2020 11 29

Kun. Vytenis Vaškelis

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min

Grįžtančiojo laukimo forma

Unsplash.com nuotrauka

Pirmąjį Advento sekmadienį Evangelijoje minimam žodžiui budėti Jėzus suteikia universalią prasmę bei ypatingą reikšmę. Savo mokiniams pateikdamas palyginimą apie šeimininką, kuris, prieš iškeliaudamas svetur, tarnams paskyrė darbą, o durininkui įsakė budėti, Viešpats kalba apie save patį, nes Jis antrą kartą į žemę ateis ne Kalėdų su mumis švęsti, bet tikinčiųjų į amžinųjų Velykų šlovę nusivesti.

Taigi budėti, laukiant Sugrįžtančiojo, – savo gyvenimą „užmauti“ ant Dievo Žodžio laikymosi kurpaliaus, nes Jo žodžių išsipildymas, bylojantis, kad Jis sugrįš iš dangaus į žemę pasiimti tų, kurie bus verti keliauti į Tėvo namų buveines (žr. Jn 14, 2–3), tiesiogiai susijęs su ištikimybe Jam.

Bažnyčia nori, kad sulaukę advento, vėl iš naujo apmąstytume Dievo Sūnaus kūdikio pavidalu Apsireiškimą, kurio antrasis gimimas, nors jau niekada nepasikartos, tačiau mums Kalėdų šventei ruošimasis turi lemiamos reikšmės –nes, dėkodami Dievui už Jo atėjimą pas mus, suvokiame, kad mūsų likimas priklauso nuo to, kaip mes kasdien stengiamės ateiti pas Jį. Juk ir pandemijos metu, kai žmonės dėl plintančio viruso rečiau lankosi prekybos centruose ir dažniau esti savo namuose, patys iš savęs jie nepradės keistis. Motyvas imti taisyti savo nuostatas bei įsisenėjusius įpročius kyla tada, kai asmuo leidžiasi užkalbinamas Kito, įsiklauso į Jo kvietimą: „Ateikite pas mane!” ir savo sutikimą paklusti Jam stengiasi patvirtinti konkrečiu veiksmu. Tai – gera pradžia, nes tikėjimas iš klausymo, klausymas – kai skelbiamas Kristaus žodis.

Budėti taip, kaip moko Evangelija, – tęsti minėtam durininkui patikėtą misiją padėti kiekvienam keliaujančiajam eiti pro tuos siaurus gyvenimo vartus, kurie veda pas Kristų. Pasak vieno teologo, „ypatinga durininko užduotis – sušaukti visus, nes kas nebudi – nelaukia, ir kas nelaukia – nepriima to, kuris ateina“. Taigi budriai laukti grįžtančio Šeimininko – gyventi laukimo nuotaika ir per Kalėdas, ir per Velykas, – visada, nes, kai Jis ateis pas mus, neklaus: „Kokia šiandien diena?“, bet užduos esminį klausimą: „Mylimas žmogau, ar dabar esi visiškai pasiruošęs viską palikti ir su manimi keliauti ten, iš kur niekas nenori sugrįžti?“

Kun. Vytenis Vaškelis. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

Aiškėja, kad budėti – darbuotis taip, kaip moko Dievo žodis. „Supraskite, koks dabar laikas. Išmušė valanda jums pabusti iš miego. Dabar išganymas arčiau negu tuomet, kai įtikėjome. (…) Kaip dieną elkimės padoriai, saugodamiesi apsirijimo, girtavimo, palaidumo, neskaistumo, nesantaikos ir pavydo. Apsivilkite Viešpačiu Jėzumi Kristumi ir nelepinkite savo kūno, netenkinkite jo geidulių“ (Rom 13, 11–14). Apsivilkti Jėzumi – priimti viską, ką Jis mums paliko, kai žengė į Dangų. Didžioji Dovana – Šventoji Dvasia, išlieta ant apaštalų ir mūsų. Ji ne tik kiekvieną valandėlę pasirengusi mums padėti prisiminti Jėzaus žodžius: „Ką sakau jums, sakau ir visiems: „Budėkite!“ (Mk 13, 37), bet tik su Jos pagalba mes galime ir tinkamai trokšti, ir veikti.

Kristaus mokinys, nors ir esti atskirtas nuo Jo (dar negali naudotis dangaus gyventojų privilegija regėti Dievą), bet, laukdamas paskutinio Viešpaties atėjimo, atsiduoda Šventosios Dvasios vedimui ir tarnauja aplinkiniams, nes tai – prasmingiausia Grįžtančiojo laukimo forma. Taigi mums svarbiausi yra du dar būsiantys didieji įvykiai – bet kurią minutę netikėtai milijardus žmonių užklumpantis Jo atėjimas (žr. Lk 18, 8) ir bet kurią valandėlę galimas mūsų žemiškos gyvybės siūlo nutrūkimas – biologinė mirtis, po kurios iškart drauge su Viešpačiu turėsime visiškai atvirai įvertinti visus – teisingus ir klaidingus – savo sielos bei kūno atliktus judesius…

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Tikintiesiems būsimas Jėzaus sugrįžimas į žemę yra kaip du plius vienas lygu trys. Šiuo aritmetiniu veiksmu patvirtiname nekvestionuojamą tiesą, – ką Jis žadėjo, viskas išsipildys. Išpranašautas Atpirkėjo gimimas (žr. Jer 23, 5) jau yra įvykęs, antrasis Jo atėjimas artėja, o neišvengiamas mūsų susitikimas su Viešpačiu dar bus, pasak Katekizmo, kai mirdami pasieksime „Tiesos tašką“, arba dar šiame gyvenime, kai Jam vėl pas mus atėjus, atsiras „naujas dangus ir nauja žemė“ (Apr 21, 1).

Kai Viešpats mums ištars: „Stop! Jūsų žemiškoji egzistencija galutinai pasibaigė, dabar susitikime akis į akį“, ir visi atsidursime Triasmenio Dievo akivaizdoje, tada suvoksime, ko iš tiesų esame verti. Tuos, kurie savanaudiškai darė kompromisus su blogiu, pirmiausia ne Dievas teis, bet didžiausią aiškumą pasiekusi jų pačių sąžinė, o kitiems už tikro tikėjimo Dieve liudijimą ir gailestingumo darbus, kurie, beje, uždengia asmenines kaltes (žr. 1 Pt 4, 8), bus atlyginta neįkainuojamo Evangelijos pažado išsipildymu: „Eikš į savo Šeimininko džiaugsmą!“ (Mt 25, 23).