„Grįžimas prie tradicijos – daugiau nei avangardas.“ Dailininko A. Stasiulevičiaus mintys

Šiame tekste – kelios dailininko mintys apie jo kūrybinį kelią, meną ir jo naująją parodą.

Apie tai, kaip tapo dailininku

„Esu vargonininko vaikas. Būdamas gimnazistu, porą metų bažnyčioje pavadavau tėvą, grojau vargonais. Bet jau vaikystėje supratau, kad neturiu ypatingų gabumų muzikai, muzikinės atminties. Pokario metais brolis mane nusivežė į Peterburgą, kur jis mokėsi, ir aš, būdamas trylikos–keturiolikos metų, aplankiau Ermitažą, kitus muziejus. Tada ir pajutau, kad tai – mano.“

„Mano studijų metais (1950–1956) Vilniaus dailės institutas buvo rusiškas, dauguma studentų – atvažiavę iš Rusijos frontavykai (frontininkai), baigę dailės mokyklas, juos priimdavo studijuoti be konkurso. Ir instituto vadovybėje buvo pakankamai protingų žmonių – Vytautas Palaima, Vytautas Mackevičius  – kurie nutarė atlietuvinti institutą. Jie pradėjo priiminėti lietuvius. Aš nebuvau mokęsis dailės mokykloje. Įsivaizduokit: esi ką tik baigęs gimnaziją, atveži dokumentus į institutą, tave įveda į auditoriją, kur stovi molbertai, modelis ir tu pirmą kartą gyvenime paišai nuogo vyro figūrą. Jėzusmarija!“

Apie Vilnių

„Vilnių pirmą kartą pamačiau vaikystėje, 1939 m. Tada Vilnius buvo labai lenkiškas, gatvėse girdėjau vien lenkų kalbą. Brolis mane atvežė dar visai vaiką, ir aš mačiau katedrą su šv. Elenos, šv. Kazimiero ir šv. Stanislovo skulptūromis, nulipdytomis pagal Smuglevičiaus piešinius.“

„Kai atvažiavau studijuoti, dar  stūksojo griuvėsiai nuo karo laikų, gatvėse skambėjo rusų kalba, o kai baigiau Dailės institutą, Vilnius jau buvo tapęs lietuvišku. Pamačiau visus tuos etapus.“

„Penkiasdešimtais metais nuo Katedros buvo nuverstos ir susprogdintos šventųjų skulptūros, sunaikintas Antano Vivulskio projektuotas Trijų kryžių paminklas ant Kreivojo kalno. Aš atsimenu šitą.“

„Vilnius tiek kartų buvo nukryžiuotas! Istoriją žinote, 1655 m. Vilnių užėmus caro kazokams, buvo išplėštos bažnyčios, altoriai, visa, kas vertingiausia, sunaikinta arba išvežta į Rusiją. Kodėl Žečpospolitos, kuri buvo tokia galinga, viena stipriųjų Europos valstybių, nebuvo kam ginti? Nes buvo susipriešinimas, nesantarvė klestėjo.“

Apie meną ir menininkus

„Iš tikrųjų kam tas menas reikalingas? Kad padėtų žmogui gyventi. Tik tada jis įsiprasmina.“

„Kodėl vis grojamas Bachas, kodėl ištisai koncertuose skamba Mocartas? Nes jie mums padeda.“

„Praeityje krikščioniško meno buvo labai daug: renesanse, gotikoj, baroke jo nepaprastai gausu. Tokio meno gerokai sumažėjo sekuliariais naujaisiais laikais, suabstraktėjo ir plastinė kalba. XX amžiuje labai vertinamas P. Picasso, jis – tikras bolševikas, absoliučiai! O M. Chagalas, kuris yra religinės tapybos kūrėjas – ne per daug populiarus.“

„Dabar vis labiau pastebiu grįžimą prie siužeto, figūratyvo, prie religinių motyvų, atsigręžimą į  tradiciją. Grįžimas prie tradicijos yra daugiau nei avangardas. Tai rodo pasaulėžiūros slinktį. Žmogus grįžta prie Dievo.“

„Lenkų kompozitorius Krzysztofas Pendereckis XX a. prikėlė pasijos žanrą, pirmasis po Bacho išdrįso prisiliesti prie šios formos. Klausiau jo, kai 2000 m. buvo atvykęs į Vilnių ir kalbėjo apie savo kūrybą. Ir ką gi jis pasakė – „esu tradicionalistas, naudoju tradicinę formą, taip pat avangardo pasiekimus.“

„Kalbant apie mano paties kūrybą – elgiuosi panašiai: remiuosi lietuviška tapybos tradicija, mūsų arsininkais, kurie studijavo „École de Paris“, taip pat XX a. impresionistine tapyba, akcentuojančia spalvą, ir kartu naudoju šiuolaikinę plastinę formą.“

Apie parodą „Kristaus kančios istorija“

„Neduok Dieve, kai paveikslai sukrauti studijoje ir nedirba darbo. Paveikslai turi dirbti darbą.“

„Ar yra tekę būti Žemaičių Kalvarijos atlaiduose? Įsivaizduokite: eina didžiulė procesija su bažnytinėmis vėliavomis, kiekviena parapija neša savo vėliavą, žmonės pratisai gieda. Lankydavausi Žemaičių Kalvarijose dar tarybiniais metais, ir tarybų valdžios ten tarsi nebuvo: ėjo procesijos, žmonės meldėsi. Labai vertinu tą liaudiško pamaldumo tradiciją. Vertinu ir liaudies meną, studijavau, paišiau jį, 1963–1966 m. kartu su I. Kostkevičiūte rinkau medžiagą apie dievdirbį Vincą Svirskį, tada atsirado mano pirmieji religinio ciklo darbai. O didžioji dalis nutapyta per pastaruosius dvidešimt penkerius metus.“

„Paveikslų idėjos ateina skaitant knygas, žiūrint senąjį meną, mąstant, kas šiuolaikiniam žmogui svarbu. Visi žino tuos siužetus, visi žino Kristaus kančios istoriją. Ir negali kartoti, kas jau padaryta mene. Turi rasti kokį nors kampą, artimą mūsų dienoms. Mano paveiksluose Kristaus nukryžiavimas vyksta Vilniaus peizažo fone. Aš perkėliu Kristaus istoriją į Vilnių. Jeigu žiūrėtume pagal Evangeliją, tai aš meluoju (juokiasi). Tapiau Kristaus kančios istoriją norėdamas ją priartinti prie žmogaus, kad padėtų gyventi dabartyje. Nesakau, kad jau padariau tą Kristaus ciklą. Tai procesas, kuris nesibaigia. Aš esu kelyje.“

Aloyzo Stasiulevičiaus dailės darbų paroda „Kristaus kančios istorija“ bus eksponuojama Vilniaus Kalvarijų parapijos namų didžiojoje salėje iki 2021 m. gruodžio 31 d. Parodą galima aplankyti kiekvieną sekmadienį arba iš anksto susitarus tel. (8 5) 269 7469, e. p. [email protected]

Parodos kuratorius – kunigas, rel. m. mgr. Valentin Dulko, Vilniaus (Kalvarijos) Šv. Kryžiaus Atradimo parapijos vikaras.