2020 06 17

Vaida Platkevičiūtė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min

Grįžti į savo vidinius namus

Unsplash.com nuotrauka

Mintys nukeliauja į kovo 13-osios dienos rytą. Planuojame, kaip toliau dirbs psichologai, kai darželiai ir mokyklos jau uždarytos. Viduje dviprasmiškas jausmas: bandymas nesureikšminti įvykių ir švelniai atslenkanti baimė. Darbo planus susidėliojame savaitei į priekį. Kovo 15-ąją dieną šie planai atidedami neribotam laikui – karantinas.

Nežinoma, niekada nepatirta, stipri erdvė. Suvaržymas, atėjęs iš išorės. Prašymas neribotam laikui pasitraukti iš pasaulio. Bandymas sukontroliuoti. Laisvės apribojimas. Pauzė. Viduje pačios įvairiausios reakcijos: „Kas čia vyksta?, „Ar tikrai to reikia?, „Na, bent jau bus aišku, kaip čia elgtis su tuo virusu!

Ieškoti asociacijų, girdint šį žodį ir prisimenant karantino laikotarpio pradžią, galima be galo. Visgi, mano dėmesį labiausiai patraukia viena sąsaja. Be viso kito, karantinas buvo ir visuotinis kvietimas grįžti ir likti savo namuose.

Viduje šiepiasi sarkastiška šypsenėlė. Ją sužadina daug metų girdėti ir pačios ištarti dūsavimai: „Kaip aš noriu pabūti namie..“, „Niekur neisiu, nes jau seniai buvau namuose… “ Arba įvairiausių straipsnių, grupių, programų pavadinimai, turėjo bendrą vardiklį: „Grįžimas namo“, „Savo vidinių namų paieška“… Ir štai, pagaliau, noras išsipildo. Tam, kad padėtume sergantiesiems ir juos slaugantiesiems, tam, kad pasaugotume save ir kitus, turime pabūti namuose. Visas pasaulis ne tik suteikia galimybę, bet ir palaiko tokį sprendimą – sugrįžti namo.

Kodėl tuomet tai nėra savaime smagi patirtis? Žinoma, ne visi namo galėjome perkelti savo darbus. Ne visi turėjome galimybę būdami juose gauti išgyvenimui reikalingas pajamas. Pats užsidarymas signalizavo apie tai, kad vyksta kažkas grėsmingo. Ir ne grįžti mus kvietė, o, greičiau, slėptis. Slėptis nuo grėsmės, su kuria neturime įrankių kovoti. Be to, ką išvardinau, yra ir dar vienas svarbus dalykas – jausmai, kurie mus sutiko, kai mes užstrigome savo fiziniuose namuose ir turėjome pakankamai laiko pajusti savo vidinius namus.

Pernai vasarą mane buvo „pagavusi vienumos tema. Skaitant apie ją, klausantis žmonių pasidalinimų, tapo aišku, iš kur tas namų, ypač vidinių namų, ilgesys ir kodėl jis yra toks didelis. Kas trukdo mums, taip stipriai besiilgintiems šio pojūčio, imti ir į juos tiesiog sugrįžti? Kodėl mes sakome: „Nėra laiko“, „Negaliu atsitraukti nuo vaikų, nuo darbų“. Kodėl taip sunku juose pabūti, kai jau iki jų atkeliaujame. Galiausiai, kas tie mūsų namai?

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Dažniausiai sustojimas, namų metafora mums asocijuojasi su kažkuo labai saugiu, jaukiu, savu, kvepiančiu mielais kvapais, šviesiu. Tuo, kuo dūšia gali pasigrožėti, pasimėgauti ir viso to gėrio pasisėmusi vėl keliauti į pasaulį arba pasaulį pas save pasikviesti. Tik ar visada grįžę namo mes tai galime rasti?

Pirmas dvi karantino savaites mano viduje buvo pasklidusi visiška panika. Tiek išoriniai, tiek vidiniai mano namai kėlė vienintelį pojūtį: „Išleiskit mane iš čia!, „Grąžinkit man įprastą gyvenimą“, „Pažadu, daugiau niekada nevesiu tokių seminarų, kaip „Grįžimas namo“, nuo šiol, jei žmonės pavargs būti pasaulyje, kviesiu juos ilsėtis „vidiniuose viešbučiuose“, „Kas tie – po mano namus vaikščiojantys ir viską griaunantys – žmonės?“, „Iš kur tiek išorinės ir vidinės netvarkos?“. Telefonas buvo vienintelė galimybė siųsti pagalbos prašymą ir pabandyti susiorganizuoti pabėgimą iš namų.

Ištrūkti nepavyko. Ir tada prasidėjo kelionė. Kas sakė, kad per karantiną keliauti negalima? Prasidėjo ji nuo gedėjimo to, kas liko pasaulyje. Įprasti dalykai, žmonės, ritualai, judėjimo laisvė, darbai, galimybės, atsipalaidavimo būdai. Gedėjimo pyktis, liūdesys veikė kaip dulkes valanti šluostė. Kuo labiau leidau jiems būti, tuo įdomiau darėsi. Pastebėjau, kad pasaulyje likę dalykai artėjo prie manęs. Pradėjau apie juos ne tik galvoti, apie juos žinoti, bet ir juos jausti. Ir tai buvo užpildantis patyrimas. Įdomu buvo stebėti ir tai, kad, apgailėjus pasaulyje paliktą gėrį, atėjo džiaugsmas dėl kai kurių dalykų, kurių dabar nėra ar nereikia daryti. Gedėjimas leido paleisti buvusį, įprastą gyvenimą ir pradėti gyventi čia, kur esu.

Taip prasidėjo tyrinėjimas: „Ir kur gi aš užstrigau?“, „Kaip man yra būti čia, kur esu užstrigusi?“, „Kaip man būti su tais, su kuriais esu užstrigusi?“. Karantinas tapo galimybe atsisėsti ant sofos ir įsijungti filmą pavadinimu: „Va taip atrodo mano gyvenimas!“ Nejauki ir stipri akistata. Akistata, kuri padėjo išsivaduoti iš jausmo, kad esu įkalinta savo namuose, pereiti į jausmą, jog tai mano namai, kuriuose jaučiuosi viešnia. Seniai buvusi ir daug ko čia nebepažįstanti. Daug ko nebeprisimenanti. Ėmiau stebėti, matyti daugiau, prisiminti, kaip visa tai atsirado, kiek daug dariau, kad taip būtų. Prisiminti, kad tai mano kažkada pasirinkti dalykai. Taip izoliacija namuose tapo apsigyvenimu ir, galiausiai, gyvenimu juose.

Nuo kovo 16 dienos praėjo nemažai laiko. Dalykai keičiasi. Vieni lengvėja, kiti sudėtingėja. Aplinkui atsirado daugiau gyvybės: šilčiau ir daugiau saulės. Viruso situacija šiuo metu mažiau intensyvi. Šalia viso šito yra ir dar vienas skirtumas. Jaučiuosi pabuvusi namuose. Ir šis pabuvimas davė nemažai įrankių, padedančių tinkamai reaguoti į dalykus, kurie vyksta aplinkui ir mano viduje.

Šie įrankiai man yra žinojimas, jog viskas, kad ir kas bevyktų, yra laikina. Noriu aš to ar nenoriu, viskas baigiasi. Sunkūs dalykai taip pat. Tai žinojimas, kad, keičiantis dalykams, net jei pokytis būtų palankus man, išgyvensiu netektį. Ir bus tik sunkiau, jei nuo jos bėgsiu arba apie ją mąstysiu, bet tylėsiu… Tai taip pat žinojimas, kad atsidūrusi naujoje vietoje, vietoje, kurioje dar nebuvau, turiu skirti laiko apsižvalgymui ir susiorientavimui. Nes jei to nepadarysiu, jei neleisiu sau apžiūrėti visų užkaborių, net ir labai nemaloniai atrodančių, mano smegenys šauks, kad čia būti pavojinga. Supratau ir tai, kad, nesvarbu kur būčiau, šalia manęs yra daugybė dalykų, į kuriuos aš galiu atsiremti, jei tik galiu priimti, kad man reikia atramos…

Ir galiausiai apie namus. Po šios patirties norėčiau elgtis su jais atsakingiau. Tiek su vidiniais, tiek su išoriniais. Norėčiau nepamiršti, kad, jei noriu lengvumo, šviesos, džiaugsmo, ramybės, mano darbas yra užeiti į savo vidų ir greičiausiai ne tik pabūti, bet prieš tai dar gerai pasidarbuoti. Išmesti prisikaupusias šiukšles, nuvalyti dulkes, sulankstyti skalbinius, sutvarkyti ne kokius kvapus skleidžiantį šaldytuvą, peržiūrėti nebereikalingus daiktus, kurie tik užima vietą, ir jei patinka – pasimerkti gėlių… O tada atsiranda jausmas, kad pasaulis yra ne tik aplink, pasaulis yra ir viduje. Ir net jei išeiti negalima, atskirtis sumažėja.

Ir pabaigai. Galvočiau, kad karantinas padovanojo labai prasmingą gyvenimo matą – „Ar ten, kur esu, ir taip, kaip gyvenu, norėčiau kuriam laikui užstrigti?“.

Pal. J. Matulaičio Šeimos pagalbos centras