2020 11 13

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min

Greičiau už virusą plinta nauja skurdo forma: „Carito“ atsakas pasitinkant Vargstančiųjų dieną

Pirmoji karantino savaitė socialinės pagalbos ir integracijos centro „Betanija“ valgykloje. „Caritas“ nuotrauka

Sekmadienį, lapkričio 15 d., visame pasaulyje Katalikų Bažnyčia minės Pasaulinę vargstančiųjų dieną, kurią prieš ketverius metus inicijavo popiežius Pranciškus. Šventojo Tėvo žinia „Vargšui ištiesk ranką“ (Sir 7, 32), kurią popiežius paskelbė artėjant šiųmetinei Vargstančiųjų dienai, kiekvieną asmeniškai kviečia susimąstyti, peržvelgti savo veikimą, pastangas ir galimybes padėti vargstantiesiems.

Savo įžvalgomis, perskaičius popiežiaus žinią, pasidalino Lietuvos Vyskupų konferencijos socialinių reikalų tarybos pirmininkas Kauno arkivyskupas Kęstutis Kėvalas, Socialinės apsaugos ir darbo ministras Linas Kukuraitis ir Carito organizacijos atstovai.

Popiežius Vargstančiųjų dienai skirtoje žinioje kalba ne tik apie skaudžią pandemijos realybę, bet ir galimą kiekvieno mūsų laikyseną. Pasak Šventojo Tėvo, metas, kurį dabar išgyvename, verčia persvarstyti daugelį dalykų, dėl kurių buvome garantuoti. Pandemijos laikas mus privertė izoliuotis, atėmė galimybę guosti ir būti arti savo bičiulių bei pažįstamų, kenčiančių dėl artimųjų netekties. Jaučiamės skurdesni ir silpnesni, nes patyrėme savo galimybių ribas, taip pat laisvės apribojimus. Darbo praradimas, galimybės būti su brangiais artimaisiais netektis, įprastinių tarpasmeninių santykių stoka – visa tai staiga atvėrė neįprastas perspektyvas. Teko suabejoti mūsų dvasiniais ir medžiaginiais turtais, ir suvokėme, kad jaučiame baimę.

Pasak popiežiaus, sunkumų užkluptam pasauliui dabar kaip tik tinkamas laikas vėl pajusti, kad mums reikia vienam kito, kad esame atsakingi už kitus ir pasaulį. Užsidarę savo namų tyloje iš naujo atradome, koks svarbus dalykas yra paprastumas ir kreipti žvilgsnį į esminius dalykus. Subrandinome poreikį naujos brolystės, gebančios reikšti tarpusavio pagalbą ir pagarbą.

Lietuvos vyskupų konferencijos socialinių reikalų tarybos pirmininką Kauno arkivyskupą Kęstutį Kėvalą ypač palietė popiežiaus paraginimas, jog vargo situacijas svarbu matyti kaip galimybes. Vargas irgi gali paskatinti atvirumą santykiui, paskatinti dosnumą. Krikščionių bendruomenės turi atrasti dosnumo, dalijimosi patirtį, be kurios jos tiesiog negali egzistuoti. Kita vertus, ir krikščioniui asmeniškai svarbi dosnumo patirtis – juk laimingi tampame, kai dalijamės.

Arkivyskupas drauge su popiežiumi Pranciškumi pastebėjo, jog vargas šiandien ne tik materialinis, svarbu atsiliepti į aktualius žmonių poreikius. Pagalba drabužiais, maistu šiandien nėra pagrindinė žmonių reikmė, vis labiau reiškiasi naujos skurdo formos. „Vienatvės paliestų žmonių ryšio su bendruomene atkūrimas ir palaikymas tegul tampa mūsų bendruomenių karitatyvinės misijos pagrindine užduotimi, kurios negalime deleguoti kitiems“, – kvietė arkivyskupas Kęstutis Kėvalas.

Arkivyskupas Kęstutis Kėvalas. Telšių vyskupijos nuotrauka

Socialinės apsaugos ir darbo ministras Linas Kukuraitis popiežiaus žinioje aktualizavo „žvilgsnio išlaikymą“. Vargo mažinimo problemą, pasak ministro, svarbu spręsti išlaikant žvilgsnį keliais lygmenimis: asmenišku, bendruomeniniu, instituciniu, administraciniu ir politiniu – visais lygmenimis reikia ir pokyčių, ir dermės. L. Kukuraitis atkreipė dėmesį į popiežiaus kvietimą pastebėti šalia esantįjį, būti bendradarbiavimo kultūros skatintojais savose bendruomenėse, o prioritetą teikti tiems, kurie kenčia dabar.

Apžvelgdamas Lietuvos situaciją, ministras akcentavo, kad visus ketverius metus buvo sistemingai dirbama dėl tokių rodiklių kaip santykinio skurdo, skurdo rizikos lygio mažinimas, teigiamas pokytis pajamų nelygybės rodikliuose (augančioje ekonomikoje tam pasiekti reikia labai svarių politinių pastangų), kad kuo mažiau vaikų patektų į globos įstaigas, kad šeimos būtų stiprios ir savarankiškos ir kad stiprėtų NVO sektorius.

Linas Kukuraitis. Irmanto Gelūno/BFL nuotrauka

Ką dar galime padaryti mažinant vargstančiųjų atskirtį ir kančią? Esame dosnūs ar dažniau abejingi? Ar tik pandemijos gali mus išjudinti iš asmeninio komforto bei gerovės zonos, kad išdrįstume padėti kitiems? Šie klausimai kyla analizuojant popiežiaus žinią.

„Kiek daug ištiestų ir pagalbą teikiančių rankų matėme pastaraisiais mėnesiais, apnikti skausmą, nusivylimą ir sumaištį nešančio viruso! Drąsą ir rūpestį patyrėme iš gydytojų, slaugytojų, viešosios valdžios atstovų, dvasininkų, įvairių nevyriausybinių organizacijų darbuotojų bei jiems pagelbstinčių savanorių. O kur dar tyliai ir dosniai dalijamas gerumas mūsų kaimynystėje gyvenančių žmonių! Visų jų ištiestos rankos padėjo atsilaikyti prieš užkratą ir baimę, teikė paramą, paguodą ir viltį“, – sakė D. Bukeikaitė, atkreipdama dėmesį į popiežiaus mintis.

Pirmoji pandemijos banga užklupo mus nepasiruošusius, sukeldama sumaištį. Teko per labai trumpą laiką pakeisti įprastą savo gyvenimo stilių, bendravimo įpročius, kasdienę rutiną, perorientuoti savo gyvenimo kryptį. Antroji pandemijos banga kelia savų iššūkių, kuriuos visų pirma pajaučia patys pažeidžiamiausi – vargstantys žmonės: vieniši seneliai, sunkumų patiriančių šeimų vaikai, ligoniai, benamystę išgyvenantys, prarandantys pajamų šaltinius.

„COVID-19 pasaulinė pandemija turi realią galimybę išjudinti kritinę masę žmonių prisidėti prie žmogaus fizinės, psichologinės ir dvasinės gerovės. Tai gali padėti mažinant tarpusavio atskirtį ir vienišumą, kurio pastaruoju metu matome vis daugiau. Vienišumas nesirenka, paliečia ne tik skurstančius, bet ir tuos, kurie daugiau ar mažiau yra apsirūpinę finansiškai, bet dėl įvairių priežasčių liko vieniši – jiems nepavyko sukurti šeimos ar išsaugoti santykių su artimaisiais“ – atkreipia dėmesį Carito atstovai.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Popiežius Pranciškus moko, kad esminis dalykas yra asmeniškai gyventi evangeliniu neturtu, įsiklausyti į tylų vargstančiųjų šauksmą, solidarizuotis su jais ir kviesti dalyvauti bendruomenės gyvenime. Sunku išlaikyti į vargšą nukreiptą žvilgsnį, tačiau tai būtina labiau negu bet kada siekiant mūsų asmeniniam ir visuomeniniam gyvenimui suteikti teisingą kryptį. Šventasis Tėvas kviečia ne daugžodžiauti, bet konkrečiai įsipareigoti savo gyvenimu, gaivinamu Dievo meilės.

„Popiežiaus Pranciškaus žinios įkvėpti, atnaujinkime savo asmenines ir bendruomenines pagalbos vargstantiesiems tarnystes, sutelkę žvilgsnį į vieną skaudžiausių šiuolaikinių visuomenių skurdo formų – vienatvę“, – kvietė Lietuvos Carito generalinė sekretorė Deimantė Bukeikaitė, pabrėždama, kad vargas turi skirtingus veidus ir reikalauja skirtingų sprendimų.

Carito organizacija – pasaulyje ir Lietuvoje veikiantis pagalbos tinklas, siekiantis visuomenėje mažinti skurdą ir socialinę atskirtį.
2019 m. Carito pagalbą gavo 40 tūkst. žmonių.
2019 m. Carito veiklose darbavosi apie 250 darbuotojų ir apie 2900 savanorių.
Caritas Lietuvoje turi platų pagalbos šeimai ir vaikams tinklą (vaikų dienos centrai), teikia pagalbą sergantiems, vienišiems, vyresnio amžiaus žmonėms, aprūpina stokojančius maistu bei drabužiais, įgyvendina įvairias programas, skirtas patiriantiems benamystę, smurtą ir priklausomybes, taip pat vykdo migrantų, pabėgėlių, nuteistųjų, darbo neturinčių asmenų integraciją į visuomenę.

Lietuvos Carito informacija