Gyvenimo terapijai apie psichoterapiją

Eglė Jasutytė yra geštalto psichoterapijos praktikė.

Kiekvienas gimstame tobulas. Tobulas priimti į save tai, kas gera, ir, deja, tai, kas turi neigiamą atspalvį. Šeimos narių charakterių savybės, auklėjimas, darželio reikalavimai, vėliau mokyklos įtaka, draugų, darbų, socialinio informacinio srauto poveikis – tai yra tai, kas esame dabar. O kur dar skaudūs išgyvenimai, kai buvome nepastebėti, nepriimti, laiku neapkabinti, kai niekas nepaaiškino, kodėl su mumis taip elgiamasi… Viso to pasekmės paveikia mūsų elgesį dabar ir neleidžia švariai matyti savo gyvenimo bei aplinkinio pasaulio, neleidžia atvirai kalbėti apie tai, ką jaučiame, ko norime, kaip esame, kokio palaikymo ar pagalbos mums reikia iš šalia esančio.

Mes tampame bijantys gyventi tikrą gyvenimą, išreikšti kitiems žmonėms tikruosius save. Bijome tapti nepriimti, nemylimi ir nereikšmingi, bijome, kad būdami savimi tapsime nebereikalingi. Bijome, nes bijome pamatyti, ką iš tikrųjų, nusiėmę visas kaukes, reiškiame kitam. Bijome tiesos. Bijome, nes buvimas savimi yra kažkam nepatogus, nemalonus ir gadinantis tobulo gyvenimo iliuziją, o gal teisingiau – komfortiško gyvenimo iliuziją, kurios dalimi tampame ir ten pasiaukojamai vegetuojame, pamažu pamiršdami, kas esame, ir naikindami patys save.

Žmogus užkoduotas evoliucionuoti kasdien, vis daugiau augindamas save ir savo talentus, kasdien priimdamas gyvenimo pamokas ir iššūkius. Kai jis sustoja ir nesąmoningai ar sąmoningai priešinasi vystymuisi, pasiduoda silpnybėms, nepriima kintančios aplinkos ir nesutinka pats joje keistis – serga visomis prasmėmis. Serga jis, jo vaikai, artimieji, pradeda sirgti visa aplinka. Užuot rinkęsis pastangų reikalaujančią ir ne visada komfortišką evoliuciją, jis renkasi „lėtinę ligą“ su kauke „mano gyvenime viskas gerai“. Bet ar tikrai gerai?

Taip gyvenant gyvenimo tikrumas ir grynumas tampa nebesuvokiamas, jis nebejaučiamas, nes sergama. Realybė matoma kreivų veidrodžių karalystės atspindžiuose, nes ji formuojama ne giluminio savęs pajautimo pagrindu, o žiūrint į kitus, įsikibus įsitikinimų, kaip turi būti arba kas yra teisinga, pasiduodant savo silpnybėms ar puikybėms, bet nejaučiant.

Baisiausia tai, kad esant komfortiškoje stagnacijoje anksčiau ar vėliau ateina supurtymai. Jei ne asmeniškai, tai per artimiausius žmones, kai tenka rinktis – pabusti, pripažinti ir keistis arba miegant atmerktomis akimis toliau klimpti į kančios liūną ir guosti save guodžiantis kitiems. Deja, mūsų visuomenėje toks mazochizmas itin išvešėjęs… Tikėjimas atrandamas tada, kai jau pasiekiamas dugnas, sveika gyvensena – kai fizinis kūnas byra, psichoterapeutai – kai jau visai „stogas važiuoja“. Ir taip su viskuo – reikia pasiekti kritinę ribą, kad atsirastų rūpestis dėl savęs. O gal geriau pabandyti laiku į save atsigręžti? Nuolat ir kiekvieną dieną?

Psichoterapija skirta žmonėms, kurie siekia geriau, gražiau, teisingiau gyventi. Kurie nori atsikratyti visų juos žalojančių balastų, trukdančių palaikyti vidinę ir išorinę švarą. Psichoterapijos esmė – atskleisti žmogaus prigimtinę esybę, talentus, įgytus gebėjimus ir visa tai įgalinti, realizuojant save pačiu geriausiu būdu, visapusiškai kuriant kokybiškesnį ir geresnį gyvenimą dėl savęs ir dėl kitų.

Terapiniame procese žmogus lydimas savęs pajautimo ir supratimo link, stiprinant drąsą būti savimi, atskleidžiant asmenybės šerdį ir palaikant eiti unikaliu gyvenimo keliu, tikint ir pasitikint, kuriant atvirą ir tvirtą ryšį su kitais, laiku paleidžiant tai, kas tampa išaugta, ir pasirenkant tai, kas augina. Terapeutas neinicijuoja kito žmogaus pokyčių, terapeutas tik palydi ir padeda suprasti, kas aš esu.

Psichoterapija yra apie sprendimą nusiimti užsidėtas ir iš šalies primestas kaukes, parodant save iš esmės ryšyje su kitu žmogumi, ryšyje su gyvenimu, kūryba ir visa visata. Tai apie drąsą leisti sau gyventi gerai jaučiant, patiriant, iki galo save išreiškiant, nuoširdžiai mylint ir mėgaujantis gyvenimu. Nes, kaip rašė filosofas ir teologas Martinas Buberis, viskas, ko reikia gyvenime, yra pats gyvenimas. Gyventi – būti gyvam, būti su kitu, nes gyvenimas yra tik poroje: Aš – Tu ir Aš – Tai. Tada ir įvyksta tikrieji stebuklai!