Gydytoja B. Kulikauskaitė: „Dievas žmogų įsčiose audžia pačiais gražiausiais siūleliais, auksiniais…“

Pirmą kartą tekstas publikuotas 2014 m. rugsėjo 9 d. Gydytoja Banga Kulikauskaitė mirė 2017-aisiais po sunkios ligos.

Dviejų vaikų mama. Žinoma gyvybės kultūros puoselėtoja. Giliai tikinti. Šiandien pati kovojanti su sunkia liga, tačiau drauge ją priimanti kaip Dievo palaiminimą. Nepaisant to, visada besišypsanti, besikvatojanti, besiglebėsčiuojanti, kupina kantrybės, nenuilstamai dalijanti dėmesį visiems įkyruoliams.

Šiame pokalbyje ji pasakoja apie savo vaikystę, gydytojo pašaukimą ir darbą, tikėjimo kelią, didįjį lūžį tikėjime – kelionę į Šventąją Žemę – ir savo sunkią ligą, kaip ypatingą Dievo dovaną.

Papasakokite apie savo vaikystę, kas labiausiai paveikė vėlesnius pasirinkimus Jūsų gyvenime?

Gimiau Kaune prieš 44 metus. Iki 10 metų mano vaikystė buvo labai džiaugsminga. Gyvenome vienkiemyje, girininkijoje, kur jaučiausi labai gerai – tarp miškų, sode, tarp šuniukų, kačiukų, su seneliais, kurie mane dievino, vadino karaliene. Patyriau labai daug senelių meilės. Ką iš jos pasiėmiau? – galbūt tai mane išmokė atjausti. Labai jaudindavausi dėl kiekvieno šunelio nelaimės.

Senelių rūpestis ir meilė mane pripildė poreikio mylėti kitus. Žinoma, patyriau ir žaizdų. Teneįsižeidžia mano tėvai, kurie yra puikūs žmonės, labai mano mylimi ir gerbiami, bet negaliu nutylėti apie skausmą ir vienatvę, kurią patiria vaikas, paauglys besiskiriančioje šeimoje, kančią ir nesaugumą, kai matai besipykstančius brangiausius žmones.

Esu dėkinga tėvams už atvirumą, nes kai sužinojau apie svarstytą aborto galimybę besilaukiant manęs, nepaisant sielvarto, man daug kas paaiškėjo. Tai vertė mane gilintis į perinatalinės psichologijos žinias, nes savo kailiu patyriau, kaip sunkūs išgyvenimai nėštumo metu veikia vaiko ryšį su tėvais. Turbūt tai nulėmė ir mano specialybės pasirinkimą, troškau perspėti apie tai būsimus tėvus. O kai Dievas per Bažnyčią prisilietė prie šitų jautriausių mano širdies žaizdų, mano tikėjimo kelionė įgavo svaiginamą pagreitį.

Kodėl pasirinkote mediciną?

Kai jau svarsčiau apie profesiją, žinojau, kad visada norėsiu dirbti su žmonėmis ir jiems padėti. Ir kaip vieną to būdų pasirinkau mediciną. Besvajodama apie akušeriją sužinojau, kad mano prosenelė buvo garsi Skirsnemunės pribuvėja. Labai šviesi moteris. Jaunystėje ji buvo išvažiavusi į Ameriką dar XIX amžiuje ir ten gimdymo namuose dirbo vertėja. O grįžusi tapo pribuvėja ir buvo viena mylimiausių savo amato atstovių apylinkėse. Ji buvo ir labai tikinti moteris, aktyviai dalyvavo Bažnyčios gyvenime ir galbūt netgi buvo tretininkė. Ji mirė metais anksčiau, nei aš gimiau, bet, kiek žinau, paskutinį savo gyvenimo dešimtmetį ji nebepakilo iš lovos, ir gyvenimo pabaigoje iš tiesų turėjo daug ką aukoti.

Studijuojant mediciną man tapo truputį nyku, kai mačiau, kad gydytojai labai mažai laiko skiria savo pacientams, pokalbiams su jais ir yra tik protokolų vykdytojai, turintys vien laviruoti tarp vaistų ir jų šalutinių poveikių. Manęs tai visiškai netenkino, aš pasijutau nereikalinga kaip žmogus. Akušerija man buvo ta sritis, kur pamačiau, kiek gali žodis – padrąsinimas, nuraminimas, palaikymas, tikėjimas moterimi, padedantis be vaistų ištverti sunkiausią gimdymą. Ir kaip neigiamas akušerės žodis – pati vis tiek nepagimdysi – palaužia jėgas.

Taigi akušeriją galėčiau pavadinti savotiška psichoterapijos rūšimi. Kad gimdyvė būtų tvirta ir galėtų patirti džiaugsmingą, natūralų gimdymą, jai reikia tam labai pasiruošti. Itin daug lemia artimųjų palaikymas, bet taip pat ir gydytojo žodis. Ar jis tik gąsdins moterį, koncentruodamasis vien į komplikacijas, ar palaikys jos dvasią, viltį, ramybę. Taigi, tai mane labiausiai ir patraukė, nes norėjau būti naudinga kaip žmogus, o ne tik kaip žinių šaltinis.

Kaip tapote natūralaus, švelnaus gimdymo (kuo mažiau medicininių intervencijų, medikamentų, gimdyvei sudaromos jai priimtiniausios sąlygos, leidžiama pasirinkti gimdymo padėtį) šalininke?

Domėtis natūraliu gimdymu, gilintis į jį pradėjau dėl to, kad ieškojau būdų, kaip išlaikyti šiltą motinos ir vaiko ryšį, kupiną meilės. Viena priežasčių, dėl ko gali nesimegzti santykiai tarp motinos ir vaiko, yra naujagimio atskyrimas nuo jos pirmomis valandomis. Ir man buvo labai svarbu, kad nebūtų nuslopinti prigimtiniai gebėjimai užmegzti tą išskirtinį meilės ryšį, kuriam mes, kaip moterys, visos esame užprogramuotos natūralaus gimdymo metu.

Šis ryšys įgalina mamą prieraišiai motinystei. Tai reiškia, kad jai rūpi patenkinti visus naujagimio poreikius, ypač būti šalia jo. Kai ji nepavargsta nuo buvimo su vaikeliu. Visa tai yra užprogramuota natūraliame gimdymo procese, bet tam galima sutrukdyti. Tai – įvairūs vaistai, skatinamieji, nuskausminamieji, taip pat vaikelio atskyrimas nuo motinos.

Pradėjau studijuoti akušeriją, kai jau buvo pradėta kalbėti apie vaikelio neatskyrimą nuo motinos. Taigi aš jau ir kaip mama, ir kaip gydytoja tai palaikiau šimtu procentų. O mano pirmoji darbovietė (nuo 2002-ųjų) – Kauno Krikščioniškieji gimdymo namai – buvo būtent ta ligoninė, kuri pirmoji Lietuvoje gavo naujagimiui palankios ligoninės vardą, remiantis kriterijais, kurie nesutrukdo vaiko ir motinos ryšiui.

Ar nebuvo sunku tarp senojo mąstymo akušerių-ginekologų, kurie į nėštumą žvelgia beveik kaip į ligą, o į gimdymą vien kaip į medicininę procedūrą?

Aš ėjau į akušeriją tam, kad galėčiau čia kai ką pakeisti. Supratau, kad šiuolaikiniame pasaulyje pirmiausia turi būti geras profesionalas, o paskui jau gali kalbėti ir apie Dievą bei gražias idėjas.

Pirmiausia tapau gydytoja ir tada įgijau laisvę bent jau savo darbo lauke skleisti meilę. Man reikėjo ir pagalbininkų, tačiau ne visos akušerės tuo džiaugėsi. Tai labai keista, nes iš tiesų esama visai kito pasitenkinimo darbu, kai mažutėlėmis priemonėmis, tiesiog pritūpdamas ar atsiklaupdamas, gali patarnauti moteriai. Tu padarai ją laimingą. Ji patiria meilę ir po gimdymo išeina su džiaugsmu. Bet kažkodėl mano specialybėje vis dėlto dar daug tam tikro keisto išdidumo ar tiesiog įpročio rūpintis savo, o ne paciento patogumu. Dėl to ta praktika taip sunkiai keičiasi. Akušerės dažnai bijo, nes nėra mačiusios natūralių gimdymų, ir ta baimė, nežinia jas verčia elgtis kitaip, nei pageidauja moteris. Bet esama ir puikių akušerių, kurios naudoja natūralesnius metodus ir galbūt kenčia nuo gydytojų, kurie to nepripažįsta.

Reziumuodama norėčiau pasakyti, kad Dievas tikrai man parūpino pačią geriausią darbovietę, kur galėjau jaustis laisva ir atsiskleisti, nes čia sutikau daug palaikančių žmonių. Ir tai įvyko tikrai stebuklingai. Bebaigdama rezidentūros studijas, pradėjau klausinėti apie galimybę įsidarbinti Kauno Krikščioniškuosiuose gimdymo namuose, tačiau gavau atsakymą, kad nesama jokios. Bet netikėtai po trijų mėnesių man iš ten paskambino ir pakvietė dirbti, nes dvi gydytojos išėjo motinystės atostogų.

Prisimindama šią savo istoriją, aš drąsinu visas moteris, kurios svarsto apie nėštumo nutraukimą, to nedaryti. Nes kai studijuodama rezidentūroje pradėjau lauktis antro vaikelio, taip pat atrodė, kad gal tai per sunku, nes gyvenimas „nesutvarkytas“, neturiu nei namų, nei darbo, sunku pragyventi, ir galbūt galėjo atrodyti, jog „išmintingiausia“ nutraukti nėštumą. Tačiau kai pagimdžiau ir rezidentūros studijose padariau dvejų metų pertrauką dėl to, jog vaikelis labai sirgo, pagalvoju, kad jei nebūtų buvę tos pertraukos, tikriausiai nebūčiau ir įsidarbinusi norimoje vietoje.

Esate giliai tikinti. Su kokiomis probelmomis susiduria tikintis gydytojas Lietuvos sveikatos sistemoje?

Mano profesijoje egzistuoja tas labai skaudus nėštumo nutraukimo klausimas. Todėl prieš ją rinkdamasi aš daug svarsčiau. Bet kaip tik tuo metu atsigavo gydytojų judėjimas „Už gyvybę“ ir buvo atnaujinta Hipokrato priesaika, tad mes tapome vieni pirmųjų rezidentų, kurie turėjo teisę atsisakyti nutraukti nėštumą. Tai dar buvo labai sunkiai priimama kolegų, esą čia nori visus perauklėti. Bet aš tiesiog žinojau, kad turėsiu būti balta varna, ir išbuvau ja ketverius metus rezidentūroje. Vis dėlto per tą laiką išgirdau ir pagarbių atsiliepimų apie mano poziciją. O dabar, kiek žinau, vis daugiau gydytojų apsisprendžia abortų nebedaryti. Netgi ir tie, kurie galbūt daug metų tai praktikavo.

Kita vertus, žvelgiant griežtai, nors tiesiogiai neatlikdamas nėštumo nutraukimo vis tiek dažnai negali išvengti nuodėmės. Nes jei moteris guldoma į tavo palatą, o tu nedarai aborto, turi pats surasti, kas tai padarys. Žinoma, aš labai stengdavausi daug ir ilgai kalbėtis su tokiomis moterimis, ir kelias jų pavyko atkalbėti. Bet buvo ir tokių, kurios pasakė: jeigu jus būčiau sutikusi vakar, gal ir nenutraukčiau nėštumo, bet dabar mano gydytoja patarė kitaip, ir aš jau atsiguliau į ligoninę. Žodžiu, tai visada man buvo didžiulė kančia.

Papasakokite apie savo tikėjimo kelionę.

Augau ateistinėje visuomenėje, kur niekas nekalbėdavo tikėjimo, dvasingumo temomis. Nors močiutės ir turėjo gilų, tikrą tikėjimą, tačiau nesistengė man jo įpiršti, bet iš vaikystės prisimenu jų meilę. Beje, pasirodo, viena iš močiučių net dvidešimt metų meldėsi, kad šeimoje atsirastų bent vienas giliai tikintis žmogus.

Paauglystėje man labai didelę įtaką padarė Fiodoro Dos­to­jev­skio knygos. Labai įstrigo šio rašytojo žodžiai: jeigu kiekvienas dėl visko, kas vyksta pasaulyje, jaustųsi atsakingas, tai pasaulis jau būtų rojus.

Vėliau, būdama maždaug dvidešimties, pradėjau domėtis, ką žmonės religijoje randa. Taigi paklaidžiojau nemažai. Domėjausi viskuo, o tuo metu pasiūla tikrai buvo didelė. Tad teko skaityti ir „Bhavagadgitą“, ir bendrauti su krišnaistais bei įvairių Indijos religinių bendruomenių mokytojais, ir budizmo raštus paskaityti. Bet dabar atsigręžusi atgal matau, kaip Jėzus manęs irgi ieškojo. Labai gerai prisimenu vieną meditaciją gal besimokant trečiame kurse. Nuėjau į tokio mokytojo Šri Činmojaus meditaciją, mus pamokė, kaip reikia medituoti, ant stalo buvo padėta to mokytojo nuotrauka. Reikėjo į ją žvelgiant jį pamatyti kaip gyvą, įsivaizduoti jį, bet man jis buvo labai negražus. Ir bemedituodama netikėtai vietoj jo pamačiau Jėzų. Tiesa, tada to labai nesureikšminau, bet prisimenu, kad jis sugebėjo man apsireikšti net budistinės meditacijos metu. O vėliau labai patraukė ir pati krikščionybė.

Atsiverčiau, rodos, dvidešimt dvejų, priėjau Pirmąją Komuniją, tačiau labiau iš smalsumo, noro sužinoti, kas ten gali būti taip patraukiančio, ir tik po poros metų atkaklių pastangų taią suprasti, įvyko tikrasis širdies atsivertimas. Ir nuo to laiko man Dievo žodis tapo labai svarbus ir tikras.

Atsimenu, kai apsisprendžiau už krikščionybę ir atlikau išpažintį, a. a. kunigas Ričardas Mikutavičius nepaprastai džiaugėsi. Jis sakė: tu neįsivaizduoji, koks čia gylis, koks plotis, koks aukštis. Ir jo džiaugsmas dėl mano apsisprendimo mane labai palietė. Dabar aš iš tiesų išgyvenu, kokia ta Dievo meilė bedugnė, begalinė, ir gali nerti gilyn, kiek tik pajėgi.

Pati atsivertimo diena buvo smūgis mano puikybei, savivertei. Maniau, kad esu pakankamai tvirtas žmogus ir kad visada stengsiuosi padėti kitiems, ir manęs nuo to niekas nesulaikys. Kaip savo asmenybės branduolį jutau pareigos jausmą ir pagarbą žmogui. Tą dieną man važiuojant traukiniu vienas žmogus nualpo, ir išgirdau šaukiant: kvieskite daktarą! O aš buvau tik trečio kurso studentė, todėl labai išsigandau, kad dar nesugebėsiu tinkamai padėti, tad laukiau, kol galbūt atsiras kitas gydytojas.

Tada išgirdau kažką ateinant iš kito vagono galo, o ten, pasirodo, buvo mano bendrakursė. Man pasidarė taip gėda, kad nenuėjau pirma, nors buvau arčiau. Tada ir išgyvenau, kad ne viską sugebu pati savo jėgomis ir galiu išduoti savo principus. Kaip tik tuo metu skaičiau nuostabią vieno konvertito knygą apie „Tėve mūsų“ maldą ir tada supratau, kas yra neturtas dvasioje. Tačiau nuostabiausia, kad kai savimi taip nusivyliau, Dievas pradėjo veikti. Ir buvo nepaprasta jausti, kad Jam leidau veikti mano gyvenime.

Ką gi Jis tada pirmiausia padarė? – suvedė mane su drauge, kuri laukėsi sunkiomis sąlygomis ir galvojo apie nėštumo nutraukimą. Mes susitikome visiškai atsitiktinai autobusų stotelėje, bet galbūt aš buvau tas žmogus, su kuriuo jai būtinai reikėjo pasikalbėti. Ir pati negalėjau atsistebėti, iš kur ėmiau tokių žodžių, kurių nesugebėčiau pakartoti. Bet tikiuosi, kad tai ją palaikė, nes ji vis dėlto pagimdė. Man buvo gera pajusti, kad veikdamas drauge su Dievu gali padaryti daug gražesnių dalykų, nei veikdamas vienas.

Taip pat labai daug davė išgyventos mistinės patirtys man pačiai gimdant, kai tikrai įsitikinau dvasinio pasaulio realumu, kai man jau nebereikėjo jokių įrodymų. Kai gimė mano dukrytė, aš patyriau Marijos artumą.

Po mano atsivertimo gyvenimas toliau tekėjo savo vaga su visais rūpesčiais, darbais, ir laiko buvo vis mažiau, atsirado vaikučiai, tad mano tikėjimas buvo šiek tiek apleistas. Žinoma, visada jaučiau meilę Jėzui ir pasitikėjimą Juo. Bet Jis buvo tarsi iš tolo. Dažnai melsdavausi – ir dirbdama, ir prieš, ir po darbo, bet norėjau tarsi pirmiausia save ištobulinti, padaryti vertą to nuostabaus asmens Jėzaus, ir norėjau ateiti arčiau Jo tik tada, kai jau būsiu tobula. Galbūt su Marija mano ryšys buvo artimesnis. Mane labai palietė Elžbietos aplankymo scena – tai man visada asocijavosi su mano profesija. Nuolat Marijos prašiau, kad trokštu kaip ji skubėti į pagalbą besilaukiančioms moterims ir kad ji būtų su manimi, veiktų per mano rankas, per mano širdį. Taigi, su Marija buvo artimiausias ryšys, o Dievą Tėvą apskritai sunkiausiai suvokdavau.

Žinoma, Jėzus vis pasirūpindavo mano gyvenimu, kaip ir per minėtą meditaciją, tad prieš aštuonerius metus viena draugė mane čiupo už rankos ir atsivedė į šv. Ignaco Lojolos dvasines pratybas. Iš tiesų visada labai troškau dalyvauti maldos grupelėje, kur galėčiau gilinti savo tikėjimą, bet vis nerasdavau laiko. Bet tada jau pasidaviau tokiam stipriam kvietimui. Reikėjo nuolatinės kovos, kad eičiau į tuos susitikimus, būdavo sunku, nes vykdavo labai didelis „puolimas“.

Būdavo ir objektyvių dalykų, nes negalėjau prognozuoti, kurią minutę gali prasidėti kurios nors pacientės gimdymas. Bet kai nueidavau į grupelę ir grįždavau įkvėpta ir laiminga, galbūt ir vaikams nuo to būdavo geriau, nors einant ten atrodydavo, kad vagiu iš jų buvimo drauge laiką. Visada sau turėdavau labai daug priekaištų dėl to, kad nesu gera mama. Tačiau ignaciško dvasingumo praktikavimas, rekolekcijos, žmonių pasidalijimai galiausiai sąlygojo kokybinį mano tikėjimo perkeitimą. Iš tikėjimo, kuriame buvau negailestinga sau, kai troškau tobulintis, į tikėjimą, pasitikėjimą, kad tai padaryti gali tik Dievas. Ignaciškasis dvasingumas man ypatingas tuo, kad jis įgalina asmeninį santykį su Dievu.

Viename interviu minėjote apie gimimo iš Marijos įsčių mistinę patirtį. Gal galėtumėte apie tai papasakoti daugiau?

Visų pirma norėčiau pradėti nuo savo kelionės į Šventąją Žemę, kuri tapo lūžio tašku mano tikėjime, jį visiškai perkeitusiu, o gyvenimą tarsi padalijo į dvi dalis – prieš kelionę ir po jos. Svajojusi gal penkerius metus, prieš trejus aplankiau Šventąją Žemę. Tai buvo ne tik kelionė, bet ir rekolekcijos. Tuo metu jau jaučiau didžiulį Dievo ilgesį, norėjau didesnio Jo artumo, pajautimo, artimesnio bendravimo. O grįžusi suvokiau, kad ieškojau Dievo Šventojoje Žemėje, o Jis man parodė Šventąją Žemę manyje. Kad aš esu ta Šventoji Žemė, į kurią Jis nori ateiti, kur nori gimti, vaikščioti, mylėti, ir dabar tai puikiausiai patiriu.

Kaip minėjau, prieš vykstant į Šventąją Žemę, mano tikėjimas buvo labai griežtas sau. Tad viskas prasidėjo Nazarete. Prieš trejus metus kovo 26-ąją kitą dieną po Apreiškimo Marijai. Nazarete, Apreiškimo grotoje, pasiprašiau pokalbio su mus lydėjusiu kunigu, nes viskas mano gyvenime atrodė lyg ir ramu, aišku, bet trūko kažkokio džiaugsmo. Ir aš apie tai užsiminiau kunigui, o jis staiga manęs paklausė, koks mano santykis su mama. Pasakiau, kad jau viskas tarsi ir atleista, jaučiuosi jai dėkinga už tai, kad mane pagimdė, nenutraukė nėštumo, rūpinosi, augino.

Ir tada pirmą kartą išgirdau apie atleidimo maldą. Nors mes galime atleisti sąmoningai, bet širdyje žaizda dėl padarytos skriaudos lieka. O tai atima džiaugsmą bei pilnatvę ir išlieka skausmas. Tačiau atleidimo maldos metu prašai Dievą, kad Jis tą žaizdą užgydytų. Prie liudininkų, kurie tave užtaria Dievo akivaizdoje, tu Jo vardu prašai atleidimo malonės su visišku išgydymu, kad ta žaizda nebeskaudėtų. Kadangi Dievui visada yra dabar, Jis iš tiesų tuos momentus gali išgydyti, pripildyti savo meilės. Ir aš tai patyriau Nazareto bazilikoje.

Pabaigoje kunigas paprašė Mergelės Marijos, kad ji priimtų mane po savo širdimi ir išnešiotų kaip mylimą ir laukiamą kūdikį devynis mėnesius. Ir tada įvyko toks lūžis, taip buvo gera. Buvo pataikyta tarsi į dešimtuką, į mano didžiausią slaptą žaizdą. Iš tiesų užplūdo toks džiaugsmo gūsis, kad štai pagaliau turiu tokią nuostabią mamą. Prie bazilikos buvo Marijos skulptūra, ir aš atsistojau prie jos nusifotografuoti, o draugai man pasakė, kad mes esą labai panašios. Ir po to visą vakarą buvo labai linksma, mes daug juokėmės. Pagaliau galėjau ne tik juoktis, bet ir verkti, nes ligi tol jau kokius penkerius metus to negalėdavau daryti. Taigi po „gimimo“ iš Marijos įsčių ir pasiaukojimo jai 2012 m. sausio 1-ąją aš pradėjau jausti realią Dievo meilę man. Marija yra nuostabus kelias į Dievo širdį, į Jo valios pažinimą.

Po to keliavom į Betliejų, ir grotoje, kurioje gimė Jėzus, labai asmeniškai išgyvenau, kaip rūpestingai Dievas kuria kiekvieną žmogų motinos įsčiose. Tiesiog audžia, dėlioja siūlelį po siūlelio – ir pačiais gražiausiais, auksiniais.

Jeruzalėje taip pat gavau dvi labai svarbias pamokas, patirtis, kurios mane perkeitė. Viena buvo klusnumo pamoka – nenorėti, kad būtų mano valia, bet Dievo valia, kuri gali būti išreiškiama ir per dvasios vadovus. Dabar atsigęžus atgal man tai atrodo labai juokinga, bet tada tai buvo didelis skausmas ir kančia. Buvau sumaniusi pasninkauti už savo vaikus. Bet kunigas, kuris buvo mūsų dvasios vadovas, man tai griežtai uždraudė. O juk man buvo taip svarbu kažką padaryti dėl savo vaikų…

Bet iš tiesų dvasinis vadovas buvo šimtu procentų teisus, nes keliaudamas patiri nemenką fizinį krūvį, tad tai tikrai netinkamas metas pasninkui. Bet kai aš niekaip su tuo nenorėjau sutikti, man buvo pasakyta, kad Jėzus mus atpirko ne tiek mirtimi, kiek klusnumu. Tada supratau, kad tą klusnumą aš galiu aukoti už savo vaikus ne mažiau nei pasninką. „Mano sūnau, nepaniekink Viešpaties auklybos ir nenusimink jo baramas: nes Dievas griežtai auklėja, ką myli…“ (Job 5, 17) „Beje, kiekviena auklyba tam kartui atrodo ne linksma, o karti, bet vėliau ji atneš taikingų teisumo vaisių auklėtiniams“ (Hbr 12, 11).

Prieš eidami į Šventojo Kapo baziliką, į Mišias, kėlėmės labai anksti, kad galėtume patekti, kol dar nėra ekskursijų. Ten ėjome kalbėdami rožinį, ir aš pradėjau jausti kaltę, kad esu bloga mama, ir ta kaltė mane taip prislėgė, jog ėmė rodytis, tarsi kažkas man būtų uždėta ant pečių. Ir tada suvokiau, kad tai, kas man užkrauta, nėra tiesa. Supratau, kad noriu atsikratyti tų kaltinančių šnabždesių. Ėmiau galvoti, kur juos padėti, ką su jais daryti. Kai nuėjau į Šventąjį Kapą, atsiklaupiau prie Jėzaus kapo akmens, o tada pakėlusi akis ir pamačiusi Prisikėlimo ikoną supratau, kad prisikėlimas yra daug svarbiau nei palaidojimas.

Suvokiau, jog Kristus numirė ir prisikėlė, kad įveiktų patį didžiausią mūsų dvasios priešą – kaltintoją. O aš tą kaltintoją nešuosi ant savo pečių. Ir supratau, kad geriausia vieta, kur jį galiu padėti, – tai po Kristaus kapo akmeniu. Prispausti tą kaltintoją. Taigi iš Kapo išėjau visai kitas žmogus, tokia laiminga ir palengvėjusi, kad norėjau visus sutiktuosius apkabinti. O paskui nuėjau į vieną armėnų bažnyčią, kuri garsėja labai originalia monstrancija. Ostija yra Marijos siluete, jos širdies vietoje. O aplink auksinė sfera ir tarsi du didžiuliai medžiai, kurių šakos kaip kryžiai – daugybė kryžių. Bet jie taip susilieja, kad susidaro tarsi obels žiedlapiai ir atrodo, jog medis žydi, žydi visas sodas.

Suvokiau, kad mes turime nepamiršti ir visada matyti už Kryžiaus, per Kryžių prasidedantį džiaugsmo sodą. Kaip ir Jėzaus malda Evangelijoje pagal Joną prieš Kryžiaus kelią, kada jis meldėsi už saviškius: „…kad jie turėtų savyje manojo džiaugsmo pilnatvę“ (Jn 17, 13). Ir nuo to laiko pajutau tą Marijos Magnificat nuotaiką, tiesiog nesudrumsčiamą tylų džiaugsmą. Kad buvau Dievo sukurta iš naujo.

Santykis su Dievu pasidarė artimas ir pilnas meilės. Ir kitą dieną, prie Šventojo Kapo kalbėdama rožinio kančios paslaptis, tarsi gavau penkias gailestingumo sau paslaptis. Tarytum kelio ženklus, ko neturėčiau daryti. Pirmoji paslaptis – neteisti savęs ir kitų. Antroji paslaptis, Jėzaus nuplakimas – pasižadėjau, kad nebeplaksiu savęs priekaištais dėl netobulumo. Nes taip aš plaku Jėzų savyje.

Trečiajame slėpinyje, kai Jėzui uždedamas erškėčių vainikas, suvokiau, kad jeigu kažkas tave įskaudino, ieškok puikybės. Nes tikrai nuolankaus žmogaus niekas neįskaudins. Ketvirta paslaptis – kryžiaus nešimas: suvokiau, kad niekada nebenešiu savo kryžiaus viena. Negalvosiu, kad esu palikta viena su savo problema, bet Jėzus visada ją neša kartu. O per penktąją paslaptį supratau, kad nekalsiu savęs prie baimės kryžiaus. Kad nėra ko bijoti. Tai tokie mano didžiausi turtai iš Šventosios Žemės.

Ir prieš pusantrų metų susirgote sunkia onkologine liga… Ar pradžioje, susirgusi, neklausėte, kodėl?

Išties neklausiau. Pirma mintis buvo scena iš Evangelijos pagal Joną 9 sk.: „Rabi, kas nusidėjo – jis pats ar jo tėvai, kad gimė neregys?“ Jėzus atsakė: „Nei jis nenusidėjo, nei jo tėvai, bet jame turi apsireikšti Dievo darbai.“ Labai pasitikėjau Dievu, kuris yra Meilė, ir kad jo Valia – tai meilė ir gailestingumas. Ir jis mane tam labai paruošė, užaugino mano tikėjimą iki tos žinios – tokį tikėjimą, kuris leido pamatyti tame skaudžiame įvykyje meilę ir dovanas.

Iš tiesų jau buvau pažinusi tą didžiulę Meilę, beprotišką Meilę, kuria Dievas myli žmogų. Dėl to žinia kad ir apie sunkią onkologinės ligos diagnozę manęs visiškai neišmušė iš vėžių. Aš iš karto atradau aukojimo prasmę, nors žinojau, jog bus daug kančios, skausmo, silpnumo. Jėzus pasiaukojo, kad atpirktų mūsų nuodėmes, ir tie, kurie nuoširdžiai nori juo sekti, negali vengti aukos, nes supranta, kaip Dievas kenčia, kai nepriimama jo Meilė. O jo Meilė nori išgelbėti visus, kurie jį pažįsta ir nepažįsta. Dėl to patyriau stiprų kvietimą aukoti savo ligą už sielas, kurios dar nepažįsta Jėzaus, kad jos būtų atvertos Meilei, galėtų ją priimti ir ja džiaugtis.

Reikia suprasti, kad tikėjimas – tai ne panacėja, apsauganti nuo įvairių nelaimių. Galvojant priešingai, tai būtų veikiau magiškas tikėjimas, kad Dievas padarys taip, kaip aš noriu. Tačiau tikrasis tikėjimas suteikia galimybę įžvelgti gavimą praradime. Ir tai yra viltis, jog meilė nemiršta – ji pereina į kitą dimensiją. Pažvelgus mirčiai į akis, man pasidarė visiškai ramu, nes aš ten pamačiau šviesą, meilę. Iš tikrųjų išvydau Jėzaus veidą. Ir tai mane įkvėpė eiti toliau ir pasitikėti, jog viskas yra prasminga, viskas duodama tada, kada reikia, ir tai, ko reikia.

Neseniai bendravau su draugu, kuris taip „pajuokavo“: kartais, kai pagalvoji, baisu su tuo Dievu ir susidėti. Pasirodo, jo draugas prieš porą metų labai gražiai įtikėjo, ir netrukus šio žmona susirgo kraujo vėžiu. Tačiau tai nereiškia, kad taip atsitiko dėl įtikėjimo, o tai, jog palaiminti žmonės, kuriais Dievas rūpinasi, ruošdamas juos išbandymui, galimybei patirti savo silpnumą, trapumą, ribotumą tada, kada labiausiai Jis gali veikti. Anksčiau aš turėjau stiprų tikėjimą ir meilę Jėzui, o dabar aš jaučiu Jėzaus meilę man. Ir tai man teikia didžiausią džiaugsmą, gyvenu mylimosios gyvenimą mylinčioje šeimoje ir esu laiminga.

Gali pasirodyti labai neįtikinama, bet aš iš tiesų nepatyriau tų psichologinių fazių, kurios paprastai patiriamos susidūrus su liga. Kaip žinoma, liga yra didelė netektis, baimė, praradimas, todėl susirgę žmonės patiria neigimo, pykčio, depresijos stadijas, ir tik vėliau ateina susitaikymas, prasmės pamatymas. Tačiau, kaip minėjau, aš iš karto mačiau didžiulę prasmę.

Iki ligos buvote labai aktyvi. Kaip pavyko susitaikyti su savo gyvenimo pokyčias pačiai tapus ligone?

Galiu pasidalinti, kad susirgus mano gyvenime tik padaugėjo pilnatvės. Nesvarbu, kad sustojo aktyvi veikla. Bet kadangi jau buvau gavusi tikėjimo dovaną ir turėjau tą pamatą po kojomis, galbūt todėl nepatyriau jokio susvyravimo, jog tapsiu nenaudinga visuomenei ar kažko neverta. Jau nuo pat pradžių man iš tiesų labai sekėsi su džiaugsmu aukoti visus išbandymus. Taip pat buvau apgaubta tokio lepinančio žmonių dėmesio – draugų, bendrakeleivių tikėjimo kelyje, kad sunkiausiomis dienomis nė minutės nebuvau palikta viena.

Ir per tą bendrystę, per tai, kad nuolat mylimų žmonių buvau laikoma už rankos, kurie man stengėsi patarnauti, padėti, netgi kalbėti maldas, kai nepajėgiau kalbėti jų pati, rodė man meilę, kai man jos labai reikėjo. Tarsi mes visi kartu ėjome tos aukos keliu, ir aš tikrai galiu sakyti, kad Dievas įkvepia maldai ir duoda jėgų įvykdyti savo pasiryžimus. Per šitą globą ir žmonių pasilenkimą prie manęs aš buvau užtikrinta Dievo meile man, o ypač Dievo meilę išgyvenau per Eucharistiją, kurią jau nuo pirmos ligos dienos švenčiu kasdien. Kai pažvelgi mirčiai į akis, suvoki, kad kiekviena diena gali būti paskutinė (o juk taip yra visiems, net ne ligoniams).

Nenorėjau mirti nesusivienijus su Kristumi per Jo kūną. Ilgėjausi Šv. Komunijos kaip mylimoji mylimojo. Tai buvo karštas troškimas išreikšti Jam savo ištikimybę, pasitikėjimą. Ir apstulbau, kaip Jėzus į tai atsiliepė – kai negalėjau dalyvauti Mišiose, Jis neįtikėtinu būdu surado žmones, net sulaužė kai kurias taisykles, kad galėtų mane pasiekti. Šiandien tai jau visiškai realu – vyskupijos pradėjo ruošti ekstraordinarinius Komunijos dalintojus, kurie gali talkinti kunigams nunešdami Švč. Sakramentą ligoniui į namus! Viena pirmųjų tokių talkininkių tapau ir aš pati – Kristus padarė mane Jo nešėja!

Ar vis dėlto pasitaiko silpnumo akimirkų? Ką jaučiate tada ir kaip jas įveikiate?

Žinoma, būna ir silpnumo akimirkų, nes aš esu pats netinkamiausias žmogus tokiam kilniam darbui – būti ligoniu, aukoti savo kančią už pasaulio išgelbėjimą ir būti kantriai, šlovinti Dievą. Aš šia prasme esu itin nekantrus žmogus. Tačiau šv. Brigitos raštuose radau jos užrašytą Dievo mintį: su tais, kurie yra nekantrūs, būsiu aš pats.

Taigi, tas mano nekantrumas, silpnumas leidžia man patirti begalinį Dievo artumą. Ne pasitikėjimą savo jėgomis, bet tikėjimą Jo gelbėjimu, užtarimu, paguoda. O kai kartais užeina „nepaguodos“ dienos, kai tampa labai sunku ir kyla pagunda galvoti, kad viskas beprasmiška, neteisinga, labai gelbsti mintis, jog ne šiaip sau kenčiu – aš turiu intenciją. Man buvo labai svarbu ją rasti, ko prašau iš Viešpaties, priimdama šią auką, skausmą ir kančias.

Taigi, aš užsiprašiau labai daug (juokiasi) – tariau sau, jei jau mirti – tai su muzika: Gyvybės apsaugos įstatymo, taikos Sirijoje ir, aišku, širdžių atrakinimo Dievo meilei. Taigi šios intencijos mane įkvepia, sustiprina, padeda atgauti dvasinę pusiausvyrą.

Kokiame dvasiniame etape esate dabar, toliau keliaudama ligos kelionę, ar kas nors keičiasi, auga, ar būsena lieka tokia pati, kaip ir pradžioje?

Aš tik neseniai suvokiau, kad Jėzus tapatinasi su ligoniais. Kaip kad yra sakęs: buvau ligonis ir mane aplankėte. Anksčiau į šią frazę žvelgiau kaip gydytoja, kad turiu į kiekvieną pacientę, gimdyvę ir naujagimį žiūrėti kaip į Jėzų. Todėl man buvo labai svarbu, kad jos ir vaikučiai jaustųsi mylimi, suprasti ir gerbiami. Gilinausi į visą prieinamą literatūrą, kad galėčiau suprasti naujagimio poreikius ir juos patenkinti.

O dabar staiga suvokiau, kad Jėzus tapatinasi su manimi, ir ėmiau galvoti: o koks gi Jėzus būtų ligonis? Ir tada prisiminiau Jo kryžių, jo išbandymų valandą Didįjį penktadienį, ką jis darė… Pirmiausia – Jis šlovino Viešpatį, po to meldėsi už Dievo Jam pavestuosius ir net savo kankintojus, be to, kantriai, nemurmėdamas ištvėrė kančią.

Vienas vienuolis man paaiškino, kad kiekvienas krikščionis yra pašauktas į karališkąją kunigystę, taigi jis yra kunigas, jei ką nors aukoja Dievui ir užtaria kitus. Manau, tai buvo visą mano ligos kelią. Supratau, kad Jėzus taip elgtųsi ligos metu.

Ir dar vienas dalykas, kuris atėjo ligos kelyje – kantrybė ir bendrystės poreikis. Man didžiulis balzamas sielai – matyti Mariją, klūpančią prie kryžiaus, ir mokinius, nes buvo kažkas, kas stovėjo po tuo kryžiumi. Sirgdama taip pat supratau, kad meilė kuriama ne tik duodant, bet ir priimant. Taigi, kitų meilės, kitų pagalbos priėmimas suteikia didžiulę kantrybę.

Ką patartumėte, palinkėtumėte kitiems sunkiems ligoniams?

Tiesiog patarčiau pasigilinti į šį Didžiojo penktadienio Jėzaus kelią ir išgyventi savo ligą kaip tarnystę, kunigystę ir Dievo meilės dovaną. Atrasti tas dovanas, kurias Dievas teikia per ligą – o jų yra labai daug. Tai ir žmonių bendrystė, ir užuojauta, ir pagalba, ir Dievo artumo pojūtis. Nes kai mes priartėjame prie mirties, mums iškyla Dievo klausimas. Ir yra nuostabu, kad turi laiko pasiruošti pažvelgti mirčiai į akis. Ir jeigu susitaikai – nebebijai mirties. Mane liga įgalino nebebijoti mirties ir nebebijoti nieko. Kai bandai viską priimti be pykčio, ta dovana atsiskleidžia pačiais nuostabiausiais būdais. Galėčiau pasakoti ir pasakoti apie begales stebuklų, svajonių išsipildymų, kiek Dievas padarė mano gyvenime.

Man jau penkis kartus buvo suteiktas Ligonių patepimo skaramentas – prieš kiekvieną operaciją. Žmonės to tarsi ir bijo, galbūt jiems tai reiškia patepimą mirti, bet man tai yra patepimas gyventi.