Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min.

Gyvenimas su svetimu vardu

Devocinis paveikslėlis.

„Jaunystėje nieko labiau nevengė, kaip blogų draugų. Sykį, vaikščiodamas nuo jų slapčia pasitraukęs, jis patyrė, kaip kūdikėlis Kristus paženklino jam kaktą Jėzaus vardu. Jis, Jėzaus draugas, taip siekė Sužadėtinės Marijos, kad susižadėjo su ja specialiu žiedu.“

Tokia informacija lotynų kalba pateikta po šv. Edmundo atvaizdu. Turėjo būti visa knyga, gal maldaknygė, su panašiais atvaizdais ir aprašymais, išleista Augsburge XVIII amžiuje. Mačiau dar kelias iliustracijas. Jaunutis karalaitis Kazimieras, atstūmęs karūną ir moteriškus kerus. Stanislovas Kostka, kitas dvidešimtmetis džiovininkas, glamonėja kryžių. Net Tomas Akvinietis, saviškių vienuolyne pravardžiuotas jaučiu (gal dėl apkūnumo?), ten vis dar laibas, žydintis jaunyste gražuolis. Knygelė turbūt buvo skirta besimokančiam jaunimui, gal klierikams ar vienuolynų auklėtiniams. Viskas sukasi apie skaisčius jaunikaičius ir skaistumo dorybę. Krikščioniško dvasingumo tradicijoje terminai „mergelė“ (virgo) ir „mergystė“ (virginitas) vienodai taikyti tiek moterims, tiek vyrams. Viduramžių vyskupai, sulaukę senatvės, didžiuodavosi, kad išliko mergelėmis.

Šv. Edmundas amžinos skaistybės įžadą davė dvylikos metų, priešais Mergelės Marijos statulą vienoje iš Oksfordo bažnyčių. Užmovė žiedą jai, paskui sau. Vyskupas Valančius savo „Šventųjų gyvenimuose“ rašo, kad nuo to laiko Edmundas patyrė ypatingą Marijos globą ir kad Šventoji Mergelė atskubėdavusi jam į pagalbą per visus gundymus. Jis buvo labai pamaldus vaikas, nuo mažumės pasninkavęs ir siekęs dorybių. Motina, išsiųsdama jį, jau paaugusį, kartu su jaunėliu broliu Robertu mokytis į Paryžių, įdavė abiem berniukams po ašutinę ir liepė kelis kartus per savaitę ją dėvėti.

Oksforde piligrimams rodoma vieta palei Temzės upę, kur būsimas šventasis sutiko kūdikėlį Jėzų ir buvo paženklintas monograma IHS. Atsikratęs draugų kompanijos ir klajodamas po pievas, Edmundas staiga išvydo sužydusį krūmą. Sklido nuostabus aromatas. Berniukas suprato, kad vyksta stebuklas, ir, pasijutęs lyg Mozė priešais liepsnojantį krūmą, parpuolė ant žemės. Klūpantį jį nutvieskė galinga šviesa, ir pasirodė kūdikėlis Jėzus, kuris sakė gerai pažįstąs Edmundo širdį, nes esąs jo draugas. Kartu su palaiminimu Jėzus įspaudė Edmundui ant kaktos savo vardą ir įsakė kas vakarą jį kartoti darant kryžiaus ženklą. Visą likusį gyvenimą šventasis ištikimai laikėsi šio nurodymo. Tik sykį velnias mėginęs sukaustyti jo ranką ir neleisti persižegnoti, bet Edmundas šūktelėjo Jėzaus vardą ir nelabasis buvo priverstas trauktis šalin.

Iš pamaldaus, jausmingo vaiko išaugo intelektualas, teologijos daktaras, žymiosios Kenterberio arkivyskupijos ganytojas, katedros iždininkas, pagarsėjęs pamokslininkas, politikas, rengęs vieną iš kryžiaus žygių, drausminęs kitus hierarchus, siuntinėjęs ekskomunikas ir nepabūgęs tramdyti karaliaus savivalės. Vyskupas Valančius dar priduria, kad Edmundas, kaip mokslo žmogus, labai branginęs knygas, bet mielai jas parduodavo, kad sušelptų elgetas. Ir juo daugiau meldėsi, juo mažiau jam reikėję knygų, nes pati Šventoji Dvasia ateidavusi jo mokyti.

Edmundas ir pats rašė. Jo dvasinis traktatas Speculum ecclesiae buvo greitai išverstas į anglų-normanų kalbą ir išpopuliarėjo tarp studentų. Traktate yra garsus ketureilis Mergelei Marijai, galėjęs būti paties Edmundo balsu. Saulei leidžiantis autorius liūdi kartu su Dievo Motina dėl jos nukryžiuoto sūnaus ir jos pačios. Atsiranda vėliau poetų pamėgtas žodžių žaismas: sonne (saulė) ir sone (sūnus). Taip pat vienodai skamba žodžiai „veidas“ ir „kryžius“.

Žvelgti į kryžių arkivyskupas mokėjo. XIII amžius Anglijoje buvo neramus, ir net šventi vyrai neatlaikydavo. Nuo vaikystės kratęsis blogų kompanijų, išvargintas opozicijos ir bažnytinių intrigų, Kenterberio ganytojas, panašiai kaip mūsų Jurgis Matulaitis, paliko savo katedrą ir leidosi svetur, į tremtį. Ketino pasiekti Romą ir ieškoti popiežiaus paramos, bet buvo priverstas apsistoti cistersų vienuolyne Prancūzijoje. Ar jis pats spėjo tapti vienuoliu, nežinia. Traukė namo į Angliją. Pasiligojęs mirė 1240 metų lapkričio 16-ąją. Tą dieną jis dabar ir minimas Bažnyčios liturgijoje. Mirė kitame vienuolyne, bet palaikai perkelti atgal į Pontinji cistersų abatijos bažnyčią. Barokinį sarkofagą su jo relikvijomis laiko iškėlę keturi angelai dramatiškai besiplaikstančiais plaukais. Pasipylė stebuklai, subruzdo anglų piligrimai. Labai greitai po mirties paskelbtas šventuoju. Hagiografai galėjo semtis apie jį žinių iš pirmųjų lūpų. Iki šiol Šiaurės Amerikos parapijose, mokyklose, tarp emigrantų triūsia saujelė brolių edmundiečių, prieš du šimtmečius Prancūzijoje jo garbei įkurtos vienuolijos narių.

Bet gražiausia, žinoma, bus tos raidės ant berniuko kaktos, kūdikėlio Jėzaus dovana savo draugui. Jei ne žydinti pieva, pramaišiui su ašutine ir vaikiškais pasninkais, gal būtų tik kalėdinis blizgutis. „Vadink mane savo vardu“ – buvo toks filmas ne per seniausiai per „Kino pavasarį“. Šventieji mainai. Ar tai, kad susikeičiama su Kristumi gyvenimu. Siela ir kūnu.

Raidės IHS, apsuptos saulės spindulių, yra taip pat bernardinų vienuolijos emblema, ilgainiui suklestėjusio pamaldumo į Jėzaus vardą palikimas. Vėliau tą monogramą pasiskolino ir jėzuitų ordinas. Per Atgimimą atsikuriant bernardinams Vilniuje buvo prigaminta juodų ir raudonų kepuraičių su IHS saulute. Dabar jau visos išdovanotos. Galima nešioti žiemą vasarą. Kai kas užsideda atbulai. O anąsyk, pliaupiant lietui ir patvinus Pilies gatvei, reikėjo gerą pusvalandį stirksoti tarpuvartėje. Priešais ant namo, virš knygyno langų, iš po tinko prasisunkusi Jėzaus monograma su spinduliais. Žiūrėjau, kol liovėsi audra.

Vasara, taigi galėtum aplankyti šv. Edmundo vietas, jo pasimatymo su Jėzumi pievą prie Temzės. Maža kas iš antgamtinio repertuaro ten dar tyko maldininkų. Bet Anglija ir vėl pavojinga, padidėjusios rizikos šalis. Keliauji kur saugiau. Liepojos miestas pilnas lietuvių kaip ir praėjusio amžiaus pradžioje, kai traukta ten mokytis, dirbti gamyklose ar lūkuriuoti laivo į Niujorką su nauja emigrantų partija. Smetona, Stulginskis, Antanas Vienuolis, Biliūnas buvo Liepojos gimnazistai. Lauke bevalgant užpuola katės, tenka jas kviesti prie stalo, iš pagarbios baimės, nes imu įtarti, jog būtent čia atsirado mintis apie „Kliudžiau“.

Senas uosto sandėlis sumaniai perdirbtas į užeigą. Staliukai, foteliai, raudonos kušetės. Moteris tvarkdarė, įleidusi mus nakvynės, perspėja, kad šią vietą renkasi originalai arba linksmybių mėgėjai. Buvusio sandėlio perdangos plonos, iš viršaus deda muzika, klegesys, indų tarškėjimas. Laukiu naktinio tūso ir imu dvigubą ratukų dozę. Paryčių tylumoje virš galvos lentomis nutipena vaikiškos pėdytės. Paskui aiškiai girdžiu, kaip paleidžia čiurkšlę. Kūdikėlis Jėzus, pasirašantis ant kaktos ir visaip kitaip stebuklingai elgęsis, turėjo irgi šlapintis nubudęs Nazareto namelyje. Marija, berniuko mama, nepraleisdavo nė garso, viską dėjosi atmintin. To reikėjo, kad atlaikytų – ir ne tik pandeminę vasarą – tikėjimas, viltis ir meilė.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Kas yra „bernardinai“?

Arba kodėl „Bernardinai.lt“ yra nemokama žiniasklaida ir kodėl kviečiame tapti partneriais paremiant.