slėpinys, pateka saulė, o Kristui prisikėlus, ta šviesa, kuri buvo paslėpta Jo viešojo gyvenimo metu, nušvietė visą žemę iki pat pakraščių. Tačiau mes vis dar laukiame amžinosios Karalystės, kada galėsime kontempliuoti vidudienio Saulę.

Galime matyti, kad šv. Bernardas buvo vienuolis, ir jam dienos valandos, kurios siejosi su liturgija, buvo labai prasmingos. Jei prabundi ir dar tamsu, gali apmąstyti Kristaus atėjimą į pasaulį, kuriame yra tamsa. Kai nušvinta aušra, pradeda brėkšti, bet saulė dar nepatekėjusi, gali mąstyti apie įsikūnijimą. Jėzus tapo žmogumi – tai laikas, kai pasirodo Aušrinė žvaigždė, pirmieji saulės spinduliai. Rytuose ima rausti dangus, bet saulės dar nesimato, tik po truputėlį švinta ir dar ne visi mato tą šviesą. Saulė pateka, ir pasirodo visas jos diskas tuomet, kai Kristus prisikelia. Ta šviesa, kuri buvo paslėpta Jo viešojo gyvenimo metu, nušvietė visą žemę iki jos pakraščių. Vis dėlto net ir Kristaus Prisikėlimas yra tik rytas. Tai dar nėra vidudienis, ta amžinoji diena, kuri neturės vakaro, ir mes vis dar esame pakeliui, vis dar laukiame meto, kai šviesa nušvis zenite.

Tad šv. Bernardas sako, jog mylimoji prašydama, kad Mylimasis parodytų, kur gano savo kaimenę, kur ją guldo vidudienį, iš tikrųjų prašo apreikšti dieną, kuri neturi vakaro. Dar būdama čia, ji nori pažvelgti į tą šlovę, kurioje yra Dievas, kur yra nesibaigianti Dievo diena.

Mes gauname Viešpaties malonę dar būdami tarp mirties šešėlių, bet Prisikėlimo ryto aušra mums pranašauja apie būsimą dieną, kai bus apreikšta visa Viešpaties šlovė. Daugybė karalių ir pranašų troško išvysti šią šviesą, bet pažadėtoji šviesa atėjo tik su Kristumi, Teisumo Karaliumi, kurio gimimą paskelbė arkangelas Gabrielius ir kuris buvo pradėtas Mergelės įsčiose. Aušo, kol Viešpats pats pasirodė garbėje ir kalbėjo žmonėms, tačiau ši šviesa buvo dar nežymi ir daugelis nesuprato, kad diena jau prasidėjo. Šviesos spinduliai žemėje atrodė lyg tolima aušra ir daugelis dar nematė pačios Saulės. Rūkas paslėpė tekančios Saulės spindulius ir rytas kurį laiką atrodė lyg vakaras.

Šv. Bernardas kalba apie tai, kad rūkui stojus mes dažnai negalime atskirti ryto nuo vakaro. Išties, kartais žiūrėdami į nuotraukas galime suabejoti: čia saulėtekis ar saulėlydis. Kristaus mirtis taip pat atrodė, kaip saulės nusileidimas, kol pirmąją savaitės dieną iš kapo duobės užtekėjo Saulė ir viską nušvietė. Tą rytą patekėjusi saulė buvo skaistesnė nei įprastai, ir Prisikėlimo šviesa išsklaidė kūniško trapumo miglą. Pamažu kylanti saulė vis labiau nušvietė žemę, sutemos ėmė trauktis ir visus užliejo šiluma. Taip atėjo Ryto triumfas. Vis dėlto mūsų dar laukia vidudienis, kai vis stiprėjanti šviesa galutinai persmelks mūsų mirtingumą, kai nebeliks jokių šešėlių ir bus amžina nesibaigiančio vidudienio solsticija (saulėgrįža). Tai bus ilgiausios dienos vidudienis.

Žiemą vidudieny saulė pakyla žemai, pavasarį – aukščiau, o vasarą – beveik į patį zenitą ir sustoja. Vidudieny telpa visi dienos laikai. Jame telpa ir visi metų laikai. Šv. Bernardas sako, kad tą akimirką bus pilnatvė: šiame vidudienyje sutilps pavasario gaiva, vasaros poilsis, rudens gausa bei žiemos ramybė. Tai padeda truputį geriau suprasti, kas yra amžinasis gyvenimas.

Tavo veido aš ieškau!

Amžinasis gyvenimas nėra išėjimas į visiškai kitą tikrovę, kur yra tiktai šviesa. Amžinasis gyvenimas yra kiekviena mūsų akimirka Dievo šviesoje. Jei mes savo vaikystę, jaunystę, brandų amžių ir senatvę suvokiame, kaip esančius laike, amžinybėje tai bus tarsi viena akimirka. Kiekviena mūsų gyvenimo akimirka bus dabartis. Kas gi mes esame? Esame, kuo buvome. Kiekviena mūsų gyvenimo akimirka mus formavo ir yra mūsų asmenybės dalis. Amžinybėje visa bus nušviesta tarsi viena akimirka.

Bažnyčios Tėvai svarstė, kiek gi bus metų tiems, kurie prisikels. Galbūt 33-eji, o galbūt kitas skaičius, kaip geriausias? Galime sakyti, kad prisikėlus mums bus… visi metų laikai: pavasaris, vasara, ruduo ir žiema vienu metu. Taip mums bus ir vieneri, ir dveji, ir dešimt, ir visi mūsų gyvenimo metai tą pačią akimirką. Tai yra amžinasis gyvenimas: nieko neprarasime išeidami, išsinešime visa, ką darėme, ką sakėme, kuo buvome, į amžinybę ir matysime tai vidudienio šviesoje, kai saulė sustoja pačiame zenite.

Šv. Bernardas prisimena, kad mes vis dar esame pakeliui ir kad mūsų dvasia turi būti išskaistinta, kad galėtų matyti Dievą. Mūsų malda ir troškimas yra eiti ten, kur ramybė. „Tu, kurį myli mano širdis, parodyk man, kur yra ši šviesos, ramybės ir tobulumo vieta, kad mano išskaistinta dvasia galėtų matyti Tave neprilygstamame spindėjime, vesk savo kaimenę ten, kur vešlios ganyklos ir saugus poilsis!“

Kol Ganytojas veda mus šio pasaulio keliais, Jis mumis rūpinasi, bet čia negalime būti visiškai saugūs, nes mums vis dar grasina tamsa. Čia dar nėra nei tyros šviesos, nei tobulos ramybės, nei saugaus prieglobsčio. Todėl „parodyk man, kur ganai savo kaimenę, kur guldai ją vidudienį poilsio. Čia mes turime viską, bet netobulai, todėl parodyk, kur galėsime būti Tavo namuose, Tavo šventovėje, prie Tavo stalo, Tavo vestuvių puotoje, Tavo akivaizdoje. Viešpatie, Tavo veido aš ieškau! Tavo veidas, Viešpatie, yra mano vidudienis.“

Gerojo ganytojo ilgesys

Šv. Bernardas ganyklas supranta ne tik kaip šį pasaulį, bet ir Dievo ieškojimą per Jo žodį. „Aš žinau, kur tu nepaliaujamai ganai savo kaimenę, bet pasakyk man, kur ilsisi tavoji kaimenė. Kol gyvenu savo mirtingą gyvenimą, esu tavo ganomas po Teisyną, pranašus, ir psalmės man byloja apie Tave. Tu ganai mane evangelijose, aš ilsiuosi su apaštalais, atgailauju su šventaisiais, įkvėptas jų gyvenimų ir žodžių. Tačiau aš dar dažnai valgau skausmo duoną ir geriu sielvartą. Man ašaros yra duona dieną ir naktį, kai man nuolat kartojama: ,,Kur yra tavo Dievas?“ Todėl aš prašau tavęs parodyti, kur ganai savo kaimenę, kur guldai ją vidudienį poilsio. Tegul skaisti vidudienio šviesa nebeleidžia man klysti, klaidžioti ir pasiklysti su ne tavo kaimenės avimis, kurios vis mokosi, bet taip niekad nepažįsta tavo tiesos. Taip kalba Sužadėtinė.“

Vidudienio poilsio trokštanti mylimoji toliau sako: „kad nebereikėtų man daugiau klaidžioti kaip bastūnei palei tavo draugų kaimenes“ (Gg 1, 7 c). Čia pasirodo ta pati mintis, kaip eilutėje, kur mylimoji skundžiasi savo motinos sūnumis, vertusiais ją prižiūrėti jų vynuogynus. Ta pati mintis atsikartoja naudojant kaimenės ir vynuogyno simboliką. Ją galima atpažinti ir aštuoniasdešimtojoje psalmėje: „Klausykis, Izraelio Ganytojau, kuris vedi Juozapą lyg kaimenę! Tu, kuris sėdi soste ant kerubų, apsireikšk Efraimo, Benjamino ir Manaso giminėms! Parodyk savo galybę, ateik mūsų gelbėti! O Dieve, pastatyk mus vėl ant kojų! Tešviečia mums tavo veidas, ir mes būsime išgelbėti!“ (Ps 80, 1–4). Šiuose psalmės žodžiuose susipina Ganytojo, Viešpaties veido motyvas ir išgelbėjimo tema. Čia girdėti tos pačios paklydusios avies šauksmas, apie kurią kalba Jėzus (plg. Lk 15, 4–6).

Galima matyti, jog yra du keliai: vienas veda į mirtį, kitas – į gyvenimą. Vienas kelias: nesirūpinti savo vynuogynu ir būti atiduotam vergauti svetimuose vynuogynuose, klaidžioti palei svetimas kaimenes ir blaškytis, nerandant savojo kelio. Kadangi Izraelis nežinojo, kaip rūpintis savo vynuogynu, kaip sekti savo Ganytoju, jis buvo priverstas prižiūrėti priešų vynuogynus ir svetimas kaimenes. Tačiau nurodomas ir kitas kelias: rūpintis savo vynuogynu ir būti įskiepytam į tikrąjį vynmedį, būti Viešpaties vedamam ir jo ganomam.

Giesmių giesmėje galima girdėti skausmingą antitezę, kai kalbama apie klajones palei Mylimojo draugų kaimenes ir troškimą sužinoti, kur Mylimasis gano savąsias. Pasiklydusi bastūnė Sužadėtinė klajos tol, kol negrįš į savo žemę ir savo namus – į Ziono kalną. Pranašas Jeremijas taip kreipėsi į tautą tremtyje: „Pasistatyk ant kelio rodykles, nužymėk pati sau kelią ženklais, įsidėmėk vieškelį – kelią, kuriuo atėjai. Sugrįžk, mergele Izraelio tauta, sugrįžk atgal į šiuos savuosius miestus. Kaip ilgai dar svyruosi, maištingoji dukra?“ (Jer 31, 21–22).

Izraelis, kuris buvo ištremtas dėl neištikimybės, pranašo dramatiškai palyginamas su neištikima moterimi – klajūne, nerandančia savo namų. Tačiau mylimoji jau parodė troškimą grįžti pas savo Ganytoją, savo Mylimąjį, apie kurį Jeremijas sakė: „Klausykitės, tautos, VIEŠPATIES žodžio! Skelbkite jį tolimuose pajūriuose! Sakykite: Tas, kurs išblaškė Izraelį, surinks ir ganys jį kaip kerdžius savo kaimenę“ (Jer 31, 10).

Sužadėtinio „draugai“

„Kad nebereikėtų man daugiau klaidžioti kaip bastūnei palei tavo draugų kaimenes.“ Kas yra tie Sužadėtinio draugai, kurie nori paklaidinti Sužadėtinę? Galbūt čia kalbama apie nelemtus „mano motinos sūnus“, minėtus ankstesnėje eilutėje? Svetimų tautų karalius, kurie engė Viešpaties tautą? Nuklydusi nuo Viešpaties kaimenės Sužadėtinė – Izraelis – turi sekioti paskui Babilono ganytojų kaimenes. Taigi, mylimoji turi pasirinkimą tarp laimės su Dievu (ganyklos, poilsis, vidudienis) ir tremties nepastovumo, blaškymosi, tos būsenos, kai žmogus pats sau vadovauja, yra pats savo gyvenimo viešpats ir neturi Ganytojo. Bastaisi, nežinai prie ko jungtis, paeini tai su vienais, tai su kitais. Tokie yra žmogaus troškimai, kurie tampo jį įvairiomis kryptimis, ir, besivadovaudamas savo planais, mintimis, troškimais, žmogus neišvengiamai yra vargšas tremtinys ir klajūnas. Taip ir mylimoji Giesmių giesmėje turi galimybę pasiklysti, keliaudama su Sužadėtinio „draugais“.

Čia vėl galima matyti aiškias sąsajas tarp Giesmių giesmės ir pranašų knygų. Viešpats yra Karalius, Ganytojas ir Sužadėtinis. Jis rūpinasi savo tauta kaip vynmedžiu ir kaimene, bet nederlingas vynuogynas yra iškertamas, o neklusni kaimenė pasiklysta. Tai netruks amžinai, vieną dieną tauta grįš pas savo Ganytoją ir ilsėsis vidudienio Karalystės šviesoje.

Tęsinys kitame numeryje.

Parengė Dalia Mackelienė ir Faustina Andrulytė, SF.