2022 02 17

Rasa Baškienė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min.

Gyvenimas su nuo priklausomybės kenčiančiu žmogumi yra lyg leidimasis nuo amerikietiškų kalnelių

Unsplash.com nuotrauka

„Gyvenimas šalia žmogaus, kenčiančio nuo priklausomybių, artimiesiems grasina emociniu nesaugumu, nestabilumu, ir, kas svarbiausia, negalėjimu gyventi savąjį gyvenimą“, – sako EGLĖ STANKŪNĖ, priklausomų moterų bendruomenės įkūrėja.

Alkoholizmas, viena labiausiai paplitusių priklausomybių, yra liga, prasidedanti nuo jausmų, paskui veikianti elgesį, kūną, socialinę aplinką. Jos poveikis yra milžiniškas, vieno asmens priklausomybė paliečia jo šeimos narius, kuriems kyla grėsmė tapti kopriklausomiems nuo alkoholiko ar narkomano gyvenimo ir nuotaikų ciklo. Atrodytų natūralu, kad šeimos nariai deda visas pastangas, norėdami kontroliuoti ir sušvelninti destruktyvaus elgesio pasekmes, tačiau taip rūpindamiesi kito žmogaus interesais ir poreikiais artimieji apleidžia savo pačių norus bei emocijas ir pradeda gyventi kito žmogaus gyvenimą.

Eglė Stankūnė. Asmeninio archyvo nuotrauka

Kopriklausomybės paveikti šeimos nariai gali tapti priklausomi nuo priklausomo asmens taip pat, kaip jis pats yra priklausomas nuo psichoaktyviųjų medžiagų. Svarbiausias iššūkis, tenkantis paveiktiems šeimos nariams – atpažinti kopriklausomybę ir susigrąžinti savo gyvenimo kontrolę.

Pasak E. Stankūnės, tos artimųjų pastangos vėliau atsigręžia prieš juos pačius su įvairiomis tą lydinčiomis pasekmėmis: fizinėmis ligomis, depresija, nemokėjimu rūpintis savimi, saugojimu, kontroliavimu.  Susitraukia socialinė aplinka, savęs suvokimas nebeatsiejamas nuo priklausomybę turinčio asmens. Pasekmės dar skaudesnės, jei ta liga suserga vaikas – tuomet prasideda sąžinės priekaištai ir kaltinimai sau dėl blogo vaiko auklėjimo.

„Moterims atvykus į mūsų bendruomenę stebiu, kaip dažnai artimieji kišasi, stebėdami, ar viską jos gerai daro. Gal tik penktadalis vyrų lieka gyventi su turinčiomis priklausomybę moterimis, ir jie būna labai kontroliuojantys. Mūsų sodyboje sekmadieniais galima lankyti jos gyventojas, tad pastebiu, kad artimieji arba visiškai neaplanko moterų, arba lankosi kiekvieną sekmadienį, nors pati moteris to ir nenori. O moterų kontroliavimas pasireiškia ir gelbėjimu, kiekvieno žingsnio sekimu, ir buvimu auka („sugadinai gyvenimą“)“, – sako E. Stankūnė.

Didžiausia kopriklausomų asmenų problema – jų reakcija tik į artimojo gėrimą, negebant suvokti, kad tarp vartojimų yra visokių fazių. „Penkerius metus vedžiau grupelę kopriklausomoms moterims, aiškindama joms, kad svarbiausias dalykas yra priimti tą priklausomąjį kaip vientisą asmenį. Moteriai svarbu rasti sveikesnį elgesio modelį ne tik tuomet, kai jos artimasis vartoja alkoholį, bet ir kai jis stengiasi tos priklausomybės atsikratyti. Svarbu įsigilinti į pačią ligą. Visokie saugojimai ir pastebėjimai tik pagreitina užgėrimą. Ir nereikėtų labai tupinėti aplink, kai žmogus išsiblaivo, ką irgi ne kartą esu pastebėjusi. Jis nėra po sunkios ligos ar operacijos, tam tikra prasme jis sąmoningai pasirinko gėrimą. Rekomenduotina pakalbėti, kas buvo, kaip galėtų būti, kaip toliau gyvensime. Tuo tarpu apsimetama, kad problemos lyg ir nėra, lyg nematomas dramblys stovėtų kambaryje…“

O kodėl dažnai kopriklausomas asmuo jaučiasi gana komfortiškai per krizę ir diskomfortiškai ramybės metu? E. Stankūnės nuomone, kopriklausomybė pasižymi tokiais pat simptomais – tolerancija, abstinencija, neigimu, kompulsyvumu ir kontrolės praradimu – kaip ir priklausomybė. „O gyvenimas su priklausomu žmogumi prilygsta amerikietiškiems kalneliams. Kai jų nebūna, įvyksta abstinencija. Dirbant su kopriklausomu asmeniu itin svarbu pakviesti jį atsigręžti į save.“

Kopriklausomybė yra pavojinga kaip ir kiekviena priklausomybė, nes žmogus palengva praranda save, įprasdamas visus ir viską kontroliuoti – net ir bendradarbius. Pasak pašnekovės, pavojingas tas savo gyvenimo netekimas, o dvasiškai – ir netikėjimas. „Dvasia nusilpsta, nusėda, pykstama ant Dievo, kad „jis nieko nedaro“. Dingsta svajonės. Žmogus prisiima arba aukos vaidmenį, ką aš vadinu išvirkščia puikybe, nes konsultuojant ras šimtą priežasčių, kodėl „ne“, arba visiškai išsitaškoma, rūpinantis, kad visiems būtų gerai. O ką padarysi gero, jei sau nieko gero nepadarai?“

Tokiam žmogui labai sunkiai sekasi pripažinti, kad jis pats turi bėdą. Pasak E. Stankūnės, turinčios nemenką patirtį bendraujant su Al-Anon grupes lankančiomis moterimis, turi praeiti daug laiko, kuomet užsiėmimų ar „Dvylikos žingsnių“ programos metu jos pradeda kalbėti apie save. „Alkoholikas, kuris lanko tokią programą, ateina į užsiėmimą ir kalba. O kopriklausomam žmogui reikia mėnesių ar net metų, kad jis pradėtų kalbėti apie save: Laba diena, esu kopriklausoma, mano nuotaika šiandien gera, nes vyro nuotaika visą savaitę buvo gera… O dažnai nutinka taip, kad žmogus sveiksta iš savo priklausomybės, tačiau jam nesiseka įveikti kopriklausomybės, atsiradusios, kai gerti ar vartoti kvaišalus pradeda jo vaikas. Mano galva, sveikti iš cheminės priklausomybės yra lengviau, negu išsikapanoti iš kopriklausomybės“, – tvirtina E. Stankūnė.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

„Šeimos dažnai išsiskiria, pradėjus sveikti nuo priklausomybių. Du sveikstantieji namuose yra bomba, – teigia E. Stankūnė. – Vienas sveiksta nuo priklausomybės alkoholiui, o sutuoktiniui ar sutuoktinei nepavyksta pasveikti nuo priklausomybės artimojo ligai. Tai vyksta labai audringai: ne taip sveiksti, ne taip supranti programas… Priklausomybę cheminėms medžiagoms pavyksta įveikti su „Dvylikos žingsnių“ ar kitų programų pagalba, o sunkesniems kopriklausomybės atvejams būtina psichoterapija.“

Paklausta, kiek žmonių pripažįsta esantys kopriklausomi nuo artimojo alkoholizmo ar narkomanijos, E. Stankūnė sako, kad gal mažiau nei pusė. Priklausomybės centruose pasiūloma pagalba artimajam, bet dauguma ją atmeta kategoriškai. Tuo tarpu priklausomybės ligų centruose organizuojami užsiėmimai artimiesiems, socialiniai darbuotojai ar konsultantai visada pasiūlo pagalbą, bet ją priima nedaug kas.

Lietuvoje diegiamas naujas pagalbos metodas – psichikos sveikatos specialistai pradeda darbą su CRAFT programa, skirta priklausomų žmonių artimiesiems, kuri efektyviai padeda ne tik patiems priklausomiems, bet ir jų artimiesiems. Mokslinių tyrimų duomenimis, net 70 % priklausomybę turinčių žmonių po to, kai artimasis pradeda CRAFT programą, kreipiasi pagalbos į priklausomybių specialistus.

CRAFT programos metu artimieji mokomi skirti dėmesį bei atjautą ir skatinami bei mokomi pasirūpinti savimi, be to, vyksta tam tikro elgesio pokyčių treniruotės, kurių dėka išmokstama bendrauti taip, kad priklausomas žmogus kreiptųsi pagalbos ir pradėtų gydymosi programą.

Pagrindiniai programos tikslai:

Padėti artimajam paskatinti priklausomą žmogų kreiptis pagalbos neaukojant savęs.

Sumažinti priklausomo žmogaus vartojimo kiekį ir dažnumą.

Padėti pačiam priklausomo žmogaus artimajam imtis teigiamų gyvenimo pokyčių, pagerinti psichologinės sveikatos būseną ir gyventi visavertį gyvenimą. Nepriklausomai nuo to, ar pats priklausomas žmogus kreipsis pagalbos, ar ne.

Lietuvoje šiuo metu vyksta intensyvi pilotinė CRAFT specialistų ruošimo programa, skirta Vilniui ir Vilniaus regionui. Nemokamus mokymus specialistams organizuoja Respublikinis priklausomybių ligų centras, finansuoja Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija. Mokymus vykdo VšĮ Neuromedicinos institutas. Priklausomų asmenų artimieji gali kreipti į CRAFT specialistus ir gauti pagalbą (Respublikiniame priklausomybės ligų centre ji teikiama nemokamai).