Gynybinės reakcijos: neapsakoma nuotrauka

Suprantu šio klausimo absurdiškumą ir, tiesą sakant, iš anksto puikiai žinodama atsakymą, vis dėlto klausiu savo keturiolikmetės dukters Varvaros: „Juk tu nežiūrėjai nuotraukų ir vaizdo įrašų iš Bučos?“

Kiekviename veide, kurį matau prieš save ir sutinku tą dieną, kai rusai pasitraukė iš Bučos, kiekviename žvilgsnyje, su kuriuo susiduriu akimis, kai ilgai sėdžiu prie vieno stalo – tylėdama, palenkusi galvą – aš atpažįstu savo atvaizdą: didžiulė, baisi našta užgriuvo kiekvieną iš mūsų. Ji neturi nei pradžios, nei pabaigos, per ją negali prasibrauti žvilgsniu, jos negalima įvardyti ar suvokti protu.

„Tu juk nežiūrėjai nuotraukų ir vaizdo įrašų iš Bučos?“ – vis bandau paklausti Varvaros, bet šio klausimo svoris užgniaužia net mano balsą. Neatpažįstu šio garso šešėlio, kurį anksčiau man pačiai nežinomomis pastangomis bandau išskleisti iš savęs.

„Žinoma, kad žiūrėjau“, – rimtai atsako man dukra, kol aš bandau susipažinti su jos akimis ir veidu, netikėtai jau suaugusiosios.

Mes tylime akimirką, tada aš vėl užduodu klausimą, kuris skamba per silpnai – nes dabar iš esmės viskas skamba ir yra suvokiama per silpnai: „Ar blogai jautiesi?“

„Taip, labai blogai“, – rimtai ir paprastai atsako Varvara. „Labai ilgai jausiuosi labai blogai.“

Vėl tylime, po kurio laiko Varvara tęsia: „Ypač viena iš tų nuotraukų. Tai buvo blogiausia. Nežinau, kaip toliau su tuo gyventi.“

„Gal gali man papasakoti, ką matei?“ – prašau jos. Klausiu, žinodama, kad ji atsisakys.

Varvara neigiamai purto galvą. „Negaliu, – atsako ji. – Aš negaliu to net ištarti.“

„Ten negyvas žmogus?“

„Taip.“

„Vaikas?“

„Taip.“

„Papasakok man.“

Varvara puikiai žino, ką sako: „Tai neįmanoma.“

„Neturėjai pamatyti tų nuotraukų“, – šnabždu daugiau retoriškai.

„Neturėjau patirti šito karo“, – atsako Varvara.

Tarp kalbos – su visomis jos galimybėmis, su visu jos gebėjimu suteikti formas ir matmenis, nuspalvinti, nutildyti, sušvelninti, pabrėžti, supaprastinti ir komplikuoti, nuraminti ir sutaikyti – ir to, kas vyko ir tebevyksta, kas vyksta dabar, šią akimirką, su konkrečiais gyvais žmonėmis (jie dar prieš akimirką buvo gyvi) daugybėje Ukrainos miestų ir kaimų, slypi bedugnė praraja.

Žodžiai yra blankūs, silpni, bejėgiai, plokšti, nenaudingi. Jie lieka pačiame paviršiuje ir beveik nieko neperteikia. Jie taip nutolę nuo to skausmo, nuo to siaubo, nuo tos baimės, nuo to šauksmo ir to kvapo, nuo suplėšytos odos, kraujo – šviežio ir sukrešėjusio kraujo, kraujo, susimaišiusio su purvu, sustingusio už šaltų, suakmenėjusių nagų su kruopščiu manikiūru.

Žodžiai paprasčiausiai neegzistuoja taip beviltiškai toli nuo tos ribos, už kurios bejėgis žmogus yra kankinamas ir jo kančios tęsiasi iki begalybės. Begalybės, kurioje iš žmogaus atimama jo trapi žmogiškoji esmė ir jis paverčiamas nesuvokiamo intensyvumo skausmo ir siaubo fiziologija.

Mėginimai suteikti formą nužudytųjų ir nukankintųjų kančioms atrodo kaip išdavystė. Apgailėtinas, nevykęs jų kančios sumenkinimas. Ką gi gali perteikti šis žodis – „kančia“ – sugretinus jį su kiekviena bedugne akimirka, nepanašia į jokią kitą akimirką jo košmare. Čia nėra jokių bendrų vardiklių. Tai, ką galima būtų taip pavadinti, yra amžinas, tylus sustingimas sielvarte ir neviltyje, aštriame bendražmogiškame jausme, pasibjaurėjime ir neapykantoje – negalėjime net verkti, draudime palengvinti savo sielvartą.

Štai kaip tai vyksta. Tokiu būdu neapykanta, beprotybė ir beprasmiškas destruktyvumas gimdo atsakomąją neapykantą, beprotybę ir destruktyvumą. Kai nekaltų, kankinamų ir nukankintų žmonių skausmas yra pernelyg gilus, kad būtų galima jį numalšinti, kad būtų galima palengvinti – nes jei žmogaus gyvybės praradimą galima taip lengvai priimti, akivaizdu, kad jis neturi jokios prasmės – atsiveria kelias žiaurumui augti.

Tai dar viena rusų smurto prieš ukrainiečius rūšis: vis didėjantis žiaurumas, kuris negali nepasirodyti kaip atsakas į nekaltų žmonių kankinimą. Vidinės transformacijos, kurios tik tam tikrais atvejais ir tik iš dalies bus grįžtamos. Staiga iš mūsų vaikų akių ir veidų išdygsta stingdanti suaugusio žmogaus išraiška.

Žodžiai egzistuoja tam, kad suteiktų tvarkos, racionalumo ir logikos tarp dviprasmybių, sudėtingumo ir chaoso. O kokie žodžiai tinka žmonėms iš šalies į šiaurę nuo mūsų suprasti, apibūdinti? Kaip suprasti kelerių metų vaiko kankinimo motyvaciją – kokią tvarką čia būtų galima įvesti? Kokiomis intelektinėmis pastangomis galima suderinti logiką su liguistu, iškrypėlišku žiaurumu, išradinėjant ir taikant gryną smurtą?

Čia kyla pagunda nustoti juos laikyti žmonėmis. Jie negali būti tokie kaip mes – juk žmogus nepajėgus būti toks. Ir jeigu jie nėra žmonės – tai bent šį tą paaiškintų: paaiškintų nepaaiškinimą. Tai taip pat pateisintų mūsų naująjį žiaurumą, išaugusį skausmo apsuptyje.

Pernelyg sunku į juos žiūrėti kaip į žmones, suvokti bet kokį, net hipotetinį, giminingumą su savimi, neįmanoma to ištverti. Ir – kai bandome susitaikyti su visuotiniu žinojimu apie žmogaus prigimties trapumą – ar tai nenuima atsakomybės nuo konkrečių žudikų, budelių ir prievartautojų? Ar tai eilinį kartą nenuvertina tų, kurie šaukė, drebėjo ir ištisas dienas kraujavo, ar tai neatima jų gyvybių svarbos, nepadaro jų nereikšmingų?

Skirtumas tarp gilios patirties ir teorijos, ateinančios iš išorės, tampa dar ryškesnis. Bet koks detalus aprašymas, kruopšti analizė, kad ir kokia tiksli būtų, net pati tobuliausia diagnozė pasirodo esanti stebėtinai tuščia, jei joje nėra pačios išgyventos patirties esmės. Tai gali skambėti kaip dar viena smurto rūšis, kaip storas tvarstis ant atviros, užkrėstos, neišvalytos žaizdos.

Mano draugas Ihoris turi gražų viešbutį viename Karpatų kaime. Nuo karo pradžios viešbutis tapo nemokama prieglauda nuo karo bėgantiems žmonėms. Tarp tų, kurie čia rado laikiną prieglobstį, yra ir dešimtmetis Ihoris iš Bučos: jis laukia, kol jo tėtis, mama ir vyresnioji sesuo atsigaus ligoninėse po šautinių žaizdų. Viešbučio restorane Ihoris jaunesnysis gauna barščių ir bulvių su mėsa. Jis valgo su apetitu, juokiasi ir skambiu balsu pasakoja, kaip į jų kiemą išlaužęs tvorą įvažiavo tankas, kaip tėtis tuoj pat visus susodino į automobilį, ant kurio raudonais dažais jau buvo užrašęs žodį „vaikai“, kaip jie važiavo keliu, o pakelėje gulėjo negyvi žmonės („ar galiu gauti dar duonos?“), kaip jis žaidė planšetiniu kompiuteriu ir pralaimėjo, nes juos kaip tik tuo metu nubloškė į šoną sprogimas („ar galiu gauti dar vieną barščių porciją?“),  kaip tėtis iššoko iš automobilio, garsiai šaukdamas apie vaikus, ir iškart po to į juos pradėjo baisiai-baisiai šaudyti („ir mano planšetėje dabar štai to-o-okia skylė!“), kaip mama sušuko ir krito kniūbsčia, tėtis ją apkabino, o jo sesuo savo kūnu pridengė jį, Ihorį, ir staiga jis pajuto kažką labai karšto ir pamatė, kad jai iš kaklo bėga kraujas.

Šia intonacija berniukai pasakoja apie įdomias futbolo rungtynes su klasės draugais. Mažojo išdykėlio juokas. Jis šneka ir šneka – visi žinome, kaip vaikai pasakoja apie filmus ar vaizdo žaidimų eigą, – o suaugusieji tuo metu sustingsta virš savo lėkščių, veidus ir suakmenėjusius kūnus atsukę į vaiką su šaukštu rankoje ir šypsena veide. Suaugusiųjų veidais rieda ašaros. Berniukas jų nepastebi. Jis kalba, juokiasi ir prašo deserto.

Žaizda pati žino, kaip išsivalyti. Silpnų, neįtikinamų, blankių žodžių nepakanka nupasakoti, kas dabar su mumis vyksta. Tiek daug visko amžinai liks neatsakyta, sugniuždyta ir už suvokimo ribų.

Tačiau žmogus yra kur kas daugiau nei fiziologija ir žodžiai. Netvirtas kalbos ir ašarų tiltelis veda per prarają į kitą pusę, kur ne viską galima įvardyti ir suprasti. Toje kitoje pusėje atsiranda jėgos, suteikiančios stiprybės ištverti tai, kas nepakeliama, pasiilgti prarastųjų, nužudytųjų ir nukankintųjų, rūpintis silpnaisiais ir ginti tai, kas žmogiška.

Sofija Andruchovič (Софія Андрухович) yra ukrainiečių rašytoja, vertėja ir publicistė, gimusi 1982 lapkričio 17 d. Ivano Frankivske. Didžiausio pripažinimo sulaukė jos romanai „Amadoka” (2020) ir „Felix Austria” (2014). BBC Ukrainian Book of the Year (2014), Josepho Conrado Korzeniowskio (2015) ir  Višegrad Eastern Partnership (2017) premijų laureatės laureatė. Tekstas pirmą kartą buvo publikuotas portale dwutygodnik.com lenkų ir ukrainiečių kalbomis. Iš ukrainiečių kalbos vertė Nikodemas Szczygłowskis.