Vidutinis skaitymo laikas:

7 min.

Grįžtu prie Lėvens

Rašytojas Kazys Saja. Arvydo Gudo nuotrauka

Tekstas ir fotografijos perpublikuojami iš Pasvalio krašto istorijos ir kultūros žurnalo „Šiaurietiški atsivėrimai“ (2021 m. Nr. 2)

2021 metais į garbingą Pasvalio krašto garbės piliečių sąrašą įrašyti du kraštiečiai: iš Skėrių kaimo kilęs rašytojas, dramaturgas, Kovo 11-osios akto signataras Kazys Saja ir buvęs Pasvalio kraštiečių bendrijos pirmininkas prof. Rimantas Mykolas Kanapėnas. Pateikiame Kazio Sajos žodį, kuris buvo perskaitytas iškilmingoje garbės piliečių regalijų įteikimo ceremonijoje Pasvalio kultūros centre gruodžio 5 d.

Savo tėviškėj prie Lėvens gyvenau tik šešetą metų, o Žemaitijoj – tris kartus ilgiau, bet paskutines savo klumpes atidaviau Pasvalio muziejui. O vaikystės aukštaitiškų naginių taip ir neišsaugojau...

Jos liko tik prisiminimuose – kai Mamutė trynė sniegu mano nušalusias pėdas. Arba kaip Skėrių kapinėse mane suklupusį ragino melstis už savo Tetę ir du broliukus – Bernardą ir Pranelį, kurių aš, pagrandukas, net nepažinojau. Ir nenujaučiau, kad netrukus čia atsiguls ir mano Mamutė.

Mūsų artimiausia kaimynė, kurios gryčią ir kūtę nuo kapinių skyrė tik akmeninė tvora, buvo Dulkienė, tokia pat našlė, kaip ir mano Mama. Su „dulkiukais“ ir žaidėme, ir pešėmės. Iš tos šeimos buvo kilęs fotografas Vidas Dulkė – man pats artimiausias ir mieliausias pasvalietis.

Neatsitiktinai anuomet Sąjūdžio taryba mane, kaip būsimojo Baltijos kelio koordinatorių, pasiuntė į Pasvalį. Tačiau čia viskas jau buvo numatyta. Prie kelio vos tilpo išsirikiavę žmonės, o temstant jų dar nemaža atėjo į miesto parke surengtą mitingą.

Ir štai sulaukiau netikėtos žinios, kad Pasvalio rajono savivaldybė man suteikė Garbės piliečio vardą. Esu dėkingas merui Gintautui Gegužinskui, rajono savivaldybės Tarybai, o ypač Pasvalio bibliotekai, jos ilgametei vadovei Danguolei Abazoriuvienei. Ir dar „Šiaurietiškų atsivėrimų“ redaktorei Agnei Grinevičiūtei.

Beje, nei Plungė, nei Telšiai, kurių turguje esu pardavinėjęs Norvaišo, savo globėjo, klumpes, o knygose aprašęs tenykščių žemaičių gyvenimą, manęs nesisavina. Taigi įpusėjęs savo devyniasdešimtmetį aš pasvaliečių dėka grįžtu iš kur atėjęs.

Sveiki, mano kraštiečiai, prie Svalios ir Lėvens! Linkiu jums išvengti klastingojo viruso. Linkiu visiems mums vilties, kad Gamta per skaudžiai žmonių nenubaus.

Kazys Saja, 2021 m. gruodis

Rašytojas Kazys Saja. Arvydo Gudo nuotrauka
Rašytojas Kazys Saja. Arvydo Gudo nuotrauka

Trenktas

Paaiškėjo, kad esu aurofobas: nemėgstu aukso papuošalų ir brangakmenių, nesižaviu tviskančiais altoriais, monstrancijom ir kitom insignijom. Net vestuvinio žiedo niekada nemūvėjau. Nesišvaisčiau pinigais ir ne itin stengiausi praturtėti.

Gal čia turėjo įtakos mano vaikystė ir dar tikėjimas, kad Jėzus Kristus, rodos, kalbėjo: „Greičiau kupranugaris prasibraus per adatos ausį, negu turtuolis įžengs į dangaus karalystę…“ 

Dėl tokių įsitikinimų nutrūko mano draugystė su Skirmantu. Jis neblogai piešė, buvo pradėjęs studijuoti grafiką, bet pajutęs, kad iš iliustracijų sunkiai pragyvens, nusprendė pasidaryti juvelyru.

Skirmantas pradėjo nuo aprūdijusio vokiško šalmo, kurį jam buvau dovanojęs. Jis nušveitęs jį perdažė ir iš abiejų šonų pritvirtino iš vielos išlankstytus Stalino ir Hitlerio atvaizdus. Paskui leido sau pajuokauti, mūsų Vytį paversdamas šachmatų žirgu ir ant jo pasodindamas Landsbergį. Vėliau – popiežių Joną Paulių antrąjį, įstrigusį Kryžių kalne, kryželiais aptvertą, rožančiais apraizgytą…

Mūsų draugystė su Skirmantu ėmė trūkinėti, kai jis pradėjo draugauti su Ilona. Ji buvo įsigudrinusi estrados ir sporto žvaigždes puošti spalvotom tatuiruotėm. Joms aš jaučiau ne tik fobiją, bet ir patį tikriausią pasibjaurėjimą.

Skirmantas tada uždarbiavo kurdamas papuošalus su Zodiako ženklais ir su tautine atributika. Jiedu su Ilona susilaukė sūnaus, paliko jį auginti seneliams, o patys nusprendė savo sėkmę išbandyti Londone.

Ilonai čia sekėsi geriau. Ypač po to, kai Skirmantas jai pagamino projektų pagal Mikelandželo freską „Pasaulio sukūrimas“. Jiedu eksploatavo detalę, kur Viešpats Dievas savo smilium paliečia Adomo pirštą. Daugeliui patiko ironija, kur žmogus savo Kūrėjui atkiša špygą ar net didįjį pirštą.

Arvydui, Skirmanto sūnui, kuris liko kaime pas motinos tėvus, buvo pažadėta: sėkmingai baigęs gimnaziją jis galės važiuoti pas tėvus ir studijuoti Anglijoj. Iki to laiko Skirmantai tikėjosi ten įsigyti nuosavą namą.

Tačiau daug kas klostėsi kitaip. Arvydo senelis prasigėrė, o gimnazistas prasirūkė. Iš pradžių įprato prie žolės, o vėliau net pradėjo badytis.

Bet ir čia dar ne viskas. Ilona neatsispyrė vieno gražiai išmarginto savo kliento vilionėms. Sūnus namuose neišlaikė kai kurių egzaminų, kelionei į Londoną negavo žadėtų pinigų, o per konfliktą su narkotikų tiekėju garaže pačiupo atsuktuvą ir nudūrė tą sukčių.

Taip aiškino Skirmanto tėvai ir jų pasamdytas advokatas. Arvydas buvo nuteistas penkeriems metams, o Ilona ir Skirmantas grįžę į Lietuvą nesiliovė kaltinę viens kito. Mano buvęs bičiulis pasijuto praradęs ir žmoną, ir sūnų. Beliko viena išeitis – Skirmantui imtis rimto juvelyrinio darbo.

Kaip jis vėliau pasakojo, šiek tiek išgėręs su savo uošviu, jis užsidėjo čia tebesaugomą karišką šalmą, sėdo ant dviračio ir nusprendė nuvažiuoti pas savo jaunystės laikų pažįstamą kunigą. Jų tėvai kadaise buvo išvežti į Sibirą. Skirmantas norėjo pasikalbėti apie šį žemišką, realų ir aną amžiną, bet ne tokį realų gyvenimą. Kai šioj žemėj pradeda kas nors nesisekti, susimąstai, kaip čia kas klostysis toliau. Gal prityręs dvasininkas galėtų jam ką nors patarti. Ar bent atsakytų į paprastą klausimą, kuriam galui bažnyčių bokštuose šalia kryžių dar statomi perkūnsargiai.

Tuo tarpu Perkūnas kartu su audra vijosi dviratininką, kuris tikėjosi stabtelti po ąžuolu. Iki sovietmečio prie jo buvo prikalta koplytėlė – kryžių nešantis Kristus, kurį stribai sušaudė, kad „banditai“ prie jo nesimelstų.

Skirmanto dviračiui atsitiko šiokia tokia bėda: važiuojant į kalną atsipalaidavo grandinė. Iki audringos liūties Skirmantas dar spėjo pasiekti ąžuolą. Į jį atrėmė apverstą dviratį, atsuko užpakalinio rato veržles, ant žvaigždutės uždėjo nukritusią grandinę. 

O kas atsitiko toliau, Skirmantas galėjo tik spėlioti. Perkūnas, žaibą nutaikęs į ąžuolą, čia rado patrauklesnį taikinį. Jis trenkė į Skirmanto šalmą, į dviratį… Žaibo srovė negailestingai nudegino Skirmanto veidą, kaklą, rankas. Nežinia, kas ir kaip jį po tos audros surado. Greitosios pagalbos gydytoja labai abejojo, ar tą žmogų pavyks jiems išgelbėti. Po dviejų ar trijų dienų ligoninėj atgavęs sąmonę Skirmantas net nebegalėjo atsiminti savo pavardės. Registracijos kortelėj buvo įrašyta: Trenktas.

Net prityrusiems medikams dar neteko gydyti taip sužaloto, žaibo nutvilkyto žmogaus. Nebuvo ir atvejo, kad dingusio dviratininko taip ilgai nepasigestų namiškiai, draugai ar policija.

Vėliau, jau šiek tiek atsipeikėjęs, Skirmantas pats nepageidavo, kad jį kas nors lankytų ir guosdami galvotų: taip tokiam ir reikia.

Priekaištus pačiam sau jis jau buvo apmąstęs, suvokęs, kad nuo bedugnės krašto jis ir apgydytas jau neatitols. Žaibo nudeginti pirštai dar šiek tiek lankstėsi, bet vis labiau gniaužėsi į kumštį. Kojos, rodos, žaibo nepaliestos, kažkodėl nebenorėjo klausyti.

Aš, nors ir senas, bet kol kas pajėgesnis, buvau nustebęs, gal net pamalonintas, kad Skirmantas tebegulėdamas slaugos ligoninėj panoro su manim pasimatyti. Pažįstamas gydytojas pasakojo, kad jo gyvybei pavojus nebegresia, tačiau Skirmantas dėl to nesidžiaugia.

Nežinojau, ką jam nunešti lauktuvių: laikraščių, gėlių ar stiklainį medaus. Galiausiai nusprendžiau pasiūlyti jam savo knygą „Tas, kuris“. Ten jis galėjo rasti mano pamąstymų apie Tą, kurį laikome savo įnoringu Valdovu. Jį garbinam, liaupsinam, maldomis lenkiame į savo pusę, o toji pusė galbūt jam nebepriklauso.

Rašytojas Kazys Saja. Arvydo Gudo nuotrauka
Rašytojas Kazys Saja. Arvydo Gudo nuotrauka

Slaugos namuose savo jaunystės bičiulio nebepažinau. Skirmanto sulopytas veidas buvo tarsi pajaunėjęs, tik akys liūdnos ir balsas jau senatviškai prikimęs. Kaip ir mano, beje.

Jis atidengė antklodę ir parodė, kaip žaibas sugadino jo linksmą tatuiruotę, kurią Ilona pagal jo brėžinį buvo perkėlus ant vyro krūtinės, kai gimė jų sūnus. Gandras, snape atnešęs jiems sūnų, jau buvo be galvos. Bet jis tebestovėjo ant vienos kojos su žmogiška pėda…

– Ir aš dabar kaip tas gandras, – nelinksmai pakomentavo Skirmantas. – Kunigui Povilui vežiau dovanų paskutinį savo darbą – gotikinį kryžių ant grandinėlės. Ir va, matai, kaip jis nudegino man kaklą.

O tas kunigas dar tavęs neaplankė? – paklausiau.

– Povilas kažkur išvykęs. Nuvažiavęs ketinau paklausti, kodėl bažnyčių bokštuose šalia kryžiaus visada kyšo ir perkūnsargis. Tai kuris iš jų viršesnis?

– Manai, kad dėl tokio klausimo ir gavai patirti, ką patyrei? 

– Dabar turiu jam kitą, daug rimtesnį klausimą.

– Povilui ar Dievui? 

– Abiem. Aš buvau dvi savaites be sąmonės. Kad per daug nesikankinčiau, daktarai, mane atgaivinę, vėl panardino į komą. Norėčiau paklausti, kur tada buvo mano siela. Jeigu siela ir sąmonė nėra ta pati sąvoka… 

– Tikintiesiems nėra, – atsakiau. – Bet vis dėlto verta pamąstyti: gal mūsų dvasia ar siela laukia, kol mes po vienokios ar kitokios komos atsibusim. 

– Gal… Mano uošviui atrodo, kad žmogui verta pasigerti, kad jis tarpais per daug nesisielotų. Koks Kristaus pirmasis stebuklas? Pakviestas į kažkieno vestuves jis padaugino vyną, o ne užkandą. 

– Apsvaigti galima ne tik nuo vyno. Religijose tikrai daug mitų ir pasakų. Bet jos reikalingos ir mums, jau suaugusiems. Kad žadintų vaizduotę, suteiktų šiokią tokią ar net labai didelę viltį.

– Galbūt. Mudu jaunystėj šalmų nenešiojom. Bet stengėmės pasitarnauti savo tėvynei, tiesai, humanizmui. 

– Taip, kiek įstengiam, tiek, nesigiriant, stengėmės… 

– Laisvei, žmoniškam gyvenimui, bet ne idiotizmui. 

– Ką tu čia turi galvoj? – paklausiau, nors idiotizmo ženklų mačiau net jo žmonos tatuiruotėse.

– Aš čia empatijos tikrai nestokojančių daktarų prašiau, kad jie paskirtų man stipresnių raminamųjų vaistų, – toliau kalbėjo Skirmantas. – Kad man nekiltų noras iššokti čia iš trečio aukšto arba nusivyniojus raiščius ant jų pasikarti. Kam tokiam aplamdytam žmogui kaip aš tolimesnis gyvenimas? Netekusiam žmonos, sūnaus, nebetikusiom rankom ir kojom.

– Turi dar galimybę matyti, kalbėti, girdėti. Kiti, viso to neturėdami, dar atranda kuo džiaugtis. 

– Taip. Mąstau – vadinasi, esu… Daktarai man vietoj raminamųjų pasiūlė užsivilkti chalatą ir prilaikydami nusivedė į vieną, paskui į kitą slaugos palatą. Vienoj gulėjo vis judantis, krutantis ir vis besivaipantis pacientas, nebeįstengiantis nei savarankiškai pavalgyti, nei išsituštinti. Kitoj palatoj – sukiužusi senutė, praradusi atmintį ir visų klausinėjanti: „Ar kunigas jau buvo? Sakykite, kad man paskutinio patepimo nereikia. Aš dar norėčiau pagyventi.“

– Nekalbėk su tokia pašaipa, – tariau. – Gal ir mūsų netrukus tas pats laukia. 

  Taip, laukia. Būtis, kai blaivaus mąstymo, asmenybės, žmogiškos sielos nebelieka. Ar verta šito laukti? Prašvilpęs santaupas gali nuskursti, prasikaltęs atlikti bausmę, kaip mano sūnus, o kas ir už ką mums uždraudė laiku išeiti, žinant, kad liga ar senatvė netrukus atims iš mūsų bet kokį orumą? Pačiam laiku išeiti, supratai? 

– Supratau. 

– Aš dar turiu jaunystės laikų medalioną. Iš jo iškrapščiau savo Iloną, kuri mane išdavė… Žinai, ką aš labiausiai norėčiau į tą medalioną įsidėti? Nešiotis ant kaklo, kai nuims mano tvarstį.

– Kokią nors tabletę? 

– Taip! Kad ne Perkūnas, ne Dievas nuspręstų, kada man save užgesinti, pasitraukti nuo visų ir nuo visko. 

Aš nežinojau, ką jam atsakyti. Galiausiai tariau:

– Kunigas, tavo senas bičiulis, tau tikrai nepritartų. 

– Gal aš dar spėsiu, prisipažinsiu, kad esu trenktas. Laisvas nuo visokių dogmų. 

Aš dar pridūriau:

– Numiręs, prisikėlęs, tik dar nenužengęs į dangų… 

Skirmantas šyptelėjo ir atsakė:

– Taip. 

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien