2021 11 30

Elvina Baužaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min.

„Gyvenimo lai(š)kai“ amžinybės link

Tanios Serket / Passport-journal.com nuotrauka

„Gyvenimo lai(š)kai“. Sudarytojas Kęstutis Pikūnas. Vilnius: „Post Scriptum. Littera“, 2020 m.

Jonas ir Adolfas Mekai – broliai menininkai, filmininkai, rašytojai, pranokę savo gyventąjį metą, savo gyvenimo laiką, kūryba ir pačiu gyvenimu apėmę ir sujungę skirtingas šalis, žemynus, jų kultūras, tradicijas ir patirtis.

Apie Adolfą Meką (1925–2011) Lietuvoje žinoma labai mažai, kažkodėl ši asmenybė nėra viešojoje erdvėje minima. Apie Joną Meką (1922–2019) kalbama dažnai ir daug, vardijamos jo skirtingos raiškos meno pasaulyje – filmų kūrėjas, poetas, eseistas, menininkas, parodų kuratorius, ypač akcentuojant jo kino meno pripažinimą Jungtinėse Amerikos Valstijose. Maža to – J. Mekas laikomas vienu iš amerikietiškojo avangardinio kino pradininkų, dėl to vadinamas jo krikštatėviu.

Bet visa tai tik daugiau ar mažiau skambūs įvardijimai, už kurių slypi tikroji esmė. Pastaroji dažnai prasprūsta, lieka neužčiuopta, o atradus ją vis dėlto iki galo nesuvokiama jos masto ir svarbos mums, lietuviams, vertės pasauliui. 2022-aisiais, minint Jono Meko šimtmetį, ruošiami renginiai, apimsiantys Lietuvą ir JAV. Esminis žodis – „jungtis“, nes J. Meko kūryba yra tam tikras Lietuvos ir Amerikos tiltas. Nors didžiąją gyvenimo dalį abu broliai praleido Amerikoje, Lietuva, ypač gimtieji Semeniškiai, buvo visada jų gyvenimo, ko gero, galima sakyti, esminis sandas. Tai žymu visoje J. Meko kūryboje. Tai akivaizdu Kęstučio Pikūno sudarytoje knygoje „Gyvenimo lai(š)kai“.

Šis leidinys liudija tą nuolatinę, gyvybinę jungtį Lietuvos ir Amerikos, Niujorko ir Semeniškių, gyvenamos dabarties ir būtojo, gyventojo, prarastojo laiko. Ne visai tikslu sakyti „prarastojo“, nes tai, kas kartą patirta, ypač ankstyvuoju, ankstyviausiu gyvenimo laiku, žmoguje įsirašo taip giliai, taip stipriai, ryškiai, kad išlieka amžiams. Lietuva, Semeniškiai – brolių Mekų ląstelių sudėtyje, tai jų kraujo kūneliuose, tai jų tikrasis ir vienintelis tapatybės DNR.

K. Pikūno knyga „Gyvenimo lai(š)kai“ liudija ne tik tą gyvybinę jungtį, ne tik dviejų brolių gyvenimo tikrovę, kurios ypatingumas nulemtas to išskirtinai savito, lietuviškojo DNR, bet kartu ir puikiai atskleidžia, kas ir kokie buvo broliai Mekai kaip žmonės savo kasdienybėje, savo buityje, pasiekusioje būties dimensiją. 

„Gyvenimo lai(š)kuose“ (koordinatorė Indra Drevinskaitė, dizainerė Ligita Petrauskaitė, redaktorė Rima Mekaitė, korektorė Jolanta Spangevičiūtė) pateikiamos brolių rašytų laiškų mamai faksimilės. Epistoliarinis žanras yra vienas asmeniškiausių, tai, galima sakyti, tolygu dienoraščiui, ypač kai rašoma į savo gimtinę, savo gimdytojai – mamai. Laiškuose paprasta kasdienybė, dalinamasi patyrimais, atradimais, džiaugsmais ir rūpesčiais, bet daugiausia rašoma apie darbą, veiklą, kuri ir sudaro tuos gyvenimo džiaugsmus, rūpesčius bei lūkesčius. Lūkesčiai – itin svarbūs, nes Mekai savo gyvenimą kūrė iš nieko, be nieko, nuo nulio, pačios pradžios, tačiau turėdami ypač gilų vidinį (pasi)tikėjimą, lūkestį, viltį, troškimą.

(1962 m. sausio 24 d. Jono Meko laiškas mamai. Kalba netaisyta.) „Kad ir retai tau rašom, mes tavęs nepamirštam, mes dažnai apie tave galvojam. Mūsų geriausi prisiminimai tebėra iš Semeniškių, kai buvom visi kartu. Bet mes abu tvirtai tikim, kad ateis laikas, kai ir vėl visi būsim kartu, kad ir kitam gyvenime. Mes abu tikim, kad žmogus yra nemirštamas. Mes abu tikim, kad mūsų gyvenimas ant žemės yra tiktai nedidelė akimirka mūsų gyvenime. Mūsų gyvenimas yra tiktai stiklas, ir mes esam kaip saulės spindulys kuris praeina per tą stiklą, spindulys kuris neturi nei pradžios nei pabaigos.“ (p. 49)

Tanios Serket / Passport-journal.com nuotrauka
Tanios Serket / Passport-journal.com nuotrauka
Tanios Serket / Passport-journal.com nuotrauka
Tanios Serket / Passport-journal.com nuotrauka

Laiškuose išsiskleidžia laiko bėgsmas, gyvenimo, buities kaita, tačiau jokio vidinio virsmo, pasikeitimo, nepaisant sėkmės, pasaulinio pripažinimo, plačių ir tolimų kelionių. Visa, kuo taip natūraliai džiaugiamasi, kaskart dėkojant mamai už tai, kad yra, už tai, kas ir kokie yra. Esama šiek tiek tautiečių kritikos ar, tiksliau, skvarbaus, aiškaus gyvenimo Amerikoje matymo, vertinimo.

(Jono Meko laiškas mamai 1958 m. spalio 12 d. Kalba netaisyta.) „Amerikoje yra lengva pasidaryti pinigo, bet turi parsiduoti su kūnu ir siela. O mes nenorim parsiduoti. Amerikoj labai lengva prapulti pinigų maiše. <…> Aš sutinku Naujorke daugiau lietuvių – man gaila žiūrėti į juos, kaip jie suamerikonėja. Tik senesni žmonės atsparesni. Bet ir į juos man gaila žiūrėti: jie dirba ir gyvena Amerikoj, o jų mintys vis Lietuvoj. Geriau gyventi savo krašte elgeta, negu svetimam krašte turtuoliu.

Šiandien yra sekmadienis. Gatvės pilnos žmonių. Visi jau su puspalčiais, jau nebešilta. Vaikai laksto rėkdami visais balsais. Vaikai čia kaip laukiniai, niekas jų neprižiūri. O suaugusieji kiekvieną sekmadienį, užuot ėję į bažnyčią, plauna ir valo savo automobilius, kurių pilnos visos gatvės. Kiekviena šeima čia turi automobilį ir tas automobilis jiems atstoja viską – ir bažnyčią ir telyčią.“ (p. 3)

„Gyvenimo lai(š)kuose“ gausu asmeninių Jono Meko, Adolfo Meko, Hollis Melton, Benno Northovero, Algimanto Kunčiaus, Antano Sutkaus, Viktoro Kapočiaus, Povilo Meko, Petro Samulevičiaus, Povilo Jašinsko, Jerome‘o Hillo, Hellos Hammid, Gideono Bachmanno, Michaelo Chiklio, Skepheno Shore‘o, O. Berdzenišvili bei Maironio lietuvių literatūros muziejuje, Lietuvos centriniame valstybės archyve saugomų nuotraukų. Jos tarsi filmo kadrai perteikia dokumentiškai tikslų ir meniškai iškalbingą Mekų gyvenimą tarp Lietuvos ir Amerikos, visados kartu – Lietuvoje ir Amerikoje.

Kaip teigia knygos koordinatorė, Biržų rajono savivaldybės Jurgio Bielinio viešosios bibliotekos, Mekų centro vyr. bibliotekininkė Indra Drevinskaitė, „Gyvenimo lai(š)kai“ – „tai „Semeniškių idilių“ tęsinys. Tai širdies sopulys. Tai oro virpėjimas, išgautas iš atodūsio skaitant laiškus. Tai tarsi geras senas lietuviškas romanas, net ir užverstas puslapiais garuojantis ką tik suarta žeme. Tai kiekvieno mūsų pasitikrinimo Biblija – kas mes ir iš kur mes? / Tai – sielos šaukinys. Ilgas. Ilgesingas. Primenantis lietuvišką Ilgių šventę.“ (p. 13)

Savo tekste „Laiškas Laikas Laukas“ kino režisierius Audrius Stonys rašo: „<…> Paradoksalu, bet paprasti, švelnūs laiškų žodžiai mamai, broliui, dėdei, išspausdinti rašomąja mašinėle arba parašyti ranka, netikėtai atrakina sudėtingiausius poetinio kino kodus. / Kinas gimsta iš noro įamžinti, išsaugoti tai, ką laikas iš mūsų negrįžtamai pasiima – žmones, peizažus, mūsų gyvenimo akimirkas. Amžinybės troškimas yra įrašytas žmogaus ir kino prigimtyje. / Filmai gali būti kalami iš akmens, liejami iš metalo – monumentalūs, teigiantys, „teisingi“. Buvo metas, kai jie buvo klijuojami iš propagandinių laikraščių skiaučių. / Bet laikas trupina akmenį, graužia metalą, o laikraščiai dažniausiai atsiduria ant vinies. / Jono Meko kinas pažymėtas amžinybės ženklu turbūt todėl, kad kurti savo filmams jis pasirinko labiausiai neapčiuopiamą, o kartu ir tvirčiausią, pastoviausią medžiagą šiame pasaulyje – ilgesį. / Ilgesys nepraeina ir neblėsta. Jis su laiku tik didėja ir gilėja, virsdamas vaizdais ir žodžiais. / Prarasti motinos apkabinimai, niekada neįvykę vakariniai pasisėdėjimai su Lietuvoje paliktais šeimos nariais, neišsakyti žodžiai, molinis pieno ąsotis, Semeniškių žiemos peizažai. Visa tai pavirto virš Niujorko krintančiom snaigėm Jono Meko ir Adolfo Meko filmuose ir laiškais, keliavusiais per Atlantą iš Niujorko į Semeniškius ir atgal. / Laiškas, kaip ir filmas ar eilėraštis, dažniausiai gimsta iš ilgesio. Gal todėl Jono ir Adolfo kūryboje taip sunku nubrėžti liniją, skiriančią laiškus, kiną ir poeziją. / <…> Kiekvienas Jono Meko filmas – tai laiškas savo mylimiesiems, savo draugams. Esantiems, išėjusiems, prarastiems, atrastiems. Ir kiekvienas jo ir Adolfo laiškas – tai mini istorija, atskleidžianti švelnumą, meilės, rūpesčio tais, kurie liko už vandenyno, gelmę. / Skaitant Jono ir Adolfo Mekų laiškus Lietuvoje likusiems artimiesiems balti laiškų popieriaus lapai po truputį virsta apsnigtais Semeniškių laukais, kuriuose juodu žodžio zigzagu liko įsirašiusi šviesi, laužyta, bet niekada nesulūžusi XX amžiaus kūrėjo siela.“ (p. 15)

Kadaise laiškai siejo žmones, jungė gyvenimus, jų patirtis bendrino, vienijo, rašymo ir skaitymo, siuntimo ir gavimo veiksmai leido, kad ir menamai, bet vis dėlto gyventi tarytum drauge, o ir iš tiesų kartu po tuo pačiu dangumi, būtyje po ta pačia saule.

„Niekada nepajėgiau iš tiesų išsiaiškinti, kur prasideda mano gyvenimas ir kur jis baigiasi. Kodėl? Tai yra didysis „kodėl“. Aš visada maždaug nuo 17 metų, buvau įsitraukęs į viešą veiklą: tiek įprastinę, tiek pogrindinę. Niekada niekas nevyko pagal mano planą, tik iš būtinybės. Taip buvo Lietuvoje, taip buvo „dipukų“ stovykloje, taip buvo ir tebėra Niujorke. Dvimėnesinis kino žurnalas „Film Culture“, žurnalo „The Village Voice“ skiltis „Movie Journal“, Kino kūrėjų kooperatyvas, filmininkų kinoteka, filmų antologijos archyvas ir t. t. Tai buvau aš ir kartu ne aš, kuris visa tai darė. Man viso to pačiam tikrai nereikėjo; buvau visiškai laimingas su savo poezija. Tačiau kažkaip visados tekdavo visa tai daryti, viską koordinuoti, viskam prašyti pinigų, už tai sėsti už grotų, taigi galiausiai didžiąją dalį laiko nebebuvau tikras, kas visa tai daro – veikiau tarsi transo būsenos. Tai, kas iš tiesų daroma mano, ir tai, kas buvo daroma angelų, tapo viena, neatskiriama mano gyvenimo ir laikų dalimi. Tačiau, kol visa tai dyko, tikrasis aš – mažas kaimo berniukas, mažas žemdirbys – vis dar gulėjo po medžiais savo vaikystės giriose, ant minkštų samanų, žiūrėdamas į mėlyną dangų, klausydamasis vabalų, paukščių, medžių lapų ir svajodamas…“ Jonas Mekas (p. 73)

K. Pikūno sudaryta knyga „Gyvenimo lai(š)kai“ 2020 m. LR Kultūros ministerijos organizuojamame Knygos meno konkurse pelnė meninės ir dokumentinės fotografijos leidinių kategorijos premiją; Baltijos knygos meno konkurse šis leidinys išrinktas gražiausia Lietuvos knyga. Be visų apdovanojimų, įvertinimų, „Gyvenimo lai(š)kai“ yra tiltas į būtąjį laiką, yra fotoobjektyvas, fotokamera, suteikianti galimybę įsiskverbti į Jono ir Adolfo Mekų gyvenimo tikrovę, įsismelkti į kūrėjų žmogiškąsias esatis, pažinti jų sielas.

Laiškai, kadaise jungę artimuosius, šiandien jungia mus, vieniems primena kažką labai panašaus, artimo jų pačių patirta, kitiems parodo tai, ko nebebus, bet kas vis dėlto kartu ir tebėra, nes išsaugota, nes įmanu (at)pažinti. Todėl suvoktina aiški perspektyva – „Gyvenimo lai(š)kai“ amžinybės link.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien