2021 03 06

Toma Bružaitė

Vidutinis skaitymo laikas:

8 min.
Mosulas po ISIS okupacijos ir miesto išlaisvinimo. EPA nuotrauka.

2021 03 06

Toma Bružaitė

Vidutinis skaitymo laikas:

8 min.

Gyvenimas yra stipresnis už mirtį. Pokalbis su Irake tarnaujančiu vienuoliu

Šis pokalbis prasidėjo nuo vieno įrašo feisbuko paskyroje, nuotraukų, kur užfiksuoti žmonės, laukiantys popiežiaus Pranciškaus vizito. Bičiulis atpažino vieną jų, o kitą dieną jau sulaukiau skambučio iš Irako. Tėvas Olivier Poquillon OP, yra dominikonas, keletą metų gyvenantis Mosule, laikus prieš Kristų menančiame šiaurės Irako mieste.

Tai, kad popiežius apsilankys šiame mieste, yra tikras stebuklas. Tik 2017 metais šis regionas buvo išvaduotas iš pražūtingos, barbariškos ISIS grupuotės. Mosulo išvadavimo misija taip pat buvo negailestinga. Beveik visa senoji miesto dalis buvo suniokota. Šiandien į tas gatves gyvenimas po truputį grįžta, bet miesto griuvėsiai nyksta lėtai. 

Sunku įsivaizduoti gerą ir ramų gyvenimą tokioje vietoje. Juk ISIS savivaliavimas ne pirmas karinis konfliktas šalyje. Irake užaugo karta, kuri nepažino taikos meto. Tačiau kalbėdama su tėvu Olivier labai aiškiai supratau, kad ši sena, bet ir labai jauna šalis turi jėgos, vilties gyventi.

T. Olivier Poquillon OP. Twitter paskyros nuotrauka

Galvojant apie Iraką, į galvą pirmiausia ateina trys dalykai: karinės misijos, terorizmas ir ginkluoti vidiniai konfliktai, taip pat ISIS bei krikščionių persekiojimas. Ką dar turėtume žinoti apie Iraką?

Na, kadangi esate krikščioniška žiniasklaidos priemonė, turėtumėte žvelgti į Bibliją, Šventąjį Raštą, Dievo Žodį. Visų pirma Irakas yra Abraomo kilmės vieta. Ten vyks ir popiežius. Kaip ir Abraomas, popiežius čia atkeliauja kaip piligrimas. Irakas nėra jauna civilizacija. Iš tiesų tai labai sena civilizacija, turinti tūkstantmečių istoriją, siekiančią net laikus gerokai prieš Kristų. Deja, net pastaraisiais metais ar pastarąjį amžių Irake vyko ne vienas konfliktas. Ši šalis – įvairių regionų, įvairių kultūrų kryžkelė. Į šias žemes buvo įsiveržę ir iš Šiaurės, ir Pietų, ir Rytų, ir Vakarų, iš visur.

Tačiau šioje šalyje, o ypač tokiuose miestuose kaip Mosulas, susiduria skirtingos kultūros, ir iš to gimsta kai kas teigiamo. Irako istorija yra labai sena. Galima sakyti, tai yra Šventosios žemės dalis. Iš čia yra kilusios reikšmingos religinės asmenybės, jau minėtas Abraomas. Jis svarbus ne tik krikščionims, bet ir musulmonams, ir net kitų religijų išpažinėjams. Irake yra ne tik krikščionys ir musulmonai. Čia yra mandaniečių, jazidų, šabakų, kakajų – kartu gyvena daugybė denominacijų. Tad kas yra Irakas? Tai – žmonių mozaika. 

Taip pat tai labai jauna šalis. 40 proc. populiacijos sudaro jaunesni nei 14 metų amžiaus žmonės. Ir tik 3, 5 procentai gyventojų yra vyresni nei 65-erių metų. Taigi, dauguma Irako gyventojų yra paaugliai. Jie savo gyvenime nematė nieko daugiau, tik karinius konfliktus ir smurtą. O šiandien jie viliasi, kad kažką sugebės padaryti patys. Jie nelaukia sprendimų iš šalies ir jais netiki, bet nori patys prisiimti atsakomybę už save, savo pačių ateitį. Jie nori vėl kontroliuoti savo gyvenimą.

Savanoriai tvarko Mosulo gatvės. EPA nuotrauka
Gatvė Mosule po karinio konflikto su ISIS. EPA nuotrauka

Šis interviu prasidėjo nuo nuotraukos feisbuke, kurioje mūsų bendras bičiulis Jus atpažino. Nuotrauka buvo daryta Mosule, mieste, kuris vis dar smarkiai nuniokotas. Kaip šiandien gyvena žmonės Mosule?

Aš grįžau į Iraką, nes dominikonų ordinas paskyrė man misiją, iš tiesų čia vykdau dvi misijas. Viena jų – rūpintis atvykėlių sielovada. Turiu vieną parapiją, kurią sudaro 5 gubernijos. Ši parapija yra didesnė už visą Lietuvą, tačiau tikinčiųjų nėra daug. Tad mano misija – rūpintis tais, kurie atvyko į Iraką po DAESH (kitaip vadinama ISIS) okupacijos čia dirbti ar atlieka diplomatinę tarnybą ir panašiai. Bet parapijoje yra ir arabų, kasdien vyksta šv. Mišios arabų kalba, o jų metu bažnyčia būna pilna. Na, dabar tik trečdalis vietų užimta tik dėl COVID-19 pandemijos.

Antroji misija – tai atstatyti dominikonų ordino vienuolyną. Tikriausiai žinote, kad Mosulas buvo okupuotas karinės, smurtinės, sektantiškos grupuotės. Laisvinant miestą, visas Mosulo senamiestis buvo praktiškai sunaikintas. Mūsų vienuolynas stovi dviejų pagrindinių senamiesčio gatvių sankryžoje. Tad toje kovoje pastatai taip pat nukentėjo.

Šiuo metu yra vykdomas UNESCO projektas, pavadintas „Atgaivinti Mosulo dvasią“ (angl. „Revive the Spirit of Mosul“). Šio projekto tikslas – atstatyti tris pagrindinius senamiesčio statinius, Didžiąją mečetę, kur Al-Bahdadi paskelbė savo kalifatą, Sirijos katalikų katedrą Al-Taherą ir dominikonų vienuolyną. Įeinant į miestą, pirmiausia buvo matoma vienuolyno varpinė ir Didžiosios mečetės minaretas, bet dabar jis yra sunaikintas.

Šiam projektui pradžią davė popiežiaus Pranciškaus ir Al Azharo Didžiojo imamo pasirašytas bendras dokumentas. Po popiežiaus vizito Jungtiniuose Arabų Emyratuose Irako valdžios buvo paprašyta atstatyti ne tik Didžiąją mečetę, bet ir dvi bažnyčias, viena jų priklauso dominikonų ordinui.

Kodėl ji yra svarbi? Čia prasidėjo pirmoji popiežiškoji misija, kai Irakas dar nebuvo valstybė. Čia įsteigėme pirmąją mergaičių mokyklą, spaustuvę, kur buvo pirmą kartą išleista Biblija arabų ir aramėjų kalbomis. Darbuojamės iki šiol, krikščionys kartu su musulmonais. Ir žingsnis po žingsnio bandome atkurti pasitikėjimą. Pasitikėjimas buvo pagrindinė to sektantiško, dešimtmečiais trukusio smurto auka.

Menininkai puošia Mosulo gatves. EPA nuotrauka
Menininkai puošia Mosulo gatves. EPA nuotrauka

Kaip tik norėjau Jūsų klausti, karas pasibaigė, dabar atstatomi pastatai, gatvės. Ir tikriausiai tai nėra pats sunkiausias dalykas. Kaip atkurti pasitikėjimą po tokio žiauraus karo? Daugybė žmonių išgyveno mirties baimę, neteko namų, artimųjų, savo sveikatos ir gyvenimų. Kaip atleisti? Kaip vėl kartu gyventi?

Irake gyvenau ir prieš 18 metų. Ir anuomet aplink buvo daug smurto. Ir vienu metu supratau, kad tas smurtas mane užkrečia. Tai tarsi COVID‘as, kai prie smurto prisilieti, gali jį pernešti kitam. Su smurtu negalime kovoti smurtu, su agresija – agresija. Tikrasis mūšis vyksta viduje. Jei aš nesusilaikau nuo smurto, laimi piktasis. Tai skatina didesnį susinaikinimą, didesnį chaosą.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Šiandien kartais nueinu į Didžiąją mečetę susitikti su musulmonų jaunimu. Kartą vienas jaunuolis, pamatęs mane, sako: „O, aš manau, jūs esate pirmasis krikščionis, kurį sutikau.“ Aš jam atsakiau, kad tai neįmanoma, aš esu vienuolis ir mano apranga išsiskiria, bet kiti jauni krikščionys atrodo taip, kaip ir musulmonai. Mes pradėjome kalbėtis, ir jie pasakojo, kad jų protėviai gyveno taikoje su krikščionimis, o iš jų tokia galimybė buvo atimta. Jie bendrą sugyvenimą sieja su miesto klestėjimu ir yra teisūs. Aš tikiuosi, kad su šia naująja karta mes nutrauksime tą keršto ratą ir įžengsime į kitokią tikrovę. Nekalbu apie tai, jog reikia ištrinti šį istorijos puslapį, tai neįmanoma. Kalbame apie naują gyvenimo būdą. Tikiu, kad popiežiaus vizitas kaip tik ir padės pakeisti mąstyseną, kad čia gyvena tik mažumos, ir padės suprasti, jog kiekvienas savo gebėjimais gali prisidėti prie bendro gėrio kūrimo.

Ramadanas Mosule 2018 metais, po miesto išvadavimo. EPA nuotrauka
Mosulo jaunimas dovanoja gėles miestiečiams Valentino dienos proga. EPA nuotrauka

Pagrindinė vizito tema yra žmonių brolystė. Tai ta pati tema kaip ir popiežiaus Pranciškaus bei didžiojo imamo Al-Azharo deklaracija. Šis vizitas taip pat yra pirmasis vizitas į šalį, kurios daugumą sudaro musulmonai šiitai, tad popiežius susitiks su didžiuoju ajatola Ali-Sistani. Taip pat popiežius susitiks su visomis kitomis denominacijomis. Ūro mieste vyks tarpreliginis susitikimas. Toji vieta taip pat yra ir mitinė žmonijos kilmės vieta. Antrajame Pradžios knygos sukūrimo pasakojime Dievas įkurdina Edeno sodą prie Tigro upės, ji ir teka Irake. Todėl popiežius Pranciškus ir kreipia mūsų dėmesį į bendras visų šaknis, bendrą atsakomybę, atsakomybę už žmogiškumo bei visos kūrinijos išsaugojimą. Nes tik mes esame atsakingi už šią žemę. Tad vizitas bus ne tik „Fratelli tutti“, bet ir „Laudato si‘“. 

Po to popiežius vyks į Mosulą. Tai yra kankinių miestas, čia jis ne kalbą sakys, o melsis. Melsis už kenčiančius žmones. Popiežius atvyksta pas kenčiančią tautą kančių metu, visa planeta kenčia nuo COVID-19 pandemijos. Ten, pačioje sukilėlių nusiaubto miesto širdyje, jis prašys Dievo taikos, išgijimo, atsinaujinimo. Mosulas nėra tik naujas Ninevės (biblinio miesto) vardas. Tai yra miestas, kur skelbti buvo pašauktas Jona, išbuvęs žuvies pilve tris dienas. Šis simbolis reiškia mirtį. Ninevės žinia yra ta, kad gyvenimas stipresnis už mirtį. Ir mes visi galime atsiliepti į Dievo kvietimą. Tai yra Ninevės žinia, ir šis sustojimas bus labai svarbus.

Istorinis Ūro miestas. EPA nuotrauka

Vėliau popiežius aplankys Erbilio miestą, kuris yra autonominio Kurdistano regiono sostinė. Tai dar viena Irako populiacijos dalis. Kaip matote, Irakas yra kaip mozaika. Čia svarbios mažos bendruomenės ir jų dalyvavimas. Kai susitinka tik daugumos grupės, kyla įtampa, bet kur dalyvauja ir mažos bendruomenės, ten yra visa šalis. Būtent to siekia ir Irako valdžia, ir religijų lyderiai, ir Bažnyčia. 

Labai simboliška, kad atvykusį popiežių sutiko ne tik visų denominacijų, bet ir visų Irako regionų atstovai. Ir nežinau, ar jau matėte nuotraukas, bet yra viena, kurioje dominikonių sesuo, stovėjusi šalia įėjimo su kitomis seserimis, palietė nueinančio popiežiaus apsiaustą. Visai kaip Evangelijoje. Tai labai sena tradicija. Išeidami po šv. Mišių čia žmonės neliečia kunigo iš priekio, kad gautų palaiminimą, jie paliečia apsiausto kraštą. Ir manau, būtent to daugelis Irako žmonių tikisi iš šio vizito.

Kitas dalykas, ši šalis labai kenčia. Jūs ir pati sakėte, kad, galvodama apie Iraką, galvojate apie smurtą, niokojimą, neapykantą. Ir tai tiesa. Mūsų vienuolynas yra tuo paženklintas, sienose pilna karo žymių, mes žinome, kad viduje žmonės buvo kankinami ir žudomi. Bet popiežius aplankys šią vietą, aplankys šiuos žmones. Tai reiškia, kad net tie, kurie tiek daug kentėjo, kurie priversti gyventi vietoje, kur niekas gyventi nenorėtų, Dievo akyse jie yra vertingi. Vidurio Rytuose, kai ką nors nori pagerbti, nekvieti jo į savo namus, tu pats vyksti jį aplankyti. Ir kaip tik tai popiežius daro, jis aplanko labiausiai kenčiantį žmonių šeimos narį. Tai, manau, yra jo vizito žinia.

Kaip šiandien gyvena Irako krikščionys? Žinome, kad, ISIS užėmus regionus, daugelis buvo priversti palikti savo namus, šalį. Ar grįžta krikščionys į savo namus?

Mosule gyvenę krikščionys buvo išvaryti iš savo namų. Jie ne pabėgo, o buvo išvaryti. Tai svarbu paminėti. Apie 50–60 šeimų grįžo į Mosulą, į Ninevės lygumą, kur įsikūrę krikščionių kaimai, sugrįžo gal pusė ar du trečdaliai krikščionių. Kodėl ne visi grįžo? Kai kurie šalį paliko ir jau įsikūrė kitur. Bet iš šalies išvyktų bet kuris irakietis, jei jam būtų pasiūlyta viza. Jie nori kitokios patirties, jie jaučia, kad gyvena šalyje, kur viskas labai sudėtinga.

Jauni krikščionys dažniau apsistoja didesniuose miestuose, nes jų gimtuose kaimuose gyvenimas sudėtingas – dideli atstumai, nėra susisiekimo, universitetų. Be to, mažesnės bendruomenės yra uždaresnės, gyvenimas būna gana suvaržytas. Miestuose galima gyventi laisviau. 

Tačiau popiežius, aplankydamas gyventojus Irake, suteikia vilties, kad galima čia gyventi. Dar visai neseniai žmonės veržėsi palikti Iraką, dabar yra daugybė norinčiųjų grįžti ar aplankyti šalį. O tai labai svarbu. Galiausiai ir popiežius parodo, kad šalis yra vertinga ne tik dėl naftos produktų.

Mosule ruošiamasi popiežiaus vizitui. EPA nuotrauka
Mosule ruošiamasi popiežiaus vizitui. EPA nuotrauka

Daug žmonių pasaulyje šiomis dienomis stebi įvykius Irake. Ką Jūs norėtumėte jiems pasakyti?

Visiems, kurie girdi, norėčiau pasakyti, kad popiežiaus vizitas daro stebuklus. Socialiniuose tinkluose pilna žinučių apie tai, kad valdžia per tris dienas padarė daugiau nei per 20 metų. Ir tai yra tiesa. Kadangi atvyksta popiežius, jie viską sutvarkė, viską išvalė, atstatė, ką galėjo. Tvarkė net elektros tinklus, o jie čia yra tikras košmaras. Ir visi popiežių kviečia į savo kaimą, miestą. Nes, jei jis atvyktų, daug dalykų būtų sutvarkyta.

Ir visuose tuose įvykiuose atrandame ne tik tai, ko mums trūksta, bet ir tai, ką galime duoti. Manau, ir irakiečiams, ir visam pasauliui siunčiama žinia, kad neverta ieškoti to, ko neturi, verčiau reikia ieškoti to, ką gali duoti kitiems. Tai yra Abraomo, Jonos ir popiežiaus žinia.