Gražuolis Jupiteris – įžanga į dar nematytus atradimus

Naujausius vaizdus, dėl kurių aikčioja socialiniai tinklai, atsiuntė Jameso Webbo vardu pavadintas kosminis teleskopas, skriejantis už Žemės ribų. Keturių viena ant kitos uždėtų žirafų aukščio observatorija yra didžiausias, galingiausias ir sudėtingiausias istorijoje teleskopas, kuris skirtas įminti Saulės sistemos paslaptis, ieškoti gyvybei tinkamų nežemiškų planetų – ar net priartėti prie momento, kai prieš 13 milijardų metų atsirado Visata.

„Webb“ yra tarptautinė programa, kurioje NASA bendradarbiauja su Europos bei Kanados kosmoso agentūromis. Neseniai žiniasklaidoje buvo paskelbta ir regimosios Visatos fotografija, kurią pateikė teleskopas.

Na, o Jupiterio nuotraukose matome margus, -137°C šalčio gigantiškus debesis (sudarytus iš amoniako, amonio hidroulfido ir ledų kristalų), ryškias šiaurės ir pietų pašvaistes, milžiniškas planetos audras ir tornadus, iš kurių pats įspūdingiausias – Didžioji Raudonoji dėmė, niekada nesibaigianti audra, aukšto slėgio cikloninis sūkurys. Ji karštesnė už lavą ir didesnė už visą Žemės planetą. Tiesa, čia ją matome baltai gelsvą – vėliau paaiškinsim, kodėl.

Giedrą vasaros naktį Jupiterį galima išvysti kabantį į kairę nuo Mėnulio. Atpažinti šią dujinę planetą nesunku: ji atrodo kaip viena ryškiausiai spindinčių žvaigždžių danguje.

„Nekalbant apie tiesiog kvapą atimančią vaizdo kokybę, mane turbūt labiausiai nustebino dinaminis vaizdo diapazonas. Kitaip tariant, Jupiterio pateikimas nuo pačių ryškiausių iki pačių blyškiausių detalių“, – „Bernardinams“ sako Vilniaus universiteto astrofizikas dr. Vidas Dobrovolskas. Jis kviečia žvilgtelti į viršutinėje nuotraukoje matomą Jupiterio žiedą, kuris yra net keletą milijonų kartų blyškesnis negu ryškiausios toje pačioje nuotraukoje matomos detalės.

Tiesa, pateiktos planetos spalvos nėra tikros; realybėje Jupiterio atspalviai šiltesni – matome labiau oranžinį ir raudoną vaizdą. Tokią planetą pažįstame iš ankstesnio kosminio teleskopo – Hubble’o – bei kitų aparatų atliktų nuotraukų.

Pasak V. Dobrovolsko, ir visose kitose Jameso Webbo teleskopo nuotraukose nematysime įprastų spalvų, kadangi jis fotografuoja žmogui plika akimi nematomame infraraudonajame diapazone. O dirbtinės spalvos kiekvienu atveju parenkamos atskirai, antrinės vaizdo apdorojimo stadijos metu, siekiant pabrėžti norimas detales ir kontrastus.

Kokius juos pateikia mėlynai žalias Jupiterio vaizdas? VU astrofizikas siūlo atkreipti dėmesį į šviesius bei tamsius planetos ruožus: „Vadinamieji filtrai, panaudoti gaunant šią spalvų paletę, buvo parengti taip, kad leistų registruoti šviesą iš skirtingo gylio planetos atmosferoje. Tad spalvomis ne tik galime grožėtis – jas galime interpretuoti kaip gylį.

Baltos su truputėliu gelsvo atspalvio zonos yra aukščiausi sluoksniai Jupiteryje – pats debesų viršus, artėjantis prie ribos su kosmine erdve. O kuo spalva tamsesnė, tuo einame vis giliau į atmosferą. Pateikiama savotiška gylio projekcija“, – pasakoja mokslininkas.

Todėl Didžioji Raudonoji dėmė čia ir vaizduojama balta – nes ji yra aukščiau atmosferoje negu aplinkinis debesų sluoksnis, ji atspindi daug daugiau saulės šviesos.

Beje, norite paklausyti, kaip Jupiteris… skamba? Prašom. Verta prisiminti, kad atvirame kosmose mūsų ausims įprastos garso bangos nesklinda (taigi yra spengiančiai tylu). Tačiau kosminiai kūnai skleidžia kitokius įvairiausius virpesius, kuriuos žmogaus technologijos gali paversti mums girdimu garsu. Būtent tokią informaciją iš zondo „Voyager“ gavo amerikiečiai – ir ją apdoroję 1990 m. netgi išleido kompaktinį diską su Saulės sistemos objektų „muzika“!

Pasiklausykit Jupiterio, o vėliau jutube – ir kitų planetų. Abejingi neliksit. Mane labiausiai užbūrė Žemės „giesmė“, o kraupiausiai skambėjo Saturnas.

Astrofizikas V. Dobrovolskas tikisi, kad Jameso Webbo teleskopas tyrinės ne tik tolimiausias žvaigždes bei planetas, bet ir mūsų gimtąją Saulės sistemą, Paukščių Tako galaktiką: „Visa tai, kas papuola į šį platų diapazoną, bus stebima, nuotraukos – skelbiamos.“

Kalbant vien apie Jupiterį, pasirodo, jo nuotraukos – tai dar ne viskas, o Jameso Webbo teleskopas nėra vien tik kosminis fotoaparatas.

„Žinoma, pirmiausia akcentuojamas nuotraukų vizualumas ir grožis. O moksliniai rezultatai atkeliaus jau po tam tikro laiko. Mokslininkams išnagrinėti duomenis, iš jų išgauti rezultatus užtrunka. Tai gali trukti mėnesius, kai kada – net ir metus. Todėl iš pradžių, artimiausią pusmetį, matysime įvairiausių nuotraukų iš Saulės sistemos ir kitur, o detalesnė analizė, kas naujo atrasta ir sužinota, bei žinių srautas prasidės rudens pabaigoje arba žiemą“, – prognozuoja pašnekovas.

O apie Jupiterį dar tikrai nežinome visko. Pasak mokslininko, tai yra labai sudėtinga planeta su smarkiomis audromis ir vėjais, vyksta stipri sąveika su aplink planetą skriejančiais palydovais. Tad po kelių mėnesių galime tikėtis naujienų apie Jupiterio struktūrą ir judėjimą.

Bet ir tai dar ne viskas. Jameso Webbo teleskopo pateikti Jupiterio duomenys turėtų suteikti žinių apie planetas, kurios skrieja kur kas toliau, aplink kitas žvaigždes. Vadinamųjų egzoplanetų, deja, negalime pamatyti tokiose ryškiose nuotraukose – nes tie dangaus kūnai tiesiog skrieja per toli. Tačiau Jupiterio tyrinėjimai gali duoti užuominų, ko tikėtis iš egzoplanetų, kokiomis savybėmis pasižymi – nes dauguma jų (kiek mokslui pavyko aptikti) yra panašios ir tokios pat didelės. Galų gale didesnes planetas pastebėti lengviau.

Tad laukia dar daug grožio ir atradimų.

P. S. Kaip visi žinome, Jupiteryje nėra gyvybės – o žmogaus bandymas su dabartinėmis technologijomis pačiam nuskrieti į šią dujinę milžinę baigtųsi liūdnai. Neatsižiūrėdamas į naujausias kosmines nuotraukas mintyse išgirstu psalmininko susižavėjimą:

„Kokie nuostabūs Tavo darbai, ir mano siela tai gerai žino“ (Ps 139, 14).