„…Gyvenimas trumpas… noriu klausytis dainos…“

„Supkit meskit mane jauną,/ Kad užvysčiau aukštą kalną,/

Aukštą kalną, ąžuoliją,/ Ąžuoliją, žalią girią…/“

A. Landsbergis Niujorke, 1955 m. Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Klausausi dainos žodžių ir tvirtai tikiu, kad po daugelio metų, kai 257 šiandienos kritikų tomai bus pamiršti, ji tebeatvers aukštas erdves ir gilias gelmes“, – rašė dramaturgas, rašytojas, literatūros kritikas, Fairlegh Dickinsono universiteto Niujorke profesorius Algirdas Landsbergis (1924–2004).

Istoriniais 1944-aisiais pervartų metais išstumtas iš Lietuvos, A. Landsbergis gyveno Vokietijoje, nuo 1949-ųjų – Amerikoje. Rašymas jam buvo puiki priemonė kalbėti pasauliui apie savo gimtąją šalį, jos kalbą, tradicijas, garbingą istoriją. Vienas iš nedaugelio lietuvių rašytojų vienodai gerai rašęs tiek lietuvių tiek anglų kalbomis. Tremtį, dvikalbystę, daugiakultūrę perspektyvą laikęs ypatinga Dievo dovana. A. Landsbergio dėka anglosaksiška visuomenė buvo supažindinta su lietuvių poezijos ir tautosakos antologijomis – „The Green Oak“ (1962), „The Green Linden“ (1964), kurias jis kruopščiai ir preciziškai sudarė, išvertė bei išleido kartu su rašytoju Clarku Millsu. Šios antologijos ne tik kad buvo palankiai priimtos svetur, bet ir įtrauktos į Harvardo universiteto studijų programą kaip privalomi skaitiniai.

A. Landsbergis prieš šešiasdešimt metų debiutavęs knyga „Kelionė“ (1954), tvirtai įsirašė lietuvių literatūroje kaip pirmo modernaus romano autorius. Amerikoje išleido dvi novelių knygas: „Ilgoji naktis“ (1951) ir „Muzika įžengiant į neregėtus miestus“(1972), tačiau mėgstamiausias žanras buvo drama. Svarbesni A. Landsbergio kūriniai teatrui: stebuklingas vaidinimas „Vėjas gluosniuose“ (1958), komedija „Meilės mokykla“ (1965), vienaveiksmis farsas „Barzda“ (1966), „Vaikai gintaro rūmuose“ (lietuvių ir anglų kalbomis – 1985, 1986), „The last picnic“ (1978); „Du utopiški vaidinimai“ (1994).

Algirdo Landsbergio atvirlaiškis broliui Algimantui su džiugia žinia apie Lietuvos Rašytojų sąjungos priėmimą į PEN klubą. 1989 m. gegužės 13 d.

Beveik penkiasdešimt metų jo kūryba keliavo per Atlantą Lietuvos link. 1992 metais „Vagos“ leidykla išleido tik vieną jo knygą: „Kelionės muzika”. Kiek anksčiau Lietuvą pasiekė A. Landsbergio drama „Penki stulpai turgaus aikštėje“(1966), kurią 1989 Kauno dramos teatre pastatė režisierius Vytautas Balsys. Tenka konstatuoti, kad Lietuvos žmonėms mažai arba visai nežinomas rašytojo kūrybinis palikimas bei jo spalvingas gyvenimas. A. Landsbergis dirbo „Pavergtų tautų seime“, „Laisvosios Europos“ radijuje, Tarptautiniame PEN klube atlikdamas Lietuvos ambasadoriaus vaidmenį, kalbėdamas pasauliui apie sovietų okupuotas tautas bei ten vykdomą terorą. Juo atkaklaus darbo ir entuziastingos veiklos dėka Lietuvos rašytojų sąjunga 1989 pavasarį buvo priimta į Tarptautinį PEN klubą. Už priešišką sovietijos valdžiai veiklą buvo ilgai neįleidžiamas į Tėvynę. Tik 1991 metų pabaigoje pirmą kartą per Rygą pasiekė Lietuvą. Pasitraukęs iš akademinio gyvenimo, įkūrė vieno žmogaus „skrajojantį universitetą“ ir skaitė įvairiomis temomis paskaitas. 2004 metų pavasarį Niujorke staiga nutrūko jo gyvybės siūlas, palaidotas St. Charles kapinėse, Farmingdale, Niujorke.

„Rašymas – lietuviškų vertybių išsaugojimas“

Algirdas Landsbergis vežimėlyje su pusbroliu A. Kynastu, Kybartai, 1924 m. Nuotrauka iš asmeninio archyvo

A. Landsbergis gimė 1924 metais birželio 23-ią dieną Kybartuose. Jo gyvenimas driekėsi per Seredžių, Birštoną, Ariogalą į Kauną. Čia mokytasi Jėzuitų gimnazijoje, kurioje padėti tvirti gyvenimo pamatai. Gimnazijoje susiformavo potraukis humanitariniams mokslams. Studijavo filologiją Vytauto Didžiojo universitete. 1944 metais nuo antrosios sovietų okupacijos pasitraukė į Vakarus, gyveno Kaselyje. Studijavo Johano Gutenbergo universitete, Maince. 1949 metais su tėvais atvyko į Niujorką, mokėsi – Bruklino koledže, o vėliau – menų magistro laipsniu baigė vieną prestižiškiausių Amerikoje – Kolumbijos universitetą. Beveik trisdešimt metų dėstė Fairleghtono Dickinsono universitete, Niujorke, skiepydamas įvairių tautybių angliškai kalbantiems jaunuoliams meilę literatūrai, teatrui, mitologijai.

Algirdas Landsbergis su broliu Algimantu ir seserimi Gražina. Kaunas, 1931 m. Nuotrauka iš asmeninio archyvo

A. Landsbergis buvo Dievo apdovanotas talentų gausa. Jau vaikystėje kerėjo žodžio daugiaprasmiškumas, talpumas. Per mamos ir jos seserų pasakojimus, dainas sugėrė lietuviško žodžio vibruojančią jėgą. Ariogalos saviveiklinis teatras užbūrė magiška scenos galia. Jėzuitų gimnazijos dėstytojai atvėrė duris į mokslo pasaulį. Pirmuosius kūrybinius žingsnius žengė gimnazijoje, kaip pats sakė, „išrašęs eilėraščius rašaliniame laikraštyje“. Lyrika jam buvo artima ir Vokietijoje, o Amerikoje net pelnė Studentų sąjungos premiją – 25 dolerius. Tačiau prisipažino, kad „poetinė mūza buvo sunkiai suvaldoma“. Mielesnė ir iškalbingesnė jo širdžiai liko proza. Atvykęs į svetimą žemę suvokė iškilusią grėsmę gimtajai kalbai. Jau tuomet žinojo, kad lietuvių kalba taps kūrybos pagrindu, tačiau lygiagrečiai kūrė ir angliškai. Puikiai mokėjo vokiečių, prancūzų bei rusų kalbas. „Nukalti savo sielos kalvėje dar nesukurtą savo tautos sąmonę. Žanrai kaip kalbos. Kiekviena kalba atveria kitokį pasaulį, išsako tai, kas kita kalba neišsakoma. Todėl kalbos visad traukė, viliojo. Ypač bendraudamas su amerikiečiais rašytojais dar stipriau pajutau, kaip negerai būti uždarytam viename kalbiniame pasaulyje. Taip ir su žanrais – kiekvienas jų savitas iššūkis, savitos galimybės“, – rašė savo užrašuose.

Rašytojo plunksną išbandė įvairiuose žanruose: rašė noveles, sukūrė romaną, pjesių, dramų, farsą, stebuklingą vaidinimą. Atsiminimuose teigė, kad pasitraukimas iš Lietuvos, pusbadžiavimas DP stovyklose, slapstymasis nuo bombardavimų suteikė ne vieną kūrybinį impulsą. Iš anuometinio laiko, aplinkos realijų, žmonių santykių stebėjimo mezgėsi pirmosios novelės bei romano fabula.

Algirdo Landsbergio romano „Kelionė“ rankraštis. Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Pirmas debiutas – romanas „Kelionė“, atskira knyga išėjęs Amerikoje 1954 m. ir tuoj apdovanotas „Draugo“ literatūrine premija, tapo vienu pirmųjų moderniosios pokario prozos romanų mūsų literatūroje. Keleriais metais vėliau pasirodė A. Škėmos „Balta drobulė“. Šis gerokai vyresnis rašytojas per pagrindinį herojų įkūnijo save, tačiau jo romanas perteikė psichologinę ir filosofinę neviltį. Pabrėžtina, kad abu minėti autoriai atsisakė klasikinio prozinio pasakojimo bei draminės kalbos formų, aiškios išorinio ir vidinio pasaulio srities – laiko bei erdvės – vientisumo, nuoseklaus siužeto. Abu į kūrybinį audinį įpynė sąmonės srautą, valdomą atskirų impulsų ir subjektyvių nuotaikų. Abiejų kūrėjų tekstuose apstu mitologijos, pasaulio kultūros ženklų, filosofinių aspiracijų.

A. Landsbergio „Kelionės“ siužetinė linija perteikia autoriaus bei daugelio tokių kaip jis ir kitataučių patirtis Vokietijos stovyklose. Rašytojas kaip mozaiką dėliojo stovyklų gyvenimo fragmentus. Trisdešimtmetis autorius nesiekė tikslo išspręsti tremties problemos, jis meninėmis priemonėmis sumaniai pavaizdavo, kaip „absurdiškame gyvenime žmogus pats kuriasi prasmę“. Chaotiškų istorinių pervartų, visa ko žlugimo fone autorius nubrėžia išlikimo gaires. Menas, anot jo, turi ypatingą galią: katastrofiškos situacijos akivaizdoje suteikia vilties. Muzika, dailė, literatūra atveria pasaulio grožį. Savo herojus sutapatino su Fra Angelico pavaizduotais angelais. A. Landsbergio kūrybinis audinys prisodrintas vilties ir giedros. Vladas Šaltmiras laiške rašė: „Iš tavo romano dvelkia kita dvasia, kurios Tu neatskleidi gyvenime; ji krištoliniai trapi, išreikšta nuostabių vaizdų nesibaigiančia serija.“[1] Šis romanas buvo sutiktas skirtingai: vieni džiaugėsi moderniu, skaidriu stiliumi, kiti pasigedo jame tautiško patoso, patriotiškumo aspiracijų.

Algirdo Landsbergio Columbijos universiteto menų magistro diplomas. Nuotrauka iš asmeninio archyvo

A. Landsbergį per gyvenimą vedė atradimo ir pažinimo džiaugsmas, jis gilinosi į filosofiją, skaitė moderniųjų autorių knygas. Keliaudamas po Europą, važinėdamas į PEN klubo suvažiavimus, ne tik skaitydavo paskaitas, dirbo, bet ir mėgavosi menais: lankė parodas, teatrus, koncertus. Jis rašė: „Vakarų–Rytų Europos „avangardizmas“ ar „modernizmas“ – Bartoko ar Jančeko muzika, Miloszo, Herberto, Szymborskos, Zagajewskio, Ferenczo Jukasios, Miroslavo Holebo poezija, etc., etc. – man atrodė organiškai artimesni, patrauklesni.“[2] Traukė Sartre, Camus egzistencializmas, žavėjosi Milanu Kundera, pamėgo Giunterio Grasso romanus. Visa tai jį brandino ir formavo kaip rašytoją. Keliaudamas plačiais pažinimo keliais, jis neigė senas, sustabarėjusias tradicijas, nuolat gilindamasis į pasaulinės modernėjančios visuomenės gyvenimą bei kūrybos raišką.

Algirdas Landsbergis. Niujorkas, 1955 m. Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Trumposios prozos žanre A. Landsbergis pasirodė įdomiai sumodeliuotų novelių rinkiniu „Ilgoji naktis“, išleistu Londone 1956 m. Ši knyga daugelio rašytojų buvo palankiai priimta. A. Nyka-Niliūnas rašė: „Jūsų žodis laisvas nuo tradicinio mūsų prozininkams įvairiaprasmio provincialumo, sugestyvus, sąmoningas ir nepriklausomas (aš manau: laisvas nuo iš šalies primestų „tradicinių“ ir kitokių prasmių). Ypač įdomūs t. v. santykiniai sprendimai; taip pat atmosferos kūrimas, kuri, tarp kitko, mano galva, yra grynai estetinio rango, neturinti jokių etinių ir socialinių įsipareigojimų, ir šia prasme tai yra unikumas mūsų dailiojoje prozoje.“ [3]

Sėkmės sulaukė ir antrasis A. Landsbergio novelių rinkinys „Muzika įžengiant į neregėtus miestus“, išleistas po kelių dešimtmečių, 1979-aisiais, ir tais pačiais metais pelnęs Lietuvių rašytojų draugijos premiją. Novelių veiksmas plėtojamas Venecijoje, Romoje, Valijos miestelyje. Šiose novelėse jau tvirčiau įpinamos S. Freudo ir C. G. Jungo teorijos, I. Stravinsko ir B. Bartoko muzika, taikomi F. Kafkos ir A. Camus prozos niuansai. Psichoanalitinį metodą rašytojas įveda novelėje „Trys psichiatrai pienių lauke“, savotiškai parodijuojančioje amerikietiško gyvenimo realijas.

Algirdas Landsbergis, Niujorkas.1979 m. Nuotrauka iš asmeninio archyvo

A. Landsbergis sąmoningai sukuria monologus, kaip pavyzdį galime pateikti jo klasiškai sukurtą novelę „Rašytojas M lankosi N mieste“. Vieną įdomiausių jo novelių „Dainos gimimas“ R. Šilbajoris lygina su J. Joyce’o „Ulise“ esančiais monologais: „Mūsų literatūroje pirmas tokios rūšies eksperimentas ir jis puikiai pavykęs.“[4]

A. Landsbergis teigė, kad savo raštuose bandė išryškinti „priešpriešą – beprasmiškumo, („absurdiškumo“) ir prasmingumo, amorfiško ir prasmingais ženklais, veiksmais susieto pasaulio“. Pagaviai žaismingos, lengvos, estetiškos ir muzikalios A. Landsbergio novelės dar kartą patvirtina, kad jis buvo puikus stilistas, taikliai ir šmaikščiai valdantis modernaus Vakarų rašytojo plunksną.

Rašytojas turėjo aktoriaus talentą, originaliai perteikdavo savo noveles klausytojams, mėgdamas „sugriauti „realybės“ iliuziją“, o skaitydamas drauge analizuodavo savo pasakojimą. Tai nebuvo tik mados reikalas, tai išties buvo ypatinga meninio temperamento išraiška. Jis teigė: „Dažnai rečitaliuose skaitydamas ir „vaidindamas“ ištraukas iš savo raštų, susivokiau, kad – pertraukdamas pasakojimą, komentuodamas, aiškindamas, „žaisdamas“ – elgiausi ir „postmoderniškai“, ir archajiškai, kaip dar prieš-rašytinės tradicijos pasakoriai.“[5]

„Kultūra“ ir „laisvė“ – yra sinonimai“

Algirdas Landsbergis su žmona Joan. Niujorkas, 1951 m. Nuotrauka iš asmeninio archyvo

A. Landsbergį traukė scenos pasaulis. Kaip ir jo draugas, modernus dramaturgas Kostas Ostrauskas, teigė, kad teatras – tai literatūra. Jie abu ieškojo naujovių, laužydami tradicinės dramaturgijos stilistinius principus. A. Landsbergis profesionaliai ruošėsi kūrybiniam darbui. Nuodugniai studijavo pasaulinę dramaturgiją ir teatro meną, tad puikiai išmanė šią sritį. Atsiminimuose rašė, kad būdamas septyniolikmetis Kaune atrado Ibseną, vėliau susižavėjo Shakespeare’u, kuriam yra paskyręs ne vieną paskaitą. Vėliau ypač domėjosi prancūzu-alžyriečiu A. Camus, rumunu E. Ionescu, amerikiečiais T. Williamsu, T. Wilderiu, A. Milleriu. Magistriniame darbe tyrinėjo B. Brechto ir P. Claudelio epinę kūrybą.

A. Landsbergis sukūrė savo teatrą, kuriame estetinę kūrinio vertę kėlė aukščiau už patriotines, idėjines nuostatas. Rūpėjo atnaujinti lietuvių dramos teatrinę kalbą, draminę raišką. Jis tikėjo teatro „išradingumu paprastomis priemonėmis“ sukurti magišką pasaulį. Savo dramose kėlė etines, egzistencines problemas, kuriose susipindami susikerta du pradai: blogio ir gėrio. Jis vienas pirmųjų lietuvių dramaturgijoje panaudojo farsą, sukurdamas nuotaikingą vienaveiksmį veikalą „Barzda“. Tai retas ir originalus šio žanro kūrinys mūsų literatūroje.

Temų įvairumą diktavo pats gyvenimas. Žaismingumo išmokęs iš savo tetų bei mamos, pastarajai ir dedikavo triveiksmę pjesę „Meilės mokyklą“, išleista 1965 m. Tai lengva, žaisminga, kupina nuotykių ir pokštų komedija, kurioje įvykiai sukasi apie „išvietintą asmenį“ Bangžuvėną iš Balbieriškio, per Vokietijos stovyklas atvykusį į Niujorką. Jis gyvena viltimi pakeisti Amerikos gyvenimą, įsteigdamas meilės mokyklą ir susilaukdamas didžiulio pasisekimo. Komedijoje parodijuojamas sekso kultas, amerikietiški rinkimai, Holivudo manija, sukti advokatai, darbo unijos ir net „The Beatles“. Autorius meistriškai su lengva ironija piešia atvykusių išeivių įsitvirtinimą tarp dviejų kultūrų, abiejų adresu nevengdamas socialinės kritikos.

LRD apdovanojimo Aktas už dramą „Penki stulpai turgaus aikštėje“

Dar Vokietijoje A. Landsbergį domino rezistencijos tema. Jis ne tik perskaitė nemažai literatūros, bet ir rinko tokią informaciją iš liudininkų. Susidariusiam savo požiūrį rašytojui itin rūpėjo intelektualaus žmogaus, menininko pasipriešinimas sovietų okupacijai. O pavyzdžių buvo apsčiai: daugelis gabių ir talentingų jaunuolių, iš gimnazijų ar universitetų išėjusių į miškus, padėjo galvas už Lietuvos nepriklausomybę. „Penkis stulpus“ pradėjau rašyti vos pasibaigus partizaniniams karui prieš Lietuvos okupantus, – rašė A. Landsbergis. – Žaizdos dar tebekraujavo. Miestelių aikštėse dar tebebuvo ypatinga tuštuma. Pagrindinis šaltinis buvo Daumanto „Partizanai“, iš kurio pasiėmiau ir „netikrų vestuvių“ epizodą. Stengiausi sekti visą apie partizanus pasirodžiusią medžiagą, įskaitant ir oficialius sovietinius komentarus. Bet man rūpėjo ir platesnė pasipriešinimo totalitarizmui tema. Nemažai skaičiau apie lenkų pogrindį, Pavergtųjų Tautų Seime teko atvirai bendrauti ir išsišnekėti su vienu to pogrindžio vadovu Stefanu Korbonskiu. Studijavau ir prancūzų rezistenciją.“(Iš A. Landsbergio rankraščio) Pjesė „Penki stulpai turgaus aikštėje“ atskira knyga buvo išleista 1966-aisiais ir dedikuota tėvui. Joje vaizduojama partizaninė kova okupuotame krašte. Mažos šalies kovotojai, kurie septynerius metus drąsiai kovėsi dėl laisvės, gyveno girių raistuose įrengtose slėptuvėse, kentėjo alkį, šaltį, skurdą, iš niekur nesulaukia pagalbos ir išgyvena savo krauju aplaistytų pastangų agoniją. Pagrindinis veikėjas Antanas, buvęs skulptorius, partizanų vadas, nesiliauja tikėjęs kovos prasmingumu. Ši pjesė, kaip ir kiti A. Landsbergio kūriniai, pasižymi intelektualumu, aštria mintimi, didžiule psichologine įtampa. Tai charakterių ir idėjų sankirtos drama. Istorinės pervartos su skausmingomis pasekmėmis galėjo užvaldyti jausmus, tačiau rašytojas siekė objektyviai perteikti rezistencinę temą: „Susivokiau, kad jei imsiu lieti emocijas, pagaminsiu triukšmingą ir paviršutinišką „patriotinę pjesę“. Jaučiau, kad reikia nuotolio – nepaneigti vidinės aistros, bet ją sudrausminti. Todėl situaciją palikau lietuvišką, bet veiksmą perkėliau į vardu nepavadintą mažą šalį ir dar pridėjau „neutralų“ „objektyvų“ pasakotoją, kuris į įvykius žiūrėjo panašiai kaip to meto Vakarų intelektualai.“(Iš A. Landsbergio rankraščio)

„Penki stulpai turgaus aikštėje“ susilaukė prieštaringų vertinimų. Išeivijoje tiesmuki patriotai autorių puolė už neva tikrovės iškraipymą, partizanų „nužeminimą“, o sovietijoje jį apkaltino šmeižikiškumu. Režisierius I. Tvirbutas, artimai bendravęs su A. Landsbergiu, jį guodė: „Ir pačiam „komunisto“ etiketę prisegė! Ar verta dėl to jaudintis; atrodo, kad neverta kreipti mažiausio į tai dėmesio.  Neabejoju, kad profesionalai aktoriai su režisierium supras ir veikalo idėją, tiksliai nustatys tarp veikėjų santykius, suras vidinį stovį, iškels veikiančius konfliktus, o tuo pačiu suras veikalui ir tinkamą atmosferą – ir „Penki stulpai turgaus aikštėje“ susilauks ir iš kritiko, ir iš žiūrovo teisingo įvertinimo. Ta proga linkiu Tau, mielas Algi, sėkmės – nugalėti visus sunkumus Tavo kūrybingame kelyje.“[6]

Arkangelas Gabrielius. Tokiu piešiniu Algirdas Landsbergis papuošdavo savo laiškus bei kai kuriuos rankraščius

Be abejonės, toks pjesės sutikimas nebuvo ramiai autoriaus pergyventas. Savo draugui K. Ostrauskui rašė: „Mielas bendradramaturgai, žiauriai vėluojuosi su atsakymu, bet žinau, kad atjausi mane – reikia lankstytis nuo praskriejančių stulpų, plytgalių ir spjaudalų (koks neestetiškas žodis). Gera buvo skaityti Tavo draugišką žodį visų šitų triukšmų atžvilgiu ir žinoti, kad nesu vienas piktame pasaulyje. Šiaip ta visa istorija pernelyg tragikomiška (pabrėžiant antrąją žodžio pusę).“[7]

Ši drama turėjo pasisekimą, buvo išversta į septynias kalbas. Angliškai suvaidinta Niujorke, Čikagoje ir Toronte. Beje, 1961 m. statant ją Off-Brodway teatre, iškilo kitokių problemų. Niujorkiečiai administratoriai norėjo išvengti politinių insinuacijų – kad nebūtų minimas sovietinės okupacijos teroras, todėl pasiūlė autoriui perkelti veikėjus į… Pietų Ameriką. O didžiausias ir svariausias dramaturgo įvertinimas atėjo iš Lietuvos, kai režisierius Vytautas Balsys pastatė šį kūrinį Kaune.

A. Landsbergio kūryboje gvildenamos įvairios temos: traukė Lietuvos praeitis, gilinosi į kunigaikščių gyvenimus. Populiari tapo jo dviejų veiksmų dramatinė poema „Vėjas gluosniuose“. Jos siužetas paimtas iš istorinių laikų, pagrindinis dvasinis herojus – šventasis karalaitis Kazimieras. Gerokai vėliau buvo sukurtas antrasis diptiko kūrinys „Gluosniai vėjuje“. Jame šv. Kazimieras nuosekliai tęsia Lietuvos žadintojo misiją, įnirtingai atakuoja ir budina snūduriuojantį Žygimantą Augustą ir jo dvariškius.

Pjesėje „Vaikai gintaro rūmuose“ – kalba apie jaunų žmonių ir ką tik atvykusių į Ameriką lietuvių nesusikalbėjimą. Kinta vertybės, kinta gyvenimo sampratos dviejų kultūrų sandūroje. Šios pjesėje pagrindinio herojaus prototipu tampa J. Jurašas. Akylai sekdamas gyvenimą, ima iš jo tikroviškus įvykius. Taip gimė „Onos veidas“. Domino dviejų pasaulių, sovietiško ir amerikietiško, susitikimo tema, kaukės („personos“) ir vidinio žmogaus priešprieša, išeivių ir tautiečių krašte iliuzijos.„Šventąjį narvą“ įkvėpė kova prieš religiją Lietuvoje, katalikų pogrindis, LKB kronikų medžiaga. „Mėginau pavaizduoti religinės bendruomenės dilemas, konflikto tarp tiesioginės rezistencijos ir mėginimo išsilaikyti prisitaikant. Ir lygiagretų ateistinio mesianizmo bei religinio tikėjimo atoslūgį.“ A. Landsbergio pjesė „Idioto pasaka“ buvo pastatyta Lietuvos bei Slovėnijos teatruose. Pjesė „Vėjas gluosniuose“ sėkmingai suvaidinta Melburne „Lietuvių dienų“ metu.

Su rašytojais Niujorke.1958 m. Iš kairės: A. Landsbergis, L. Andriekus, N. Mazalaitė, J. Brazaitis-Ambrazevičius, V. Maciūnas. Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Literatūros kritikas Rimvydas Šilbajoris vertindamas A. Landsbergį teigė, kad jis „priklauso prie naujosios mūsų rašytojų kartos, suprantančios, kad estetiniai uždaviniai mene svarbesni už bet kokį ideologinį momentą < > Pagrindinis kūrybinės energijos šaltinis jam vis tiek pasiliko ieškojimas prasmės, idėjos, kuri patenkintų laisvo, kuriančio proto reikalavimus.“ [8]

Svetur gyvenantiems mūsų rašytojams nuolat grėsė gimtąją kalbą mokančių skaitytojų praradimas, bet dar didesnis pavojus kilo dramaturgams: lietuvių teatro pajėgos silpo visuose tautiečių telkiniuose. A. Landsbergis baiminosi, kad „lietuvių kalba pradės slysti iš rankų, o anglų vis atrodys nepasiekiama, kaip vynuogės tam lapinui. Taip rašymo procesas virs lenktynėmis su žodžiais, jų prasmėmis, muzika ir laiku.“[9] Puikiai išmokęs angliškai, pirmuosius kūrinius išspausdino Bruklino koledžo leidžiamame žurnale „Voices“. „Rašau abiem kalbom, lietuviškai ir angliškai. Abiem netobulai. Lieku ištikimas gimtajai kalbai ir patenkinu savo lingvistinį, daugiakalbį smalsumą.“[10] Jo rankraštyne yra angliškai parašytų veikalų. Vienas jų – pjesė „The last Picnic“. Jos turinys kasdieniškas, paprastas (mažos parapijos klebonas neleidžia rengti tradicinės iškylos), bet tuo pat metu ir sudėtingas, atveriantis giluminius prieštaravimus. Per juokus ir ašaras viename trijų veiksmų ir kelių paveikslų kūrinyje parodomas visų trijų Amerikos lietuvių kartų – senosios išeivijos, vadinamosios dipukiškos emigracijos ir pačios naujausios hipiškos – gyvenimas, bandoma spręsti jų visų problemas ir ieškoti santarvės. Tai neeilinis kūrinys, suteikęs daug naujumo ir pirmą kartą pastatytas Los Andželo teatro sambūrio 1971 m., teatro festivalyje laimėjęs aukščiausią vietą.

Išeivijoje dramaturgams buvo sunku rašyti neturint teatro. Su liūdesiu A. Landsbergis konstatavo, kad „Amerikoje skaitytojų ratas siaurėja, bet aš nenustoju rašęs, nes aš galvoju apie jaunimą Lietuvoje, kuris kada nors galės skaityti mūsų knygas“. Svajonė išsipildė, dar gyvas būdamas sulaukė tos džiaugsmingos valandos, kai jo kūriniai tapo skaitomi, pjesės statomos ir gimtojoje šalyje. Kai 1992-aisiais Vilniuje išėjo „Kelionės muzika. Romanas ir novelės“, rašė: „Ir Lietuvoje, ir išeivijoje išleista knyga buvo gyvybės įrodymas.  Literatūra turi nešti nepaprastai sunkią naštą – atlikti tai, ką kitose šalyse atlieka spauda, parlamentarai, politikai, istorikai. „Kultūra“ ir „laisvė“ lietuvių istorinėje patirtyje yra sinonimai.“[11]

„Kelionė į Algirdo Landsbergio kelionę“

Šių eilučių autorė, Maironio lietuvių literatūros muziejaus (toliau – MLLM) išeivių skyriaus vedėja, kaupia visų išeivių rašytojų kultūrinį paveldą. Medžiaga renkama ne tik Lietuvoje, bet ir vykstama į Jungtines Amerikos Valstijas, į edukacines stažuotes kultūros paveldo paieškoms. Dėkinga širdimi turiu tarti, kad didelis išeivių visuomenės ir kultūros veikėjų būrys man nuolat talkina šiame darbe. Vašingtone vieni iš mano pagalbininkų yra Teresė ir Algimantas Landsbergiai, jie vežioja savo automobiliais, perka bilietus nuskristi į kitus miestus, suteikia nakvynę ir maistą. Maža to – beveik visą medžiagą išsiunčia į Lietuvą savo lėšomis.

A. Landsbergio archyvinis rinkinys MLLM buvo pradėtas formuoti dar esant gyvam rašytojui. Jis pats perdavė pirmuosius eksponatus, dovanodamas knygą „Kelionės muzika“ įrašė: „Maironio namams, kurie jau virto mano namais.“ Vėliau dėl archyvalijų buvo tartasi su rašytojo artimaisiais. Per pastaruosius kelerius metus brolio Algimanto ir jo žmonos Teresės, rašytojo sūnų Pauliaus bei Jono dėka MLLM pasiekė unikali medžiaga: nuotraukos, rankraščiai, laiškai, dokumentai, knygos ir kt. Medžiaga tyrinėjama, tvarkoma, eksponuojama, skelbiama.

Birželio 26 dieną MLLM buvo minimas rašytojo 90-asis gimtadienis, parengta jam skirta paroda. Šiai progai buvo sumanyta parengti ir fotografiniu būdu išleisti rašytojo romaną „Kelionė“ bei parengti ir išleisti knygą – „Kelionė į Algirdo Landsbergio kelionę. Archyvai“. Šių eilučių autorė, parengė du projektus Kultūros tarybai. Deja, nė vienas iš jų nebuvo finansuotas. Paskelbus projektų priėmimo antrą turą buvo pakartotinai parengtas projektas archyviniam leidiniui išleisti – ir vėl nebuvo gautas finansavimas. Rašytojo brolio ir jo žmonos pageidavimu šių eilučių autorė vis dėlto parengė ir išleido archyvinį leidinį „Kelionė į Algirdo Landsbergio kelionę. Archyvai“. Apmaudu, kad Kultūros tarybos ekspertai nematė būtinybės finansuoti šių aktualizuojančių kultūros paveldą projektų. Ponų Landsbergių laukė dar vienas skaudus nusivylimas – MLLM direktorė neleido knygoje įrašyti Maironio muziejaus vardo, kaip knygos leidėjo… Tenka stabtelti ir susimąstyti ties A. Landsbergio dedikacija: „Maironio namams, kurie jau virto mano namais“. Laimė „Naujo lanko“ leidyklos direktorius Vidmantas Zavadskis pasirūpino, kad knyga turėtų leidėją. Knygą išleido „Morkūno ir Ko“ spaustuvė, direktorius – Tautvydas Majauskas. Savo darbą profesionaliai atliko dizainerė maketuotoja Laura Inytė, Daiva Zarevičienė, viršelio dailininkas Donatas Vasiliauskas, redaktorė Regina Pupalaigytė.

Knygą sudaro: Pratarmė, Įvadas, A. Landsbergio archyvinio rinkinio apžvalga, knygos gale spausdinamos rašytojo svarbiausios gyvenimo bei kūrybos datos ir Santrauka (anglų kalba). Knygoje per originalias archyvalijas – nuotraukas, dokumentus, rankraščius, laiškus, spaudinius, knygas, asmeninius daiktus – apžvelgtas rašytojo gyvenimas Lietuvoje – 1924–1944 m.; Vokietijoje – 1944–1949 m.; Amerikoje – 1949–2004 m.. Knygą sudaro dvi dalys: „Nacionalistiškas kosmopolitas“ bei „Rašymas – lietuviškų vertybių išsaugojimas“. Pirmoje apžvelgiamas rašytojo gyvenimo kelias Lietuvoje, Vokietijoje bei Amerikoje. Antroje knygos dalyje atsekama jo kūrybos raida. Leidinyje gausiai naudojama archyvinė medžiaga: nuotraukos, dokumentai, laiškų faksimilės. Vaizdinę medžiagą paryškina citatos iš laiškų, atsiminimų fragmentai.

Rašytojo gyvenimas driekėsi iš Kybartų per Birštoną, Ariogalą, Kauną, Kaselį, Matenbergą, Niujorką. Nuotraukos iliustruoja jo kelią: nuo pradinės Ariogalos mokinuko iki Niujorko Fairleghtono Dickinsono universiteto profesoriaus. Iš dokumentų aiškėja, kad pirmieji darbai nebuvo apgaubti romantika – Vokietijoje dirbo frezuotoju aviacijos fabrike, Amerikoje – indų plovėju. Tik vėliau gavo darbą knygyne, o baigus Bruklino kolegiją bei Kolumbijos universitetą – beveik trisdešimt metų sėkmingai darbavosi akademiniame pasaulyje. Leidinyje išskirtinai minimas jo darbas Pavergtų tautų seime, „Laisvosios Europos“ radijuje, plačiai apžvelgta jo veikla Tarptautiniame PEN klube tremtyje (beveik 40 metų buvo lietuvių skyriaus pirmininkas bei vicepirmininkas).

Antroje dalyje rekonstruojamas rašytojo, dramaturgo, literatūros kritiko kelias. Kūrybiniai rankraščiai, juodraščiai, mašinraščiai su pataisymais iliustruoja jo kūrybos raidą – nuo poezijos iki neskelbtų pjesių, novelių rankraščių. Nuotraukos iliustruoja spektaklių ir filmų pastatymus įvairiuose žemynuose. Leidinyje gausu citatų. Biografinio lygmens tekstuose – laiškuose, atsiminimuose – atsiveria egzistenciniu nerimu persmelktas jo vidinis pasaulis. Daug jėgų skirta lietuvių žodžio saugai ir tapatybei išlaikyti tremtyje, liūdesio gaidomis nuvilnija Tėvynės ilgesys. Vienas prie kito glaudžiasi aplinkos ženklai, kurie daro įtaką asmenybės tapsmui. Laiškuose, užrašuose A. Landsbergis nusako savo kūrybos procesą, pabrėždamas formos ir turinio svarbą. Laiškuose atsiveria ryšys su aplinka, gyvenamuoju laiku, politinės pažiūros, nusakoma pasaulio kultūrinė erdvė. Nuo 1951 metų aktyviai dalyvavęs beveik kiekviename PEN klubo suvažiavime, buvo puikiai susipažinęs su pasaulio kultūros panorama. Rašytojo žvilgsnis krypo į moderniuosius Vakarų Europos bei Amerikos žemyno rašytojus. A.Landsbergio laiškai įdomūs ir istoriniu požiūriu: jis atsiveria kaip žmogus, jautriai atliepęs ir atspindėjęs lietuvių išeivijos padėtį bei gyventą epochą.

Noriu padėkoti visiems išeiviams bei Lietuvos žmonėms, finansiškai parėmusiems knygos išleidimą, suteikusiems galimybę išleisti į dienos šviesą ypač vertingą ir originalią medžiagą, atveriančią ne tik rašytojo bet ir jo draugų, bendraminčių, rašytojų iki šiol Lietuvoje nežinomus gyvenimo ir kūrybos faktus. Knygos išleidimui pinigų paaukojo rašytojo giminės, draugai, privatūs asmenys: Teresė ir Algimantas Landsbergiai su sūnumi Liudu ir Andriumi, Gražina ir Mamertas Erčiai, Jonas Landsbergis su šeima bei Paulius Landsbergis ir jo draugė Dascha; Gražina ir Vytautas Landsbergiai, Viktorija Skrupskelytė, Nijolė ir Vitalis Lembertai, Genovaitė Plukienė, Aldona Venckūnienė, Audronė ir Algimantas Žemaitaičiai, Rimas Sabaliauskas, Angele Bailey, Gražina Blekaitienė, Antanas Dundzila, Gintarė Ivaškienė, Regina Petrutienė, Joana, Danutė ir Aldona Vaičiulaitytės, Regina ir Leonas Narbučiai, Los Andželo „Dramos sambūris“(pirmininkė Ema Dovydaitienė), Australijos lietuvių fondas (pirmininkas Algirdas Šimkus); Pasaulio kybartiečių draugija (pirmininkė Violeta Mickevičiūtė).

Vykdant ponų Landsbergių valią, knyga dovanojama bibliotekoms, gimnazijoms, seminarijoms. Norintiems įsigyti knygą prašome kreiptis į A. Landsbergio pusbrolį Zigmą Kriaunevičių, Amerikoje – į rašytojo brolį Algimantą Landsbergį.

—

1. Iš V. Šaltmiro laiško A. Landsbergiui. Kanada, 1954 02 13.

2. Iš A. Landsbergio rankraščio. Be datos.

3. Iš A. Nykos-Niliūno laiško A. Landsbergiui. Baltimorė, 1957 06 04.

4. R. Šilbajoris. Netekties ženklai. p. 284

5. Iš I. Tvirbuto laiško A. Landsbergiui. Hartfordas, 1959 03 18.

6. Iš A. Landsbergio laiško K. Ostrauskui. 1959 04 16.

7. Iš A. Landsbergio laiško K. Ostrauskui. 1959 04 16.

8. R. Šilbajoris. Netekties  ženklai. p. 282.

9. A. Landsbergis. „The meaning of Language and Culture“.