Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

2022 12 05

Rasa Baškienė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min.

Gydytoja klounė Justė: esame vaiko veidrodis

Sauliaus Aliukonio / organizacijos „RAUDONOS NOSYS Gydytojai klounai“ nuotrauka

„Kas kelia šypseną, tas nekelia baimės“, – sako JUSTĖ LIAUGAUDĖ, šiuolaikinės klounados ir fizinio teatro menininkė. Su ja kalbamės apie pagalbą vaikams, atsidūrusiems ligoninėje. Prieš dvylika metų į tokius pagalbininkus ligoninių personalas žvelgė labai įtariai: „Čia dabar cirkas bus? Ar problemų mums mažai, dar ir klounai čia bus?!“ Tačiau ši nuostata palengva keičiasi, suvokus, kad „Raudonųjų nosių“ atstovai, sugebantys atrasti raktą į įsibaiminusių mažųjų širdis, tampa nepakeičiamais talkininkais nelengvame medikų darbe.

Kaip gydytojai klounai sugeba pašalinti įtampą vaikui, atsidūrusiam ligoninėje? 

Ligoninė yra įtampos židinys, sukeliantis traumą kiekvienam, į ją pakliuvusiam. Prieš dvylika metų pradėjusi dirbti ligoninėje pastebėjau, kad personalui trūksta įgūdžių ir žinių, trūko konsultacijų apie vaikų psichologiją. Į mus, atėjusius padėti, žiūrėdavo su nuostaba: o kam šito reikia?

Vaikams reikia padėti įveikti emocijas, mažinti įtampą, baimę, megzti kontaktą su personalu, žvelgiančiu į vaiką iš galios pozicijos. Vaikas juk neturi jokios teisės pasipriešinti… Tačiau jau matau didelį pokytį.

Kai mūsų klausia, kodėl esame klounai, o ne meškiukai ar kitokie populiarūs personažai, atsakome, kad klounas pirmiausia yra žmogus, kuris labai pažeidžiamas, turintis begalę problemų, dažniausiai prašantis pagalbos sau. Ir tai atpalaiduoja vaiką, leidžia jam būti viršesniam. Kiekviena improvizacija su vaiku prasideda nuo jo istorijos, nuo to, kas šiandien įvyko.

Pirmiausia mes turime susitikti su vaiku, pamatyti vienas kitą akimis ir širdimi. Pačioje klounadoje yra labai daug klaidų, daug emocijų. Suklydę mes būtinai turime pasidalinti, atskleisti, kaip jaučiamės. Klaida mums, klounams, yra dovana. Kai suklysti, negali įeiti į palatą, neberandi rankenų, esi pažeidžiamas. Ir jei sugebi tuo dalintis su vaiku, jis bus su tavimi, o gal netgi taps lyderiu. Vaikas, jau galintis atsitraukti nuo mamos, gali mums padėti ir tapti savarankiškas.

Sauliaus Aliukonio / organizacijos „RAUDONOS NOSYS Gydytojai klounai“ nuotrauka

Ar improvizuojate pagal situaciją, ar naudojate tam tikrus algoritmus? 

Klounada yra labai tikslus žanras. Mes žinome, ką reikia padaryti, kad kiltų juokas. Tai labai tikslu, čia svarbus ritmas, muzika, tempas, auginama istorija – čia yra itin daug sudedamųjų dalių. Nuolat patenki į nežinomybę, nes įeidamas nežinai, kiek bus vaikų palatoje – penki, šeši, du? O kur dar susijaudinę tėvai, mamos, močiutės… Visa tai mes išsiaiškiname per pirmąsias penkias minutes. Aišku, iš personalo gauname ir daugiau informacijos apie vaikų ligas.

Apsilankęs palatoje, pirmiausia turi prieiti prie vyresnio vaiko, nes, jei tavimi susidomės vyresnysis, tai dėl jaunesniojo jau nekils problemų, o jei pirmiausia megztum kontaktą su jaunesniu vaiku, vyresnysis sakys: „Ai, čia ne man…“

Ar vaikai jus laiko daktarais, ar kuo kitu? 

Mūsų apranga skiriasi priklausomai nuo programos. Jei vaikai ruošiami operacijoms, einame su baltais chalatais. Bet jei vaikus lankome kitoje programoje, chalatų nesivelkame. Visi turime individualius kostiumus, vardus, turime subtilias, dailias raudonas nosis, bet klasikinio cirko kostiumo nevilkime. Mes kuriame biografijas, remiamės savo patirtimi, charakteriu, atsispindinčiu mūsų kostiumuose.

Mes esame vaiko veidrodis, atspindintis jo savijautą. Jei vaikui liūdna, mes ateiname nelabai energingi, pavargę, jam tuomet lengviau mus priimti. O jei ateitume pas tokį vaiką labai linksmi, pasirengę dūkti, vaikas gali išsigąsti, suirzti ir netgi nekontaktuoti su mumis. Jis gali tapti atsitraukusiu žiūrovu, stebinčiu situaciją. Aišku, yra tokių vaikų, kurie nori būti arti, bet nedalyvauti. Tuomet žaidžiame su kitais vaikais ar bendraujame su mama ar tėčiu.

Gedimino Sass / organizacijos „RAUDONOS NOSYS Gydytojai klounai“ nuotrauka

Ar tėvai tampa jūsų pagalbininkais?

Tėvai vaikų nenori palikti ligoninėje. Jei mama nerimastinga, tai vaikas irgi bus nerimastingas. Jei mama rami – vaikas irgi ramus. Tad mums reikia nuraminti mamą. Mes ateiname dešimčiai penkiolikai minučių, o mama su juo būna kone visą laiką. Mamos yra žaidimo dalis, jos įsitraukia į žaidimą, labai nori žaisti – tiesiog pačios to nori!

Prisimenu mamą, sėdėjusią šalia paauglės dukros. Mes pradėjome kontaktą, dukra, susidomėjusi telefonu, mus ignoravo, o mama buvo labai entuziastinga. Netrukus ji jau aptarinėjo mūsų pasirodymą kartu su dukra.

Bendraujant su paaugliu reikia pasirinkti tam tikrą humoro tipą. Paaugliams svarbi žodinė komunikacija, temos, kuriomis galima juokauti, turi būti jam svarbios: draugystė, myli ar nemyli, muzika. Nuėjusi pas septyniolikmečius paauglius, kurių kojos netelpa lovoje, aš klausiu, ar čia tėvai, ar vaikai, sutrinku, kad mane čia atsiuntė, pažadu kojas patrumpinti, nes „tu čia netelpi…“, išrašau receptą. Jie mėgsta aštrų humorą – ypač vaikinai. Svarbu pataikyti į jų matymo lauką. Jei matai, kad juos erzini, pats irgi pradedi erzintis, ir jau jie sako: „A, tu irgi suirzęs, tave irgi užknisa…“ Svarbu žaisti su jų emocijomis, ir dažnai su jais būna lengviau nei su mažiukais.

O kaip bendraujate su personalu? 

Pabandykite įsivaizduoti reakciją, kai pirmą kartą pasirodėme ligoninėje: „Čia dabar cirkas bus? Ar problemų mums mažai, dar ir klounai čia bus? Kodėl man juos nuleido?“ Tuomet dar buvome besikurianti organizacija, o dabar jau tapome ekspertais, mokančiais įgalinti ir tikslingai panaudoti šią meno sritį. Siekdami tapti personalo partneriais turime labai tiksliai pasiruošti operacijai: „Juste, šiandien operuosime tokius ir tokius vaikus, vešime juos taip ir taip, čia tokia, o čia kitokia problema… ten dantys, čia žandikaulis…“ Mums reikia su vaiku „išžaisti“ būsimą operaciją, reikia, kad jis neignoruotų personalo. O personalui reikia vaiką paimti, nesukeliant jam streso.

Vaikai, kurių niekas neparuošė operacijai, patiria didžiulį stresą, sunkiai atsitraukia nuo tėvų. Personalui sunku susitarti ir su tėvais, ir su vaikais. Mamai leidžiama lydėti vaiką iki operacinės lifto, o ten ji jau atsisveikina su juo. O liftas ne iš karto atvažiuoja, tad įtampa auga, vaikas kabinasi į mamą, čiumpa jai už rankų, o sesutės turi jį „sutvarkyti“, nes skuba į operacinę. Vyksta didžiulė drama. Mama grįžta į skyrių, verkia, personalas ją ramina. Atvežus vaiką iš operacinės, mama turi būti šalia jo, nes jis bunda iš narkozės, labai dažnai garsiai šaukdamas, mušdamasis – toks yra vaistų poveikis. Ir toks vaikas palatoje yra su keliais kitais vaikais, kurie laukia operacijos…

Taigi prieš operaciją mes žaidžiame: „keičiame“ nosis, akis, smegenis mamoms, vaikams, tėčiams, valytojoms, pučiame narkozės balionus. Pervežimo lova tampa nuostabiausia mašina! Tėvai irgi lydi vaikus, bet mes būname kartu iki pat operacinės, paleidžiame mamą „pirkti ledų“. Dažniausiai vaikai atsisveikina ramiau, nors būna, kad ir nepavyksta jų nuraminti. Taip nutinka su neparuoštais ligoninei vaikais, kuriems niekas nepapasakojo, kodėl jie atvažiavo į ligoninę. Vaikams negalima meluoti, nuo jų negalima slėpti, nutylėti – jie jaučiasi tuomet apgauti ir prieš viską protestuoja. Būna ir labai baikščių vaikų, kuriuos laikau ant rankų iki pat operacijos pradžios.

Klounė Justė Liaugaudė. Organizacijos „RAUDONOS NOSYS Gydytojai klounai“ nuotrauka

Ar reikia baigti specialias studijas, kad taptum gydytoju klounu? 

Esu baigusi socialinio darbo ir vaiko teisių apsaugos studijas. Atvykusi studijuoti į Vilnių vaidinau įvairiose teatro trupėse su įvairiais režisieriais. Organizacija „Balta scena“ mane pakvietė į „Raudonųjų nosių“ projektą. Tuomet prasidėjo intensyvūs mokymai, taip pat ir užsienyje. Pats klounados žanras man labai patiko, jis buvo naujas Lietuvoje, pas mus tiesiog nebuvo tokios kultūros. Užsienio lektoriai man daug padėjo, taip pat mokėmės pažinti vaiko psichologiją. Vienoje yra Tarptautinė humoro mokykla (International School of Humour), kurioje mokomasi klounados meno.

Mes dirbame ir su pabėgėliais, taip pat ir su atvykusiais iš musulmoniškų šalių, tad tenka išmanyti tų šalių kultūrą ir papročius.

Kiek šiuo metu Lietuvoje yra gydytojų klounų? 

Dvidešimt penki. Vyksta atranka, iš trisdešimties aktorių priimame kokius tris. Nuolat kartojame: kokybė nelygu kiekybei, nes klounados žanras reikalauja visai kitokių vaidybos elementų, tad tas pasiruošimas trunka ilgai.

Kaip Jūs jaučiatės matydama kenčiančius vaikus? Ar pavyksta atsiriboti nuo slegiančių įspūdžių, užvėrus ligoninės duris? 

Sakoma, kad raudona nosis yra mažiausia kaukė pasaulyje – tačiau ji apsaugo. Bet, jei aš esu Justė, o ne klounė, tuomet viskas kitaip. Man yra tekę gulėti su dukra ligoninėje, buvau visiškai tokia pat mama, kaip ir kitos mamos. Ir nieko negalėjau su savimi padaryti… Atėjo klounai, braukiau ašarą, sakiau, kad kartais klounui reikia klouno.

O atėję iš šono matome realią situaciją. Mes negalime pagydyti ar sutvarkyti šeimos santykių, darome, ką galime. O situacijų yra įvairiausių – esame išgyvenę ir mirties momentą ligoninėje. Esu buvusi šalia vaiko, kurio 85 proc. odos buvo nudegę… Fiziškai sunku būti šalia tokio vaiko, o jis jau apgijęs, nori bendrauti…

O kaip atsigauti po tokios patirties? 

Dažniausiai su kolegomis kalbamės, kaip jaučiamės, ir sprendžiame, ar jau kreiptis į psichologą, nes sunku savyje išlaikyti tokius išgyvenimus. Turime ir supervizijų.

Beno Navanglausko nuotrauka
Organizacijos „RAUDONOS NOSYS Gydytojai klounai“ meno vadovė Justė Liaugaudė. Asmeninio archyvo nuotrauka
Organizacijos „RAUDONOS NOSYS Gydytojai klounai“ nuotrauka

Koks atvejis Jus yra labiausiai sukrėtęs? 

Buvo žiema, o tais metais siautė meningokoko infekcija. Atėję į skyrių iškart pajutome kažkokį vakuumą, nesupratome, kas vyksta. Mums papasakojo, kad susirgo du vienos šeimos vaikai, brolis ir sesuo. Sesuo neišgyveno, ją ką tik palaidojo, o brolis kaip tik tą dieną turėjo švęsti savo gimtadienį. Padėtas tortas, o niekas nežino, ką su juo daryti… Mums patarė paklausti mamos, ar galime pasirodyti lauke prie lango. Išėjusi iš palatos mama pasakė: „Nežinau… Gerai…“ Mes prie to lango iššovėme fejerverkus, šaukėme: „Su gimtadieniu!“ Tas vaikutis atsisuko į mus ir sušuko: „O!“ Jam taip palengvėjo, o palatoje, atrodo, visi pradėjo kvėpuoti… Sesutės atnešė tortą, uždegė žvakutes ir visi pradėjo švęsti…

Mes turime švęsti gyvenimą!

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien