2021 12 28

Augminas Petronis

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min.

GŠ ansamblio vadovė G. Adamonytė: „Senoji muzika gali būti daugiau nei archeologinis užsiėmimas“

Gabija Adamonytė. Paulinos Krzyżak nuotrauka

„Siekiant suprasti bažnytinę muziką svarbu tuo gyventi“, – sako GABIJA ADAMONYTĖ, GŠ ansamblio vadovė. Pokalbis su ja – apie muzikinio kelio pradžią, GŠ ansamblio įsikūrimą, susidomėjimą senąja muzika, studijas Romoje ir naująjį albumą „Clavis Coeli“, parengtą pagal LDK žemėse išlikusį rankraštį.

Kaip muzika atėjo į tavo gyvenimą?

Muzika susidomėjau Kauno sakralinės muzikos mokykloje, kurią pradėjau lankyti šešerių. Joje koncentruojamasi į bažnytinę muziką. Žinoma, su šeima vaikščiodavome į bažnyčią, ten girdėdavome giedant. Namuose su tėvais klausydavomės muzikos nuo Mozarto ar Vivaldi iki graikų vienuolių giedojimo.

Muzikos mokyklą lankė mano draugai, todėl mielai ten eidavau. Kiekvieną dieną po pamokų važiuodavau į muzikos mokyklą ir ten būdavau iki pat vakaro. Repeticijos vykdavo net penktadieniais iki vėlumos. Nesuprantu, kaip aš tiek pakeldavau, dabar atrodo labai didelis krūvis (juokiasi).

Giedojimas per Mišias sekmadieniais buvo privalomas. Jei nepasirodydavai sekmadienį, vadovė skambindavo tėvams: „Kur jūsų dukra? Kas atsitiko? Ar pramiegojo? Laukiam.“ Nedalyvauti be pateisinamos priežasties būdavo sudėtinga.

Ar gali papasakoti, kaip atsirado GŠ ansamblis?

GŠ ansamblis atsirado prieš šešerius–septynerius metus, tada studijavau Vilniaus universitete biologiją antrame kurse. Su keliais mokyklos draugais norėjome giedoti bažnyčioje, susibūrėme ir giedodavome. Pradžioje giedodavome viską, ką tik rasdavome. O vėliau, po trejų ar ketverių metų, pradėjo formuotis specifinis repertuaras – atradome senosios muzikos lobyną.

Žinių poreikis paskatino su ansambliu važiuoti mokytis į įvairius senosios muzikos centrus, galų gale ir pati pradėjau grigališkojo choralo studijas Romoje. Džiaugiuosi, kad prieš tai baigiau biologiją. Šiandien studijuodama muziką vis dar naudoju ten įgytas žinias (juokiasi).

Gabija Adamonytė. Paulinos Krzyżak nuotrauka

Kiek kartų per savaitę GŠ ansamblis giedodavo Mišiose savo gyvavimo pradžioje?

Tik sukūrę ansamblį buvome dideli entuziastai ir beveik kas vakarą Gailestingumo šventovėje, Vilniuje, giedodavome aštuntos valandos Mišiose. Tai mums, jauniems studentams, buvo pragyvenimo šaltinis, kartu tuo metu motyvavo draugystė.

Man atrodo, siekiant suprasti bažnytinę muziką svarbu tuo gyventi. Kai nuo vaikystės giedi Mišiose, tai nebūna nei sunku, nei darbas, o gyvenimo dalis. Taip pat ir studijų laikais. Augančiam muzikantui be galo svarbu kasdien muzikuoti.

Koks buvo aukščiausias ansamblio pasiekimas?

Manau, tai buvo šiemet, rugpjūčio mėnesį. Mus pakvietė koncertuoti festivalyje „Song of Our Roots“ Jaroslave, Lenkijoje – pagrindiniame mūsų bendraminčių muzikos festivalyje. Ten kaip dalyviai važinėjome ne vienus metus, sėmėmės idėjų, susitikdavome su draugais ir įkvėpėjais. Kai prieš trejus metus pirmąkart nuvažiavome, puikiai supratome, kuria kryptimi norime judėti, kokioje srityje norime gilinti žinias. Tai buvo didelis įkvėpimas. O galimybė šiais metais ten pasidalinti ir savo muzika mums leido paaugti dar trigubai. Labai daug dirbome – ruošėme programą, skirtą jėzuitų muzikiniam paveldui Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje.

GŠ ansamblis žinomas kaip ypatingos, Korsikos saloje išsilaikiusios, giedojimo tradicijos perėmėjas ir skleidėjas. Kaip ir kuo tave patraukė korsikietiškas giedojimas?

Korsikos liaudies muzika savaime yra įspūdinga. Tačiau ji ne mažiau įdomi kaip išlikęs gyvas liturginės muzikos tradicijos pavyzdys. Ten nuvažiavus vis dar galima išgirsti, kaip liturginės muzikos repertuaras, kad ir grigališkasis choralas, giedamas panašiai kaip liaudies muzikinėje tradicijoje.

Interpretuoti senąją sakralinę muziką, randamą rankraščiuose ir kituose išlikusiuose rašytiniuose šaltiniuose, galima neatsiejant jos nuo vietos tradicijos. Idėją, kad tai galėtų būti svarbu, XX a. 8 dešimtmetyje pristatė mūsų mokytojas Marcelis Peresas. Jis ir išgarsino korsikietišką muzikinę tradiciją. Daugelis M. Pereso idėjų ir muzikos raiškos šalininkų dalyvauja korsikietiško giedojimo mokymuose, kad suprastų santykį tarp senosios ir liaudies muzikos.

Išmokome dalį korsikietiškos liturginės sakralinės muzikos repertuaro ir jį labai pamilome. Kartu suprantame, kad korsikietiška muzika yra tik gyvosios liturgijos muzikos tradicijos iliustracija, o ne vienintelis ar gražiausias būdas giedoti. Šiandien siekiame pritaikyti šį mąstymo principą puoselėdami gyvąją liturginės muzikos tradiciją Lietuvoje.

Korsikietiškas giedojimas buvo svarbi mūsų senosios muzikos pažinimo kelio pradžia. Šiandien mokomės ir kitų tradicijų – pavyzdžiui, Senąjį Romos giedojimą, Notre Dame mokyklos tradiciją ir kt.

Ar galėtum papasakoti apie savo studijas Romoje?

Studijuoju grigališkąjį choralą Popiežiškajame sakralinės muzikos institute. Labai džiaugiuosi šiuo sprendimu, dabar mokausi trečiame bakalaureato kurse.

Studijuodama bandau suprasti grigališkojo choralo, kuris yra svarbi bažnytinės muzikos dalis, esmę. Grigališkasis choralas mane vis iš naujo stebina savo turtingumu, padeda vis geriau įsivaizduoti muzikos vietą liturgijoje. Jos reikšmę gerai iliustruoja vienas pavyzdys apie tai, kaip neumos, t. y. simbolių raštas, padeda suprasti liturginį tekstą: prieš Velykas Didžiojo tridienio pamaldos prasideda įžangos tekstu: „Didžiuokimės mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus kryžiumi, kuriame slypi mūsų išganymas, gyvenimas ir prisikėlimas, kuriuo mes esame išgelbėti ir išvaduoti.“ Grigališkajame chorale didžioji dalis teksto giedama ramiau, o žodžiai „mūsų Viešpaties“, „gyvenimas“ ir „prisikėlimas“ išryškinami.

Institute yra įvairių krypčių studentų – kai kurie studijuoja vargonų meną, chorinį dirigavimą ir dainavimą, muzikologiją. Viskas siejama su muzikos pritaikymu liturgijoje. Matau daug įdomių muzikavimo pavyzdžių – beveik visi mano dėstytojai vadovauja bažnytiniams chorams ar ansambliams. Institute domimasi tiek senovės, tiek šiuolaikine sakraline muzika. Žmonės atvyksta čia studijuoti, kad baigę studijas galėtų tęsti kokybiškos sakralinės muzikos paieškas savo šalyse.

Jaučiu, kad jau prisitaikiau prie gyvenimo būdo Romoje. Valgau nemažai makaronų, daug pertraukų ir susitikimų vyksta su espresso kava (juokiasi). Roma žavi ir architektūra, ir žmonių skaičiumi bei įvairove. Man tai tikrai labai patinka.

Gabija Adamonytė. Piotro Łysakowskio nuotrauka

Netrukus pasirodys naujas GŠ ansamblio albumas. Ar galėtum apie jį papasakoti daugiau?

Mūsų naujame albume – Mišių dalių fragmentai iš bernardinų liturginės muzikos rankraščio „Clavis Coeli“. Šis rankraštis surašytas Gardine 1760 metais. Manoma, kad rankraštinis giesmynas per pamaldas buvo naudotas Vilniaus Bernardinų bažnyčioje.

Albumo idėja kilo iš noro daugiau pasigilinti, kokia yra Lietuvos senosios sakralinės muzikos tradicija. Muzikologas Jonas Vilimas, pažinodamas mūsų ansamblį ir žinodamas senosios muzikos mokyklos, kurią mes sekame, idėjas, mums pasiūlė šį rankraštį. Jis manė, kad rankraščio muzika tiktų atskleisti mūsų balsų galimybes.

Pradžioje rankraštį buvo sunku suprasti – tai nėra tipiškas grigališkasis choralas. Jame daugiausia yra vadinamosios „pseudochoralinės“ giesmės, sukurtos remiantis grigališkojo choralo praktika, tačiau čia jau taikoma kitokia – nauja, tonali muzikos sistema. Pavyzdžiui, notacijoje jau užrašomos tonacijos, metras, ko nerastume grigališkajame chorale. Tai rodo, kad mišios buvo kuriamos remiantis to laiko muzikinės kultūros pavyzdžiais.

Muzika gana neįprasta šiuolaikinei ausiai. Mums buvo keista priprasti prie tokių vėlesnės liturginės muzikos bruožų kaip besikartojantys žodžiai, kurie naudojami kaip artikuliacijos priemonė, pavyzdžiui, mūsų giedotoje Credo (liet. Tikiu Dievą, Tėvą Visagalį…) dalyje žodis „passus“ (liet. nukankintas) pakartojamas penkis kartus, o „sepultus“ (liet. palaidotas) – net 11 kartų.

Kiek praėjo laiko nuo tada, kai nusprendėte dirbti su šiuo rankraščiu, iki kol pirmą kartą atlikote pagal jį paruoštą koncertinę programą?

Sakyčiau, kad tai truko apie metus. Greitai tokių dalykų padaryti neįmanoma. Reikia susipažinti su kontekstu, suprasti, kaip interpretuoti užrašytas natas – rankraštis užrašytas cantus fractus, tai yra ritminio grigališkojo choralo būdu. Taip pat reikia rasti panašių rankraščių pavyzdžių – panašių manuskriptų randama Lenkijoje. Susipažinome ir su keletu pavyzdžių iš to paties laikotarpio pranciškoniškų manuskriptų Prancūzijoje.

Mūsiškis rankraštis „Clavis Coeli“ nėra pats sudėtingiausias muzikos atžvilgiu. Smagu, kad tai vienas iš geriausiai išsilaikiusių LDK vokalinės liturginės muzikos rankraščių.

Kiek stengėtės kruopščiai sekti tai, kas parašyta rankraštyje, o kiek laisviau interpretavote?

Didelė pagalba interpretuojant rankraštį tapo muzikologo Jono Vilimo duota rankraščio transkripcija. Nors pati studijuoju paleografiją, tai sunkus mokslas, todėl šiuo metu dar remiamės tyrėjų pagalba skaitydami rankraštį. Stropiai susipažinome, kas parašyta „Clavis Coeli“.

Kartu mums buvo svarbu suprasti rankraštyje užrašytos muzikos dinamiką bei rasti jai tinkamų išraiškos priemonių. Žinoma, atliekant rankraštyje užrašytą muziką be galo svarbu tiek muzikinė patirtis, tiek kiekvieno muzikanto charakteris ir individualūs gebėjimai. Pernelyg neatitolstame nuo to, kas parašyta natose. Ieškojome natūraliai skambančių ritminių išraiškų. Taip pat rankraštyje randamas daugiabalsiškumas kai kur mūsų pratęsiamas panašiais principais.

Man atrodo svarbu, kad senosios muzikos giedojimas būtų daugiau nei tik archeologinis užsiėmimas. Šis rankraštis mums tapo bandymu suprasti, kokia sakralinė muzika gali išreikšti tai, kuo tikime.

GŠ ansamblio albumo „Clavis Coeli“ pristatymo koncertai vyks gruodžio 29 d. 19 val. Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčioje, Vilniuje, ir gruodžio 30 d. 19.30 val. Švč. Trejybės (seminarijos) bažnyčioje, Kaune. Albumo leidybą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien