Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

Vidutinis skaitymo laikas:

8 min.

Gyvenimas ir likimas

Sovietų kariai atakuoja 1943 m. vasarį Stalingrade. Wikipedia.org nuotrauka

Vasilijus Grosmanas (tikr. vardas Josif, 1905–1964) – Berdyčive, Ukrainoje, gimęs žydų kilmės rusų rašytojas. Iš pradžių kūręs socialistinio realizmo prozą, vėliau išgarsėjo kaip SSRS armiją fronte lydėjęs karo korespondentas.

Vis dėlto stambiausias ir svarbiausias jo veikalas – Antrojo pasaulinio karo epopėja vadinamas publicistinis romanas „Gyvenimas ir likimas“, baigtas rašyti 1961 m., – užtraukė jam Sovietų valdžios nemalonę, jo rankraštis represinių struktūrų buvo konfiskuotas, o knyga, slapta išgabenus kopiją į užsienį, išleista tik 1980 m. Šveicarijoje. 

„Gyvenime ir likime“ pasakojama apie milijonus gyvybių nusinešusį Stalingrado mūšį, kurio baigtis pakeitė viso Antrojo pasaulinio karo eigą. Tačiau kruvinos Vokietijos ir Sovietų Sąjungos kariuomenių skerdynės – tik nedidelis šios epinės istorijos akcentas. Iš įvairiausių veikėjų – rusų, vokiečių, žydų ir kitų tautybių žmonių – pasakojimų gijų autorius nuaudė ištisą dviejų XX a. politinių sistemų – nacistinės Vokietijos ir stalininės Sovietų Sąjungos – istorijos kilimą, kuriame raibuliuoja eilinio kareivio ir generolo, sūnų praradusios motinos ir į dujų kamerą žengiančio šešiamečio berniuko, žydo mokslininko ir seno komunisto slapčiausios mintys, baimės ir troškimai.

Kiekviena istorija, kiekvienas knygos puslapis skaitytojams atskleidžia pribloškiančią tiesą apie dviejų nežmoniškų totalitarinių režimų panašumą, jų kraugerišką prigimtį ir siekį sunaikinti žmonėse bet kokias žmogiškumo apraiškas.

Vasilijaus Grosmano „Gyvenimą ir likimą“ lietuviškai netrukus išleis „Alma littera“. Čia spausdinamas antros romano dalies 16 skyrius. 

Vasilijus Grosmanas su Raudonąja armija Šverine, Vokietijoje, 1945 m. Wikipedia.org nuotrauka

„Daugelis Žemėje gyvenančių žmonių nesivargina apibrėžti „gėrio“. Koks jis, gėris? Kam gėris? Kieno gėris? Ar apskritai yra gėris, taikomas visiems žmonėms, visoms gentims, visoms gyvenimo situacijoms? Arba mano gėris blogyje tau, mano tautos gėris blogyje tavo tautai? Ar amžinas, ar nekintantis gėris, ar vakarykštis gėris šiandien tampa nedorybe, o vakarykštis blogis šiandien yra gėris?

Ateina paskutinio teismo laikas, ir apie gėrį ir blogį susimąsto ne tik filosofai ir pamokslininkai, o visi žmonės, raštingi ir neraštingi.

Ar per tūkstantmečius žmonės nors kiek pasistūmėjo suvokdami gėrį? Ar ši sąvoka bendra visiems žmonėms, nėra helėno ir judėjo, kaip manė evangelijos apaštalai? Nėra klasių, nacijų, valstybių? O gal sąvoka dar platesnė, bendra ir gyvūnams, medžiams, samanoms, tokio erdvumo, kaip šią gerumo sąvoką suprato Buda ir jo mokiniai? Tas Buda, kuris, kad gėriu ir meile apgobtų gyvenimą, turėjo imti jį neigti.

Matau: keičiantis tūkstantmečiams žmonijos moralinių filosofinių vadų gėrio suvokimas siaurėja.

Krikščioniški įsivaizdavimai, kuriuos nuo budistinės sampratos skiria penki amžiai, susiaurina gyvąjį pasaulį, kuriam taikytinas gėris. Ne visa, kas gyva, tik žmonės!

Pirmųjų krikščionių gėris, visų žmonių gėris buvo pakeistas gėriu tik krikščionims, o greta gyveno gėris musulmonams, judėjų gėris.

Bet praėjo keletas amžių, ir krikščionių gėris suskilo į katalikų, protestantų, stačiatikių gėrį. Ir stačiatikių gėryje atsirado seno ir naujo tikėjimo gėris.

Ir greta gyvavo turtingųjų gėris ir vargšų gėris, greta egzistavo geltonųjų, juodųjų, baltųjų gėris.

Ir, vis smulkėdamas ir smulkėdamas, jau atsirado gėris sektos, rasės, klasės ribose, visi, kas liko už nubrėžtos linijos, jau nepatekdavo į gėrio ratą.

Ir žmonės pamatė, kad daug kraujo pralieta dėl šio mažo, negero gėrio, dėl šio gėrio kovos su viskuo, ką jis, mažasis gėris, laikė blogiu.

Ir kartais net tokio gėrio sąvoka tampa gyvenimo nelaime, didesniu blogiu nei blogis.

Toks gėris tuščias lukštas, iš kurio iškrito ir pasimetė šventas grūdelis. Kas sugrąžins žmonėms pamestą grūdą?

Kas gi yra gėris? Buvo sakoma taip: gėris – tai ketinimas ir su ketinimu susijęs veiksmas, vedantis į žmonijos, šeimos, nacijos, valstybės, klasės, tikėjimo pergalę, jėgą.

Tie, kas kovoja dėl asmeninio gėrio, stengiasi suteikti jam visuotinumo regimybę. Dėl to jie sako: mano gėris sutampa su visuotiniu gėriu, mano gėris būtinas ne tik man, jis būtinas visiems. Kurdamas asmeninį gėrį, aš tarnauju visuotiniam gėriui.

Taip gėris, praradęs visuotinumą, sektos, klasės, nacijos, valstybės gėris siekia suteikti sau melagingo visuotinumo, kad pateisintų savo kovą su visu tuo, kas jam yra blogis.

Bet juk ir Erodas liejo kraują ne dėl blogio, o dėl savo gėrio. Į pasaulį atėjo nauja jėga ir grasino jam, jo šeimai, jo numylėtiniams ir draugams, jo karalystei, jo kariuomenei žūtimi.

Bet gimė ne blogis – gimė krikščionybė. Žmonija dar nebuvo girdėjusi tokių žodžių: „Neteiskite, kad nebūtumėte teisiami. Kokiu teismu teisiate, tokiu ir patys būsite teisiami, ir kokiu saiku seikite, tokiu jums bus atseikėta… Mylėkite savo priešus, laiminkite tuos, kurie jus keikia, darykite gera tiems, kurie jūsų nekenčia, ir melskitės už savo niekintojus. Tad visa, ko norite, kad jums darytų žmonės, ir jūs patys jiems darykite; nes tai yra Įstatymas ir pranašai.“

Ką žmonėms davė šis taikos ir meilės mokymas?

Ikonoklazmas Bizantijoje, inkvizicijos kankinimai, kova su eretikais Prancūzijoje, Italijoje, Flandrijoje, Vokietijoje, protestantizmo ir katalikybės kova, vienuolių ordinų klastos, Nikono ir Avakumo kova, daug amžių trukusi priespauda, kausčiusi mokslą ir laisvę, krikščionys, naikinantys Tasmanijos gyventojus pagonis, piktadariai, deginantys negrų kaimus Afrikoje. Visa tai suteikė daugiau kančių nei plėšikų ir niekšų piktadarybės, kai blogis buvo skleidžiamas dėl blogio.

Toks sukrečiantis ir protą deginantis paties žmogiškiausio žmonijos mokymo likimas, jis neišvengė bendros lemties ir taip pat suskilo į asmeninio, mažojo gėrio sluoksnius.

Gyvenimo žiaurumas pažadina gėrį didžiose širdyse, jos grąžina gėrį gyvenimui, trokšdamos pakeisti gyvenimą pagal jose esančio gėrio pavidalą. Bet ne gyvenimo sluoksniai keičiasi pagal gėrio idėjos atvaizdą, o gėrio idėja, įklimpusi gyvenimo pelkėje, skaidosi, praranda savo visuotinumą, tarnauja dabartiniam gyvenimui, nekuria gyvenimo pagal gražųjį, tik bekūnį savo pavidalą.

Gyvenimo judėjimą žmogus visuomet suvokia kaip gėrio ir blogio kovą, bet tai netiesa. Žmonės, linkintys žmonijai gero, bejėgiai sumažinti gyvenimo blogį.

Reikia didelių idėjų, kad iškastum naują vagą, verstum akmenis, skaldytum uolas, iškirstum miškus, reikia svajonių apie visuotinį gėrį, kad gausūs vandenys tekėtų taikiai. Jeigu jūra galėtų mąstyti, kas kartą jos vandenyse kilus audrai atsirastų laimės idėja ir svajonė, ir kiekviena jūros banga, duždama į uolą, manytų, kad ji žūva dėl jūros vandenų gėrio, jai nešautų į galvą, kad ją sukėlė vėjo jėga, taip pat, kaip vėjo jėga sukėlė tūkstančius bangų, buvusių prieš ją, ir sukels tūkstančius tų, kurios bus po jos.

Daug knygų parašyta apie tai, kaip kovoti su blogiu, apie tai, kas yra blogis ir gėris.

Visa tai neginčijamai liūdna – ir štai dėl ko: ten, kur švinta gėrio aušra, kuri amžina ir niekada nebus nugalėta blogio, to blogio, kuris taip pat amžinas, bet niekada nenugalės gėrio, ten žūva kūdikiai ir senoliai, ir liejasi kraujas. Ne tik žmonės, bet ir Dievas bejėgis sumažinti gyvenimo blogį.

„Nuaidėjo aimanos šauksmas Ramoje, raudojimas ir graudus verksmas! Rachelė rauda savo vaikų, – ji nesileidžia paguodžiama, nes jų nebėra“*, – ir jai, praradusiai savo vaikus, vis tiek, ką išminčiai laiko gėriu, o ką jie laiko blogiu.

O gal gyvenimas – blogis?

Mačiau nepalaužiamą visuotinio gėrio idėjos jėgą, gimusią mano šalyje. Pamačiau šią jėgą visuotinės kolektyvizacijos laikotarpiu, mačiau ją 1937 metais. Mačiau, kaip dėl idealo, tokio pat puikaus ir žmogiško kaip krikščionybės idealas, buvo naikinami žmonės. Mačiau kaimus, mirštančius iš bado, mačiau valstiečių vaikus, mirštančius Sibiro sniegynuose, mačiau ešelonus, vežančius į Sibirą šimtus ir tūkstančius vyrų ir moterų iš Maskvos, Leningrado, iš visų Rusijos miestų, žmones, paskelbtus didžios ir šviesios visuomeninio gėrio idėjos priešais. Ši idėja buvo puiki ir didi, ir ji negailestingai vienus žudė, kitiems subjaurojo gyvenimus, ji atplėšdavo žmonas nuo vyrų, vaikus nuo tėvų.

Dabar didis vokiškojo fašizmo siaubas iškilo virš pasaulio. Oras sklidinas pasmerktųjų šūksnių ir aimanų. Dangus pajuodo, saulė užgeso krematoriumų krosnių dūmuose.

Bet ir šie ne tik visoje Visatoje, bet netgi žmogaus Žemėje nematyti nusikaltimai daromi dėl gėrio.

Kažkada aš, gyvendamas šiaurės miškuose, įsivaizdavau, kad gėris ne žmoguje, ne grobuoniškame gyvūnų ir vabzdžių pasaulyje, o tylioje medžių karalijoje. Bet ne! Pamačiau miško judėjimą, jo klastingą kovą dėl žemės su žolėmis ir krūmynais. Milijardai skraidančių sėklų sudygusios žudo žolę, išnaikina draugiškus krūmus, milijonai nugalėjusių savaime įsisėjančių ūglių stoja į mūšį vienas su kitu. Ir tik tie, kurie išgyvena, formuoja vientisą jauno, šviesamėgio miško dangą, sukuria tarpusavyje vienas kitam pagal jėgą prilygstančių sąjungą. Eglės ir bukai skursta prietemos katorgoje po šviesamėgio miško danga.

Bet ateina laikas, kai šviesamėgiai sukriošta, ir iš po jų dangos į šviesą išsiveržia sunkiasvorės eglės, pribaigia alksnį ir beržą.

Taip miškas ir gyvena, kur amžinai visi kovoja prieš visus. Tik aklieji mąsto apie gėrį medžių ir žolių karalystėje. Nejaugi gyvenimas – blogis?

Gėris ne gamtoje, ne tikėjimo mokytojų ir pranašų pamoksluose, ne didžių sociologų ir tautų vadų mokymuose, ne filosofų etikoje…

Tai paprasti žmonės neša savo širdyse meilę tam, kas gyva, natūraliai ir nevalingai myli ir gailisi gyvybės, džiaugiasi židinio šiluma po darbo dienos ir neuždega laužų, nesukelia gaisrų aikštėse.

Ir štai, be grėsmingo didelio gėrio, egzistuoja gyvenimiškas, žmogiškas gėris. Tai senutės, išnešusios duonos kriaukšlelę belaisviui, gerumas, kareivio, pagirdžiusio iš gertuvės sužeistą priešą, tai jaunystės, pagailėjusios senatvės, gerumas, valstiečio, slepiančio šieninėje senuką žydą, gerumas. Tai gerumas tų sargybinių, kurie, keldami pavojų savo laisvei, perduoda belaisvių ir kalinių laiškus ne draugams pagal įsitikinimus, o motinoms ir žmonoms.

Tai privatus atskiro žmogaus gerumas paskiram žmogui, gerumas be liudytojų, mažytis, neapmąstytas. Jį galima pavadinti beprasmiu gerumu. Žmonių gerumas nesusijęs su religiniu ir visuomeniniu gerumu.

Bet susimąstysime ir pastebėsime: beprasmis, asmeniškas, atsitiktinis gerumas amžinas. Jis taikomas viskam, kas gyva, netgi pelei, šakelei, kurią staiga sustojęs pataiso praeivis, kad jai būtų patogiau ir lengviau vėl priaugti prie kamieno.

Siaubingais laikais, kai vyksta beprotybės, vykdomos dėl valstybių ir nacijų, ir pasaulinio gėrio, laikais, kai žmonės nė nebepanašūs į žmones, tik blaškosi kaip medžių šakos ir kaip akmenys, traukiantys paskui save kitus akmenis, užpildo daubas ir griovius, šiais siaubo ir beprotybės laikais beprasmis, menkutis gerumas, tarsi radžio kruopelės išbarstytas gyvenime, niekur nedingo.

Atėjo į kaimą vokiečiai, baudėjai. Išvakarėse ant kelio buvo nušauti du vokiečių kareiviai. Iš vakaro suvarė moteris, paliepė pamiškėje rausti duobę. Pas vieną pagyvenusią moteriškę apsigyveno keletas kareivių. Jos vyrą iškvietė policininkas ir nusivedė į kontorą, pasirodė, ten suvarė dar dvidešimt valstiečių. Ji iki ryto nemiegojo – vokiečiai rūsyje po grindimis surado kraitelę su kiaušiniais ir stiklinaitę medaus, patys užsikūrė krosnį, kepė kiaušinienę, gėrė degtinę. Paskui tas, kuris vyresnis, grojo lūpine armonikėle, kiti trypė kojomis, pritardami dainavo. Į šeimininkę jie nežiūrėjo, tarsi ji būtų ne žmogus, o katė. Iš ryto, kai išaušo, jie ėmė tikrinti automatus, vienas, tas, kur vyresnis, nerangiai trūktelėjo gaiduką ir iššovė sau į pilvą. Kilo riksmas, sumaištis. Vokiečiai šiaip taip sutvarstė sužeistąjį, paguldė į lovą. Tada visus juos iškvietė. Jie ženklais paliepė moteriai prižiūrėti sužeistąjį. Moteris mato – jį lengvai būtų galima uždusinti: tai murma, tai užsimerkia, verkia, čepsi lūpomis. Paskui staiga atsimerkė ir visai aiškiai pasakė: „Matka, vandens.“ – „Ak, tu, nelabasis, – pasakė moteris, – pasmaugti tave reikėtų.“ Ir padavė jam vandens. O jis nustvėrė ją už rankos, rodo, pasodink mane, kraujas man alsuoti neleidžia. Ji kilstelėjo jį, jis rankomis jai už kaklo laikosi. O tada kaime šaudymai prasidėjo, moteris ėmė visa tirtėti.

Paskui ji pasakojo, kaip viskas buvo, ir niekas nesuprato, ir ji paaiškinti negalėjo.

Tai gerumas, dėl savo beprasmiškumo pasmerktas pasakėčioje apie atsiskyrėlį, užantyje atšildžiusį gyvatę. Tai gerumas, pasigailintis vaikui įkandusio tarantulo. Beprotiškas, kenksmingas, aklas gerumas! Žmonės su malonumu pasakėčiose ir pasakojimuose parenka pavyzdžių tos žalos, kurios padaro ir gali padaryti šis beprasmis gerumas. Nereikia jo vengti! Jo bijoti – tas pats, kaip bijoti gėlavandenės žuvytės, iš upės atsitiktinai nuplaukusios į sūrų vandenyną.

Žala, beprasmio gerumo kartais padaroma visuomenei, klasei, rasei, valstybei, nublanksta šviesoje, kurią skleidžia juo apdovanoti žmonės.

Jis, šis kvailas gerumas, ir yra žmogiškumas žmoguje, jis yra skiriamasis žmogaus bruožas, jis aukščiausias žmogaus dvasios pasiekimas. Gyvenimas nėra blogis, – sako jis.

Šis gerumas bežadis, beprasmis. Jis instinktyvus, jis aklas. Tą akimirką, kai krikščionybė įspraudė jį į Bažnyčios tėvų mokymą, jis ėmė blėsti, grūdas virto lukštu. Jis stiprus, kol nebylus, nesąmoningas ir beprasmis, kol jis gyvoje žmogaus širdies tamsoje, kol netapo pamokslininkų ginklu ir preke, kol iš jo aukso rūdos nenukalta šventumo moneta. Jis paprastas kaip gyvenimas. Netgi Jėzaus mokymas atėmė iš jo jėgas, – jo jėga nebylioje žmogaus širdyje.

Bet, suabejojęs žmogaus gėriu, aš suabejojau ir gerumu. Sielvartauju dėl jo bejėgiškumo! Kokia iš jo nauda, jis neužkrečiamas.

Pamaniau – jis bejėgis, puikus ir bejėgis kaip rasa.

Kaip paversti jį jėga neišsekinus jo, neiššvaisčius, kaip jį išsekino ir iššvaistė Bažnyčia. Gerumas stiprus, kol jis bejėgis! Vos tik žmogus nori paversti jį jėga, jis praranda savybes, blėsta, blunka, išnyksta.

Dabar aš matau tikrąją blogio jėgą. Danguje tuščia. Žemėje tik žmogus. Kuo užgesinti blogį? Gyvosios rasos lašais, žmogišku gerumu? Bet juk šios liepsnos neužgesinsi visų jūrų ir debesų vandenimis, neužgesinsi jos menka rasos, surinktos nuo evangelinių laikų iki geležinės šiandienos, saujele…

Taip, praradęs tikėjimą surasti gėrį Dieve, gamtoje, aš ėmiau nebetikėti ir gerumu.

Bet kuo labiau, kuo daugiau man atsivėrė fašizmo sutemos, tuo aiškiau mačiau, – žmogiškumas nesunaikinamai tebeegzistuoja žmonėse ant kruvino duobės krašto, prie įėjimo į dujų kamerą.

Aš užgrūdinau savo tikėjimą pragare. Mano tikėjimas kilo iš kremavimo krosnių ugnies, prasismelkė kiaurai dujų kamerų betoną. Aš pamačiau, kad ne žmogus bejėgis kovoje su blogiu, pamačiau, kad galingasis blogis bejėgis kovoje su žmogumi. Beprasmio gerumo bejėgiškume slypi jo nemirtingumo paslaptis. Jis nenugalimas. Kuo jis kvailesnis, kuo beprasmiškesnis, kuo bejėgiškesnis, tuo jis didesnis. Blogis prieš jį bejėgis! Pranašai, tikėjimo mokytojai, reformatoriai, lyderiai, vadai bejėgiai prieš jį. Ji – akla ir nebyli meilė – žmogaus prasmė.

Žmonių istorija nebuvo gėrio, siekiančio nugalėti blogį, kova. Žmogaus istorija – tai didžiulio blogio, siekiančio sumalti žmogiškumo grūdelį, kova. Bet jeigu ir dabar žmoguje nenužudytas žmogiškumas, tai blogis jau nepasieks pergalės.“

Baigęs skaityti Mostovskojus keletą minučių sėdėjo prisimerkęs. Taip, tai parašė sukrėstas žmogus. Suluošintos dvasios katastrofa! Ištižėlis pareiškė, kad dangus tuščias… Jis mato gyvenimą kaip visų karą prieš visus. O pabaigoje pagrojo senais būgneliais, senučių gerumu ir ruošiasi klizmos švirkštyne užgesinti pasaulinį gaisrą. Kaip visa tai niekinga!

Žvelgdamas į pilką vienutės sieną, Michailas Sidorovičius prisiminė gilų krėslą, pokalbį su Lisu, ir jį apėmė sunkus jausmas. Tai buvo ne proto liūdesys, – liūdėjo širdis, pasidarė sunku kvėpuoti. Matyt, jis be reikalo įtarė Ikonikovą. Šventpaikšio rašliava sukėlė panieką ne tik jam, bet ir jo bjauriam naktiniam pašnekovui. Jis vėl pagalvojo apie savo jausmą Černecovui ir apie panieką ir neapykantą, su kuria gestapininkas kalbėjo apie tokius žmones. Jį apėmęs miglotas liūdesys atrodė sunkesnis už fizines kančias.

* Jer 31, 15, vertė A. Rubšys.

Vertė Sigitas Parulskis.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Svarbu!

Įsivaizduokite, vieną dieną Jus pasiekia tokia žinia –
dėl finansinių sunkumų „Bernardinai.lt“ stabdo savo veiklą.

Darome viską, kad taip neatsitiktų, bet mums reikia Jūsų pagalbos.
Paremkite dabar, kad galėtumėte skaityti „Bernardinai.lt“ ir rytoj.