Grigališkasis choralas – suvienytos Europos kalba

Šiemet jau penkioliktą kartą Marijampolėje surengtos savaitės vyriausioji mokytoja buvo grigališkojo choralo specialistė, vargonininkė, dirigentė hab. dr. SUSI FERFOGLIA. Iš Goricijos (Italija) kilusi ir kaip misionierė Lenkijoje apsigyvenusi Lojolos bendruomenei (Wspólnota Loyola) priklausanti sesuo vienuolė šiuo metu yra Krokuvos popiežiškojo Jono Pauliaus II universiteto Bažnytinės muzikos instituto direktorė. Su viešnia kalbėjosi Vilniaus arkikatedros choro „Schola gregoriana Vilnensis“ vadovas, minėtųjų grigališkojo choralo savaičių rengėjas DAINIUS JUOZĖNAS.

Organizuodami grigališkojo choralo savaites kasmet patiriame savotišką vieningos Europos pojūtį, tą civilizacinį Vakarų pasaulį be ribų, be barjerų, kai tarsi Viduramžiais per vieningą lotynų kalbą, Šventojo Rašto tekstus ir Katalikų Bažnyčios tradicinį giedojimą bei religinį įkvėpimą susišneka skirtingų tautų žmonės. Grigališkasis choralas suburia įvairiausių tautų ir interesų žmonių bendruomenę, galinčią darniai melstis, giedoti, mokytis, bendrauti. Tai juk jaudinančiai įstabu?

 Dėstydama ir tirdama grigališkąjį giedojimą, ir aš panašiai jaučiu. Tikrai tai yra pamatai, ant kurių stovi visa Europos kultūra – todėl jaučiame savotišką vienovę. Europos kultūros pagrindas yra žodis, logos, kuris buvo Pradžioje – jis liturgijoje suskamba, o giedant tampa dar stipresnis, išraiškingesnis. Giedojimas yra tai, kas vienija žmones ir juos visapusiškai išreiškia.

Giedojimas nėra tik atlikta melodija ar išgiedotas tekstas; jis apima visą žmogaus esybę. Giedojimas visuomet sujungia ir mąstymą, ir jausmus, taigi yra itin integralus, dėl to, žinoma, kartais gali būti ir kiek pavojingas. Bet jei kalbėsime apie grigališkąjį giedojimą, tai saugumą, Visagalio globą geriausiai atrasime žodyje – Dievo Žodyje – ir jo liturginiame kontekste.

Todėl manau, kad tai yra gera kryptis Europos vienijimo kelyje, ypač šiais laikais, kai į Europą nesustabdomai skverbiasi kitos kultūros, o mes, tarsi silpni ir sutrikę, nebežinome, kas esame, kur mūsų šaknys, ką reiškia būti europiečiu. Dėl to grigališkasis choralas ateityje gali sutvirtinti mūsų civilizacijos pamatus, tapti svarbiu vienijančiu veiksniu Katalikų bažnyčioje ir plačiau.

Tikrai, matome, kad ir europiečiai ne visuomet tarpusavy sutaria, yra politinių-kultūrinių įtampų tarp Vakarų ir Rytų Europos, tarp „senųjų“ ir „naujųjų“ tautų, ideologijų kovos, įvairialypio susiskaldymo. Bet kai susirenkame melstis ir giedoti grigališkąjį choralą, pastebime, kad tie skirtumai nugrimzta kažkur gilyn, tampa mažareikšmiai, nes juk ieškome tos Gyvosios duonos, kurios ragaujantysis turi amžinojo gyvenimo pažadą. Kad esame Visagalio pavėsyje, globoje, kaip kad skelbė šiųmetės Grigališkojo choralo savaitės Marijampolėje  motto.

Be abejo. Šiandieninis mūsų civilizacijos tempas – nuolatinis lėkimas, bėgimas, skubėjimas, taigi žmogus turi kažkur sustoti, susivokti, kur jis yra, atrasti gyvąjį šaltinį. Kitaip neteks savasties, apskritai – ateities. Kaip kad kalbėjo šv. Jonas Paulius II – kultūra yra žmogaus egzistencijos pagrindas, jo deramo gyvenimo būdas. Taigi grigališkasis choralas tarsi įsiskverbia į mus, persmelkia mus savo darna, auklėja, tarsi mus sureguliuoja ir atstato pusiausvyrą, grąžina į tinkamus bėgius, net jei mus gyvenimas vėto ir mėto, bando išmušti iš praeities–ateities ir Dangaus–žemės ašių.

Čia pereikime prie neatsiejamos religingumo dimensijos, juk grigališkasis choralas yra asmens tikėjimo išraiškos būdas ir integrali Katalikų Bažnyčios liturgijos dalis. Grigališkojo choralo savaitė yra natūraliai persunkta gilios religinės praktikos ženklais – apeigomis: kasdienėmis Mišiomis, Valandų liturgija, Švč. Sakramento adoracija, Rožiniu, Viešpaties Angelo malda. Kas išvis būtų grigališkasis choralas be liturgijos?

Choralas tikrai yra integrali liturgijos dalis. Liturgijoje giedant naująsias giesmes, visuomet esama tam tikro neapibrėžtumo, neužtikrintumo – ta tinka, šita – netinka, čia gražu, čia – negražu, kažkam patiks – nepatiks. O grigališkasis choralas tiesiog visada yra savo vietoje, savu laiku, savam kontekste. Kiekvienas giesmės tekstas yra Dievo Žodis, giesmė seka liturginį kalendorių, jos melodija organiškai suaugusi su kiekvienu žodžiu, fraze, sakiniu. Gerai celebruojamoje liturgijoje visada yra giedama, – taip turi būti, taip buvo per amžius.

Dabar visur įsiskverbiančios komunikacijos priemonės lemia, kad ir liturgijoje girdime įvairialypę giesmininkų raišką, norą byloti šiuolaikine muzikine kalba, madingos popkultūros, šiaip lengvojo žanro stilistika, dažnai persmelkta jausmingos sublimacijos ir orientuotą į tam tikrus jausminius dirgiklius ar impulsus. Bet ar tai nėra vienadieniai dalykai? Ar bėgant laikui tai tiesiog užsimirš ir nugrims į nebūtį?

Tikrai praeis. Šitam kontekste labai norėčiau pabrėžti tai, ką dažnai su nuostaba kartojau visos Savaitės metu – jūsų giedojimo ir liturginės praktikos patirtį priimu kaip nepaprastą vertybę. Pirmą kartą savo pedagoginėje praktikoje susidūriau su reiškiniu, kai grigališkojo choralo mokymuose taip glaudžiai susiję mokymo kursai su liturgija. Įprastai mūsų kraštuose grigališkojo choralo kursai yra tiesiog tam tikros trukmės mokymo ciklas, kur viskas labai moksliška, nepaprastai kryptinga, fundamentalu…

Orientuota į tam tikro profesionalaus produkto kūrimą?

Būtent. Visa tai yra labai gerai, tik ten nėra tos svarbiausios organiškos grigališkojo choralo gyvavimo terpės – būtent liturgijos. O kai tik žmogus patiria, kad šis giedojimas yra integrali apeigų, šventojo veiksmo dalis, iškart atsiranda visiškai kitoks nusiteikimas, interpretacija, atlikimas. Tuomet išsitrina techninės atlikimo priemonės, darbinis prakaitas, vienokios ar kitokios neumos, o prabyla dvasia, įkvėpimas, liturgijos visumos suvokimas. Suprantama, visas semiologijos mokslas, neumų ir kitų interpretacinių senosios muzikinių garsų rašybos pažinimas ir gebėjimas tai perskaityti bei vadovautis giedojime mums neabejotinai padeda, tačiau tai negali būti savitikslis dalykas.

Tai turbūt galima pastebėti skirtumą, kad giesmininkų schola gieda liturginėse apeigose kiek kitaip, nei, pavyzdžiui, koncerte?

Taip, ir šiuo požiūriu man buvo ypač įdomu, kad jūsų Studijos surengtuose Marijampolės kursuose vienas iš būtinų programos elementų buvo jungtinio dalyvių choro koncertas. Tačiau dėl specifinės Lietuvos choralistų bendruomenės, kur dauguma dalyvių atėję iš gyvos liturginės tarnystės, šis koncertas įgijo visiškai kitokį charakterį! Diriguodama chorui jutau jo giesmininkų susikaupimą, dvasią ir autentišką maldą.

Regis, grigališkasis giedojimas, priimamas kaip malda, kur kas geriau suvienija giesmininkus, išlygina jų patirties ar gebėjimų skirtumus, sukuria vibruojantį emocinį lauką?  

Dažniausia būna priešingai. Žmonės, atvykę į vienokius ar kitokius kursus, neturėdami liturginės tarnystės patirties ar išvis be religinės nuovokos, stengiasi, dirba, „daro choralą“ be dvasios, be konteksto – tai akivaizdžiai girdėti.

Į Marijampolės stovyklą atvykau tiesiai iš Italijos, iš AISCGre (Associazione Internazionale Studi di Canto Gregoriano, Tarptautinė grigališkojo choralo studijų asociacija) organizuotų kursų Arko miestelyje, Tridento apylinkėse prie Gardos ežero, kur su kun. dr. Mariuszu Białkowskiu vedėme praktinius giedojimo užsiėmimus. Ten viskas puiku, gražiai organizuota, geri dėstytojai, šeši mokymo lygiai, panašūs (kaip Marijampolėje) vienuolyno svečių namai, tik – jokio kontakto su bendruomene, jokios realios liturginės praktikos. Vyko Mišios, bet jau tik kursams pasibaigus ir fakultatyviai, šeštadienį. Taigi, liturgija, arba dvasinis, religinis lygmuo nebuvo integrali ugdymo proceso dalis. Tokia tad realybė.

Kita vertus, ten nelengva būtų kažką bepakeisti – tokio tikslo nekelia nei iš akademinės aplinkos kilę organizatoriai, nei dauguma dalyvių. Vargu ar galima per jėgą diegti religines vertybes, jei jomis jau nebegyvenama. Juk padėtis Italijoje jau radikaliai pasikeitusi, lyginant su čia, Lietuvoje, matoma – bent man taip per šią savaitę pasirodė. Dėl to tai, kas vyksta čia pas jus dabar – ši, gal kiek nelengva liturginė pilnatvė, yra nepaprastas liudijimas Visuotinei Bažnyčiai.

Čia galbūt atsiskleidžia ir toks vienas esminis Lietuvos grigališkojo choralo sąjūdžio bruožas. Šis sąjūdis iškilo ne akademiniuose sluoksniuose, bet radosi ir gyvuoja tarsi iš apačios, gimęs iš, kaip mėgstu sakyti, „mažutėlių“, tiesiog šiaip entuziastų, priėmusių šį giedojimą kaip savojo religingumo raiškos būdą. Jie galbūt neturėjo didelio išmanymo, tačiau buvo apdovanoti didele meile ir užsidegimu. Jie būrėsi, ėjo pas ganytojus, prašėsi leisti tokiu būdu tarnauti, dalyvavo vienuolijų plėtros Lietuvoje darbuose, siekė žinių, liturgijos darnos ir grožio, per keletą dešimtmečių sukaupė atitinkamą patirtį ir gebėjimus. Juk neturime nei AISCGre skyriaus, nei, išskyrus negausias išimtis, fundamentalesnių mokslinių tyrimų, juolab, Lietuvoje saugomi autentiški giesmių šaltiniai yra gana kuklūs ir vėlyvi. Todėl kasmet į Marijampolę kviečiamės tikrus grigališkojo choralo autoritetus, ir taip vyksta labai produktyvus pasikeitimas vertybėmis – mokytojai suteikia žinių bei formą, o mokiniai užpildo ją dvasiniu turiniu.

Dar man neišdildomą įspūdį paliko tai, kaip jūs, lietuviai, jaučiate choralą, tarsi tai būtų organiška jūsų savastis. Sakytum, Pietų Europos tautos turėtų būti arčiau prigludę prie jiems artimos lotynų kalbos, o čia štai… Visą savaitę įdėmiai klausiausi jūsų kalbos, ieškojau sąskambių, asociacijų – neįtikėtina… Juk jums lotynų kalba turėtų būti gana tolima?

Ne, kodėl? Yra nemaža panašių žodžių, štai, pagal Renesanso epochos mitologiją – esame kilę iš romėnų…

Štai kaip? Labai įdomu…

Paliesčiau gal kitą aspektą, turėjusį įtakos mūsų šiandienei būklei. Patyrėme 50 metų okupacijos, priespaudos, dvasininkų ir tikinčiųjų persekiojimo, sovietų siekio izoliuoti Lietuvos Katalikų bažnyčią nuo Visuotinės Bažnyčios. Vatikano II susirinkimo įkvėptos permainos gerokai vėlavo, ir tai tam tikra prasme pristabdė modernistines bei nukrikščionėjimo tendencijas. Nemaža tradicinių ritualų ir tradicijų tarsi užsikonservavo arba tirpo gerokai lėčiau nei Vakaruose. Svarbus ir staigus pirmojo Laisvės dešimtmečio religinio aktyvumo šuoras, kuris dabar, deja, gana sparčiai blėsta, neatsispirdamas laisvės ir materialinės gerovės įtakai.

Tikrai, pirmosiomis dienomis Marijampolėje man atrodė, kad laiko mašina sugrąžino mane į Lenkiją į laiką prieš 26 metus, kai persikėliau į šią šalį dėl savo pašauktojo gyvenimo ir studijų veiklos. Marijampolės bazilikoje žmonių veiduose stebėjau tokį nuoširdų religingumą, paprastumą, nuoširdumą, kupiną pasitikėjimo. Lenkijoje tokių apraiškų vis mažiau, tikėjimas silpsta arba tampa visiškai formalus. O čia dar prisidėjo toji pandemija su visomis jos pasekmėmis. Man pažįstama padėtis ir Italijoje bei Slovėnijoje, kur nukrikščionėjimo procesai įsibėgėję, regis, negrįžtamai. Tačiau ir Lenkijoje religingumas tirpsta stačiai akyse. Nebegalima nė palyginti su padėtimi, tarkim, buvusia prieš penkerius metus. Todėl atvykimas į Lietuvą man sukėlė jaudinančių emocijų, buvo tikras gaivaus oro gurkšnis.

Krokuvos popiežiškajame Jono Pauliaus II universitete dėstote bažnytinę muziką. Papasakokite, ką studentai, baigę bažnytinės muzikos specialybę, toliau veikia?

Esame savotiškos reformos būklėje. Suprantame, kad kažką reikia daryti geriau, formuoti ne tik muzikus, bet ir jų liturginę kultūrą, supratimą. Kaip jau kalbėjom – liturgija neįsivaizduojama be grigališkojo choralo. Vadinasi, studentui reikia suteikti tiek teorinių, tiek praktinių žinių. Naujoje mokymo programoje sustiprinome liturginės praktikos ir grigališkojo choralo disciplinas.

Kad ir ką jaunuolis studijuotų – ar grigališkąjį choralą, ar vargonus, ar dirigavimą, ar liturginę kompoziciją – jis privalo daug daugiau laiko skirti liturginei praktikai. Kaip mums seksis, labai sunku pasakyti – dėl dvejus metus besitęsiančios pandemijos gyvas liturginis dalyvavimas yra apribotas iki minimumo, susidaro tarsi visiškos „dykumos“ laikotarpiai. Žinoma, nuotolinis mokymasis ar dalyvavimas Eucharistijoje negali deramai atstoti bendros liturgijos, dvasinių susitikimų, gyvų repeticijų ir tiesioginio bendravimo.

Krokuvos arkivyskupijoje veikia Bažnytinės muzikos komisija, kuri rūpinasi įvairiomis sritimis – tai ir muzikinės priežiūros dalykai, ir baigusių studijas vargonininkų globa, papildomų studijų ar rekolekcijų organizavimas, kitos iniciatyvos.

Labai įdomu. Lietuvoje išvis nėra liturginės muzikos komisijų – nei nacionaliniu Vyskupų konferencijos lygmeniu, nei prie vyskupijų.  Todėl tokias spragas bent jau vargonininkų švietimo srityje bando kompensuoti nepriklausomos organizacijos. Štai jau treji metai Nacionalinė vargonininkų asociacija organizuoja šv. Grigaliaus bažnytinės muzikos studijų kursus, kuriuose mūsų bažnytiniai vargonininkai turi galimybę pasitobulinti, pasisemti deramo liturginio muzikavimo, giedojimo, dirigavimo, žinoma, ir grigališkojo choralo žinių. Beje, į savo rengiamą Grigališkojo choralo savaitę kasmet kviečiame „titulinę“ kursų vargonininkę (iki šiol dalyvavo tik merginos), kurios pareiga yra groti Savaitės metu vykstančioje liturgijoje, paruošti solo ir alternatim stiliaus kūrinių su grigališkuoju choru, dalyvauti baigiamajame koncerte. Stebime gabius Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentus vargonininkus, taip pat praktikuojančius bažnyčiose arba tik pradedančius domėtis liturginiu muzikavimu, norime juos supažindinti su slėpiningu grigališkojo choralo, jo akompanavimo, interpretacijų, improvizacijų, psalmodijos ir gilesnio liturgijos pažinimo pasauliu. Štai šiemet Savaitėje vargonavo Eglė Maciukevičiūtė.   

Labai smagu, kad baigiamajame koncerte skambėjo Girolamo Frescobaldi Sekmadienio mišios vargonams, atliekamos pakaitomis su grigališkosiomis frazėmis. Man buvo malonu su šia jauna ir šaunia atlikėja padirbėti prie vargonų, aptarti itališką šių Mišių atlikimo tradiciją. Kaip gerai, kad jauna asmenybė turi tokią gerą progą mokytis ir atskleisti savo talentus. Ir choras įgijo „cantus planus“ giedojimo patirties.

Lietuvoje viešėjote pirmą kartą, taigi kokius įspūdžius išsivešite?

Pakartosiu dar kartą – jaučiausi sugrįžusi prie šaknų, prie šaltinių; tai mane dar labiau įtikino, kad, puoselėjant grigališkąjį choralą, reikia eiti būtent šiuo, integraliu, liturginiu keliu. Ir būtent tai reikia duoti žmonėms – ne tik techninius dalykus (neumas, ženklus, vokalą), bet ir liturginį kontekstą.

Išsivešiu su savimi jūsų liudijimą. Visiems sakysiu, kad toli, kažkur šiauriau, esama žmonių, kurie suderina savyje troškimą pažinti, ugdyti savo gebėjimus ir kartu – suteikti giedojimui dvasinį matmenį, maldą ir įkvėpimą. Jie paprasti, nuoširdūs, pilni tikėjimo ir pasitikėjimo, atviri ir tolerantiški, be jokio uždarumo ir sektantiškumo.

Pasakysiu dar vieną dalyką, kuris mane nepaprastai nustebino. Šiais laikais Europoje, ir Lenkijoje, grigališkasis choralas Bažnyčioje dažniausiai siejamas su potridentinės, t. y. ikisusirinkiminės liturgijos grupėmis. Būtent toje aplinkoje labai akcentuojama liturgijos reikšmė, apeigos, ritualai, tuojau imama rūšiuoti, vertinti, kas teisinga, kas neteisinga. Dėl įtaraus požiūrio į poreforminę, atnaujintą liturgiją siekiama užsiverti, izoliuotis. Tačiau atvykusi į Lietuvą matau, kaip grigališkasis choralas sėkmingai gyvuoja Vatikano II susirinkimo reformuotoje liturgijoje – Mišiose, Valandų liturgijoje, kaip gražiai tai puoselėjama Savaitėje, taip pat Palendrių benediktinų vienuolyne, kuriame turėjau progos su jumis lankytis. Visuotinės Bažnyčios dvasia jaučiama tokiu nepaprastai sveiku, pozityviu, organišku būdu.

Tai rodo, kad Susirinkimo dvasia veikia, gyvuoja, kad Susirinkimas jokiu būdu neturėjo tikslo kažkaip sumenkinti grigališkąjį choralą, lotynų kalbą, išstumti juos iš liturgijos. Turime apie tai kalbėti, tai demonstruoti savo pavyzdžiu, giedojimu ir  apeigomis. Juk pirmasis Susirinkimo dokumentas kaip tik ir yra apie liturgiją – konstitucija Sacrosanctum Concilium. Ši konstitucija pabrėžia grigališkojo choralo, kaip savojo ir pirmojo tarp sakralinės muzikos žanrų, taip pat lotynų kalbos išsaugojimo svarbą. XX a. viduryje Bažnyčios tėvai rūpinosi, kad liturgija taptų labiau suprantama ir išgyventa. Ir čia, Lietuvoje, matau šių siekių įsikūnijimą.

Tikrai, kasmet Marijampolėje nupučiame dulkes nuo storų Liturgia Horarum (Valandų liturgijos) tomų, kasdien giedodami Rytmetinę, Vakarinę ir Naktinę liturgines valandas. Nes kitaip – kam visa tai? Archeologinė iškasena? Neįkandama seniena?

Dar sakyčiau – Grigališkojo choralo savaitė kaip maldos, susitaikymo ir sveikatos versmė. Savaitėje pasijutome kaip šv. Benedikto, Europos globėjo, priesakų tęsėjai. Vis labiau tuo įsitikinu. Ora et labora – regis, paprasta, bet kaip nelengvai įgyvendinama… Tačiau yra kažkas, kas stipriai mus jungia, mus – tautas, bendruomenes – tikėjimas, Europos kalba, tradicija.

Nuoširdžiai dėkoju Jums už pokalbį ir už tai, kad sutikote šiemet mokyti Lietuvos choralistus, drauge bendrauti visus jungiančia lotynų – Europos – kalba.