Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

2022 12 02

Daiva Beliūnienė

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

Gydanti bendrakeleivystė šeimos ir asmens saviugdos centro susitikimuose

Pexels.com nuotrauka

Skyrybas išgyvenantys žmonės su nerimu laukia švenčių, nes neretai susiduria su iššūkiu, kaip, su kuo ir kur jas švęsti, susiklosčius naujai, neįprastai situacijai. Juk šeimai iširus senosios šeimos tradicijos taip pat suyra, o naujosios dar nebūna susiformavusios. O ir su nauja, dažnai skaudžia, situacija susigyventi, susitaikyti reikia laiko. Todėl kai kam didžiosios metų šventės ir jų laukimas yra nerimo, liūdesio ir vienatvės metas. Bent jau pirmaisiais metais po skyrybų, kol laiko ratas neapsisuko bent kartą.

Todėl šeimos ir asmens saviugdos centras „Bendrakeleiviai“, kuris daugiau kaip dvidešimt metų dirba su skyrybų krizę išgyvenančiomis šeimomis – suaugusiaisiais, vaikais ir paaugliais – didelį dėmesį skiria puoselėti bendrystei tarp dalyvių, nors įsikūrimo pradžioje tokio tikslo ir neturėjo. Ryšių tarp žmonių, ateinančių į išėjimo iš skyrybų krizės grupes, svarba mezgėsi natūraliai, pabaigus programą kilo poreikis būti kartu ir toliau.

Per tuos metus buvo visko: žygių baidarėmis, dviračiais, trumpesnių ir ilgesnių kelionių, knygų pristatymų ir kūrybinių vakarų, muzikavimo, filmų peržiūrų, pirtelių ir dainų. Didžiųjų metų švenčių šventimo drauge taip pat būta. Visa tai kildavo iš asmeninių iniciatyvų, nes poreikis nebūti vienam skatina ieškoti kitų, o iniciatyvos dažniausiai gimsta iš paties žmogaus poreikių.

Viena tokių – iki šiol gyvuojantis neformalių susitikimų formatas „Laikas sau, su savais“. Jo iniciatorė ir palaikytoja yra bendrakeleivė Irutė. Galimybę susitikti kartą per mėnesį ir užsiimti įdomia veikla buvo sustabdžiusi pandemija, bet pamažu tai vėl įsivažiuoja. Visais metų laikais vyksta žygiai gamtoje, į kuriuos Irutė kviečia žmones su draugais, vaikais, draugiškais šunimis ir mylimaisiais. Bendrakeleiviai vėl kviečiami į būrį pasiklausyti muzikos, dainų, o įsijautus ir patiems padainuoti. Apie tai ir kalbamės su Irute.

Kas paskatino tave imtis iniciatyvos kurti neformalaus bendravimo formatą „Laikas sau, su savais“?

Mane paskatino Elvyra (buvusi šeimos ir asmens centro „Bendrakeleiviai“ vadovė, steigėja, sielovadininkė). Po krizinės grupės lankiau jos vedamą sielovados programą „Vidinis kompasas“, ji, matyt, pajuto, kad man gera čia būti ir galiu rasti vietą šitoje bendruomenėje. Po skyrybų gyvenimas labai keičiasi, keičiasi ir draugų ratas. Supratau, kad tame etape noriu būti su žmonėmis, kurie išgyveno kažką panašaus, kurie supranta mano naujo gyvenimo ieškojimus.

Iš pradžių tie žmonės buvo mano krizinės grupės nariai. Jie tapo labai artimi. Grupei pasibaigus nenorėjau, kad ryšys nutrūktų, tad prasidėjo mūsų grupės susitikimai, vakarienės, filmų peržiūros. Paskatinta Elvyros supratau, kad tokie neformalūs susitikimai gali vykti ne tik mūsų grupėje, bet ir „Bendrakeleivių“ bendruomenėje. Tad kartu su Rita ėmėme rengti neformalius susitikimus bendruomenės nariams „Laikas sau, su savais“. Jaučiausi dėkinga „Bendrakeleiviams“ už tai, kiek daug jie man davė, todėl norėjau kuo galėdama atsidėkoti savais būdais.

Ko tau pačiai, baigusiai išėjimo iš skyrybų krizės programą, „Bendrakeleiviuose“ trūko? 

Matyt, būtent to ir trūko – neformalaus bendravimo su kitais panašaus likimo žmonėmis. Norėjosi bendruomenės, kurioje taptum savas, saugus, suprastas, palaikytas. Norėjosi susipažinti su naujais įdomiais žmonėmis ir ką nors veikti kartu. O čia tikrai labai skirtingi, nuoširdūs, palaikantys ir įdomūs žmonės.

Kiekviena savanoriška veikla vyksta tol, kol ji reikalinga pačiam žmogui. Ką ji duoda tau?

Visiškai sutinku, kad savanorystė motyvuoja tik tuomet, kai ir savanoris ką nors iš to gauna. „Bendrakeleiviuose“ rinkomės tas veiklas, kurios mums pačioms atrodė įdomios, tuomet kvietėme ir kitus bendruomenės narius prisidėti: ėjome į parodas, dainavome sutartines, dalyvavome ekskursijose po miestą ir kt. Pastaruoju metu dažniausiai organizuoju žygius. Man patinka žygiuoti, leisti laiką gamtoje, rengti iškylas, susipažinti su naujais žmonėmis. Noriu, kad ir mano sūnus leistų laiką aktyviai gamtoje, todėl dažnai pasiimu ir jį kartu. Žygių metu suderinu visus savo poreikius: susipažįstu ir su naujais žmonėmis, pabendrauju su savo draugais, o kartu ir su sūnumi prasmingai leidžiam laiką gamtoje, atrasdami naujas įdomias gamtines vietoves.

Ką tau reiškia tavo išėjimo iš skyrybų krizės grupės draugai? Kaip palaikote ryšį su jais?

Man labai svarbūs grupės draugai. Su kai kuriais iki šiol dažnai susitinkame, bendraujame, švenčiame įvairias šventes ar tiesiog bendraujame prie puodelio arbatos ar vyno taurės.

Žinau, kad tais žmonėmis galiu visiškai pasitikėti. Visų gyvenimai klostosi labai skirtingai, tas ryšys, užmegztas skausmingomis aplinkybėmis, matyt, yra labai tvirtas. Mes vienas kitą palaikome, džiaugiamės vieni kitų džiaugsmais, pakilimais, liūdime, jei pasitaiko sunkesnis laikotarpis. Ir žinau viena, kad su šiais žmonėmis galime kalbėtis apie viską. Labai džiaugiuosi, kad jie atėjo ir yra mano gyvenime.

Irute, žmogui po skyrybų šventės – itin nelengvas metas. O kokios buvo tavo pirmosios šv. Kalėdos šeimai dūžtant?

Pirmos šv. Kūčios dar buvo švenčiamos kartu su buvusiu vyru, pas jo tėvus. Keistas metas, tuomet tikriausiai dar buvo „derybų“ laikas, kai tikėjausi, kad čia dar ne pabaiga, kad viskas gali išsispręsti. Kitas šv. Kūčias praleidau viena. Per metus kiek nurimo emocijos, susitaikiau su situacija, prisijaukinau vienatvę. Žinojau, kad per šventes gali būti itin sunku, jautru. Vakare nuėjau į bažnyčią. Verkiau, bet nebuvo nepakeliama. Jaučiau dėkingumą širdyje, kad aš vis dar esu gausiai apdovanota įvairiomis kitomis dovanomis. Per šv. Kalėdas su vaiku vykome pas mano tėvus ir šventėm kartu su sesės šeima. Buvo keista ir liūdna fotografuotis bendrai nuotraukai be vyro, bet namiškių šiluma, stalo žaidimai, vaikų juokas praskaidrino liūdesį.

Viliuosi, kad tavoji istorija paskatins ir kitus žmones imtis iniciatyvos ir telkis bendrystei jiems įdomiais ir priimtinais būdais. Kad vienatvės ir nerimo šventėms artėjant būtų mažiau.

Šeimos ir asmens saviugdos centro „Bendrakeleiviai“ informacija

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien