2020 12 27

Česlovas Skaržinskas

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

Gruodžio dialogas

Žydinčių grikių laukas
Česlovo Skaržinsko nuotrauka

– Labų dienų siunčiu, dzūkeli, tavo artimiesiems! Skambinu. Kažkaip norisi išgirsti ramų balsą. Ypač kai mano kambarį gaubia baikštus gruodžio prietėmis. Kaime trumpiausiomis metų dienomis tamsoka būna kone nuo ryto. O sostinėje? Gal mieste gamtos sąstingis ryškiai nejuntamas, nepastebimas?

– Kur nejusi, Juliau… Juk ir aš kaimietis, prieš porą dešimtmečių pasiklydęs dideliame mieste. Iki šiol iš jo negaliu išeiti.

– Labai valioji grįžti į kaimą?

– Dar prieš porą metų labai veržiausi. Grįžti. Tvarkyti ūkelį. Kaime likusi tėvų sodyba. Ir maniškė nesipriešino. Buvome suplanavę parduoti butą. Tuo metu kaime neįgali moteris pardavinėjo savo žemę. Beveik dešimt hektarų. Turiu keletą hektarų paveldėtos. Galvojau, įsigysiu dar. Bus nemažas plotelis. Auginsiu braškes. Jas ne vienus metus augina, sėkmingai verčiasi mano klasės draugas. Vasarą įdarbina kone dešimt žmonių. Vargo daug, sako jis, bet ir džiaugsmo nemažai, kai pamato raudonuojantį derlių. Kad vasarą klasės draugas ir visa jo šeimyna keliasi 4 val. ryto, iš jo lūpų negirdėjau aimanų. Na, susigundžiau ir aš. Irgi braškes auginti. Juk ir aš – ūkininko sūnus. Keturiolikos metų būdamas jau neprastai lauką vagojau. Dar paakino auginti braškes ir brolis – jis pažadėjo atiduoti traktorių. Dar neišklerusį. Brolis – daug vyresnis už mane, jau nuo žemės visas kuprotas… Neturi sveikatos dirbti. Aš turiu jėgų. Bet kas iš to.

– Persigalvojai ilgiau pagyvenęs mieste?

– Noras nedingo grįžti į kaimą. Negrįžau, nes neleido kaime pirkti žemės. Tokie įstatymai. Dar neseniai kiekvienas laisvai galėjo įsigyti žemės, ūkininkauti. Viską sujaukė buvusio žemės ūkio ministro ir jo bendraminčių Seimo Kaimo reikalų komitete pakišti įstatymų projektai. Lyg sudarė kliūtis pirkti žemę užsieniečiams. O iš tikrųjų priėmė didžiažemių interesus tenkinantį įstatymą. Nenupirkau papildomų hektarų. Nustvėrė juos vienas stambiausių rajono ūkininkų, kurio plotai ribojosi su anos moteriškės žeme… Pasirodo, didžiažemiams suteikta privilegija įsigyti žemės pirmumo teise. Štai tau ir lygybė, vienodos sąlygos norintiems kaime ūkininkauti… Ilgai jaučiausi tarsi apspjaudytas…

– Betgi politikai ragino ir teberagina tautiečius sugrįžti į gimtinę, imtis arklo… Tai kaip čia išeina…

– Netiesą sako žmonėms. Kaip galėsi ūkininkauti kaime, jame įsitvirtinti, jeigu negali įsigyti žemės? Taigi ne užsieniečiams sudarytos kliūtys pirkti žemę, o tautiečiams… Ir ne tik šie vieni paspęsti spąstai mažažemiams ir vidutiniokams. Tas pats senas krienas ministeriaudamas prigalvojo ir kitų pinklių – padidintą žemės mokestį už neva dirvonuojančius plotus. Paleido į viešumą niekinantį teisėtus žemės savininkus posakį – „sofos“ ūkininkai… Kas tie pagal to seno krieno filosofiją vadinamieji „sofos“ ūkininkai? Paveldėję tėvų, senelių žemę tremtinių, partizanų vaikai, anūkai, giminaičiai? Ar jie – raupsuotieji?..

– Spėju, apie kokį seną krieną kalbi. Ar ne apie tą patį, kuris labai žavėjosi batkos iš Baltarusijos vizitu į Lietuvą?

– Jisai. Senam krienui labai patiko kruvinojo Baltarusijos diktatoriaus išvedžiojimai apie pamatytą nedirbamos nederlingos žemės gabalėlį Šalčininkų rajone. Mat jis nuo sienos į Vilnių važiavo automobiliu. Batka papriekaištavo mums, kad ne visą žemę dirbame. Gal jis ir nežinojo, kad ta, vienur kitur apleista žemė – prasta. Ar verta ją kedenti? Nemažai jos ploto savininkai užleido miškui augti. Senas krienas tai žinojo. Tačiau, galvoju, turėjo tikslą didesniais mokesčiais paspausti smulkius žemės savininkus, ne vieną priversti pusdykiai parduoti žemę didžiažemiams, kurie, nūnai viešai kalbama, ir Žemės ūkio ministeriją valdo. Jiems kone visa Europos Sąjungos parama nukeliauja, o tam mažajam geriausiu atveju trupiniai lieka…

– Gaila, kad tau nepavyko ūkininkauti. Gal rajono valdžia galėjo padėti?

– Žemės reikalai atiduoti tvarkyti Žemės ūkio ministerijai. Savivaldybė ne ką gali. Norėjau kreiptis į merą, gerą žmogų, padorų politiką, bet nedrįsau. Be manęs, jis turi svarbesnių rūpesčių. Jis – baisiai užimtas. Galvoju, kad tie rūpesčiai nesuėstų geraširdžio žmogaus…

– Čia tu apie žinomą Lietuvoje istoriką?

– Apie tą patį žmogų, Lietuvos nepriklausomybės pradžioje savarankiškai bei kartu su kitais istorikais parengusiais ir išleidusiais solidžių knygų apie pokarį, partizanų kovas, „smetoninę“ Lietuvą. Kai jis pasinėrė į politiką, atrodo, ir istorija liko kažkur nuošaly…

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

– Politika praryja talentus…

– Gal neprarijo. Netikiu, kad talentingam istorikui gali taip nutikti. Gal laisvalaikiu ką nors rašo, tiria? Ir vieną dieną skaitysime jo naują knygą apie tragišką pokarį. Jei sutiksiu merą, pasidomėsiu, ką rašo, rengia. Gal merui ir apie savo ūkelio idėją užsiminsiu. Dar nepradingo noras grįžti į kaimą. Į tėvų sodybą. Būsime kartu, Juliau. Juk netoli mano tėvų sodybos gyveni. Nereikės tau skambinti į sostinę. O ir aš smagiai krutėsiu su kitais sodiečiais, kol kas neskubančiais į aukštą galukaimio kalnelį…

– Nėra ko skubėti į tą vietą, suspėsime…

– Viskas Dzievulio valioje… Susitiksime. Einu prie lango. Plačiai atversiu. Ir šiemet gruodis šiltas, tarsi ne žiemos mėnuo būtų, o vėlyvo rudens. Pasislinko į priekį metų laikai. Jau įprasta, kad ir rugsėjis – kaip ir vasaros mėnuo. Keičiasi gamta, kai kurie žmogaus gyvenimo įpročiai. Gal mažiau įvairiausio virsmo kaimiečio viduje. Manyje ir tavyje. Žemės jausmo net aštrūs laiko peiliai neišgramdė. Iki! Gal po visų negandų jau pavasarį spausime vienas kitam ranką. Visų ten jūsų kaime pasiilgau. Kaip ir tylos…