Vidutinis skaitymo laikas:

11 min

Gyventi muzika. Filosofiškai giliamintiškas pokalbis su pianistu D. Kirilausku

Pianistas Daumantas Kirilauskas. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Dabar, kai pasaulis išgyvena tokį ypatingą laiką, kai žmonija mąsto, kas ji, kaip būti kiekvienam individui, jiems tarpusavyje, planetoje, bekraštėje ir begalinėje Visatoje, pravartu atsigręžti ir atsiremti į filosofiją, bet ne dogmatišką teorinę mintį, o į tai, kas būčiai iš buities ir atvirkščiai.

Neklasikinės filosofijos pradininkas, iracionalios valios metafizikos mąstytojas Arthuras Schopenhaueris (1788–1860) – gyvenimo filosofas, jo minčių, dėmesio centre – žmogaus būtis ir būdas būti, kuris aiškintas visa valdančia valia. A. Schopenhauerio meno filosofijoje laikytasi meno rūšių hierarchijos principo, kadangi kiekviena rūšis skiriasi meninės kalbos specifika, bet visgi visų jų galutinis tikslas vienas – iškelti idėją.

A. Schopenhaueris muziką laikė aukščiausiuoju menu, jo teigimu: „Jei pavyktų surasti visiškai teisingą, tobulą ir į detales įsismelkiantį muzikos paaiškinimą, kitaip sakant, jei pavyktų sąvokomis išsamiai pakartoti tai, ką ji išreiškia, visa tai būtų pakankamas pasaulio pakartojimas ir paaiškinimas sąvokomis, arba visiškas pasaulio atitikmuo, t. y. būtų tikroji filosofija“ (Schopenhauer, 1995, 373) – filosofo manymu, muzika yra tam tikras pasaulio ir pačios būties atspindys, atvaizdas – atitikmuo, todėl ji yra „tobulas metafizinės pasaulio esmės pažinimo instrumentas“ (Andrijauskas, 2010, 140).

Tikslingai pokalbio kviečiamas Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Fortepijono katedros docentas DAUMANTAS KIRILAUSKAS – pianistas, kurio išpildoma muzika pasižymi ypatinga filosofine gelme, sutelktu skambesiu, kuris iš tiesų atliepia A. Schopenhauerio mintį, jog muzika yra tasai tikrasis pasaulio esaties atvaizdas, kurį tereikia išgirsti, priimti, mąstyti ir suvokti.

Tegul pokalbyje susitinka A. Schopenhauerio filosofija ir pianisto D. Kirilausko muzikinės patirtys, pajautos, jų skambesio ataidai.

Tapsmas geru muzikantu

„Ir kiekvienąsyk, kai pradedamas ir pagimdomas naujas žmogus, vėl užsiveda žmogaus gyvenimo laikrodis, kad dar sykį, nata į natą, taktas į taktą, su nežymiomis variacijomis pakartotų jau nesuskaičiuojamą daugybę sykių sugrotą vargonėlių melodiją. Kiekvienas individas, kiekvienas žmogaus pavidalas ir jo gyvenimo eiga yra tik trumpalaikis begalinės gamtos dvasios, atkaklios valios gyventi, sapnas, tik dar vienas efemeriškas vaizdas, kurį dvasia žaisdama nubraižo ant savo begalinio lakšto, laiko ir erdvės, leidžia jam egzistuoti tik nykstamai trumpą akimirką, palyginti su ta begalybe, o vėliau nutrina, kad braižytų naujus vaizdus“ (Schopenhauer, 1995, 448).

Gerbiamas Daumantai, prisiminkite, kaip užsivedė Jūsų gyvenimo laikrodis, kokie patys pirmieji prisiminimai? Kas ryškiausiai menasi iš vaikystės? Kas skamba, ataidi iš būtojo laiko? Kokie Jūsų pirmieji, kaip klausytojo, muzikiniai patyrimai?

Man atrodo, kad mano gyvenimo laikrodis užsivedė taip seniai, lyg būtų prieš tris ar keturis šimtus metų. Miglotai atsimenu vaikų darželį Didžiojoje (tuomet Gorkio g.) g. Vilniuje, pirmąjį kartą prausykloje (kaip visi ėjome rankų plauti, ir reikėjo pačiam atsiraitoti marškinių rankoves, kad nesušlapčiau); Lenino portretą, kabantį ant sienos vienoje grupėje (taip vadinamos buvo patalpos); pirmąjį triratį iš arti, jo guminių ratų bei guminės pasostės skleidžiamą kvapą; parketo vaško kvapą, – kvapai būdavo labai aštrūs ir veikiausiai darė įtaką mąstymui. Tai buvo taip senai, kad atrodo, jog mano vaikystės laikais dar Johannas Sebastianas Bachas buvo gyvas. Vėliau prisimenu, kaip radijo stotyse ieškodavau muzikinių stočių iš užsienio (jos būdavo su trukdžiais ir tai suskambėdavo, tai pradingdavo, pagal lokatoriaus kryptį), ir kai išgirsdavau kažkokią negirdėtą muziką (ne klasikinę), net šiurpas nueidavo per nugarą. 

Mama vesdavosi mane į Filharmoniją, į Operos ir baleto teatrą, į Dramos teatrą. Prisimenu Povilo Stravinsko rečitalius, vieną kartą Vilniuje koncertavo Johnas Ogdonas. Žinoma, dauguma jų atliekamų kūrinių buvo dar per sudėtingi mano suvokimui, bet aš buvau drausmingas vaikas ir niekada netriukšmaudavau koncertuose, išsėdėdavau tyliai iki pabaigos. 

Vėliau pradėjau klausytis vinilinių plokštelių, gaudavau jų dovanų arba pirkdavau. Lenino prospekte būdavo tokia plokštelių parduotuvė, ir, jeigu atveždavo naujų plokštelių, visi iš troleibuso jau matydavo eilę lauke, išlipdavom iš troleibuso ir stodavom į eilę. Kaip džiaugiuosi dėl pasaulyje šiuo metu esančio vinilinių plokštelių renesanso!

Pianistas Daumantas Kirilauskas. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Prisiminkite savąją muziko – pianisto – pradžią.

Tėvai, pastebėję mano absoliučią klausą ir emocinį polinkį muzikai, „įstatė“ mane į muziką, pradėjau lankyti Mikalojaus Konstantino Čiurlionio meno mokyklą. Šiame mene labai svarbu yra disciplina nuo mažų dienų. Tų laikų tėvai geriau tai suprasdavo ir nukreipdavo vaikus ta linkme, kuriai jie būdavo gabūs. Aš manau, kad tai yra teisinga. Neteisinga yra šių laikų mada leisti vaikams, kaip medūzoms plaukti pasroviui ir „tegul jie savęs ieško“.

Taip dažnai atsitinka, kad žmonės ir visai savęs nesuranda, blaškosi, blaškosi, kol nusivalkioja. Iki trisdešimt metų žmogus negali pats žinoti, ko jis nori, nes jis yra dar nesusiformavęs varliagyvis. Dėl to šiais laikais mokiniai muzikos mokytis pradeda per vėlai, ir studentai į akademiją stoti ateina labai silpni, nes reikiamu metu nebuvo kas juos nukreiptų teisinga linkme, disciplinuotų. Žinoma, pasitaikydavo ir atvejų, kuomet tėvų pastebėjimai ir lūkesčiai pasirodydavo klaidingi, ir, jei, sakysim, mokinys taip nekenčia muzikos, jog per pertraukas pjausto smuiko stygas, kad nereikėtų eiti į pamoką, tuomet galbūt jo kelias yra kitur. 

Mano atveju tokių didelių pasipriešinimo scenų nebuvo, todėl šiandien yra tai, kas yra. Paskutinėje klasėje, 1991 m., laimėjau jaunųjų pianistų konkursą Barselonoje, nuo tada galima būtų ir skaičiuoti mano, kaip pianisto, kelio metus. Nors tada aš nekėliau sau užduoties – kurti klasikinio pianisto karjerą, kaip dabar madinga tarp jaunimo. Mano susidomėjimo muzika spektras buvo platesnis, domėjausi jazz, fusion, lankiau kompozicijos fakultatyvą. Mano tikslas buvo tapti geru muzikantu. O tai žymiai platesnė sąvoka nei tik pianistas. Išvažiavus studijuoti į Zalcburgo „Mozarteum“ pas žymų vokiečių pedagogą Karlą-Heizą Kämmerlingą, mano kryptis išsigrynino iki klasikinės bei šiuolaikinės muzikos atlikėjo.

Talentas ir genijus kaip valia ir galia

A. Schopenhaueris teigė, „pasaulyje yra ir tokių talentingų žmonių, kurie, nors ir ne genijai, yra kupini jo nuotaikos. Tai talentai, kurie visada gimsta laiku, gerai žino savo poreikius ir jaučia epochą. Kurdami tai, kas neišeina už jų epochos ribų, jie nesunkiai susilaukia oficialaus pripažinimo, materialinės gerovės, bet jų kūryba greit netenka aktualumo. Esminis skirtumas tarp genijaus ir talento, filosofo manymu, kad genijuje regima didesnė intuityvaus pažinimo, diskursyvaus mąstymo drąsa ir aštrumas. Talentu apdovanotas žmogus mąsto greičiau ir teisingiau nei kiti; o genijus regi kitokį pasaulį nei kiti, tačiau tik todėl, kad giliau pasineria į esantį, nes jam šis yra objektyvesnis, švaresnis ir aiškesnis“ (Andrijauskas, 2010, 141). 

Gerbiamas Daumantai, kaip Jūs suvokiate talentą, taip pat ir genijų, daugiausia prašytina galvoti apie muzikos pasaulį, bet ir apskritai – plačiąja prasme – kas ir kaip tai yra?

A. Schopenhauerio mintys man artimos. Ir šis jo samprotavimas teisingas. Talentingam žmogui gali lengviau viskas sektis, jis lengviau ir greičiau įveiks visas kliūtis, greičiau pasieks aukštų rezultatų, nes jis yra tiesiog talentingas. Genijus be minėtų dalykų dar kitaip matys pasaulį, giliau. Manau, kad genijaus išliekamoji vertė ilgesnė už talento. Kalbant apie šiuos laikus, gal kiek per dažnai yra švaistomasi įvardijimais „genijus“. Manau, kad laikas, istorija vėliau parodo, ar tai buvo genijus.

A. Schopenhaueris vidine visus svarbiausius kūrybinius ir dvasinius žmogaus polėkius lemiančią jėgą pavadino abstrakčia sąvoka – valia (Andrijauskas, 2010, 101). Valia suvoktina ir daugiau mažiau tiesiogiai sietina su individo savidisciplina, kuri yra būtinoji savybė ir netgi ypatybė muzikui, kuris turi nuolat repetuoti, praktikuotis, mokytis – dirbti su savimi, savuoju instrumentu, pačia muzika. Plačiau nusakykite savąjį visą to matymą. 

Šią mintį kaip tik jau išdėsčiau, atsakydamas į ankstesnį klausimą. Taip, valia yra svarbi, norint viziją paversti realybe. Jei žmogus bus tik talentingas, bet nesutelks valios savęs disciplinuoti, neišeis iš komforto zonos, neprisivers kartais daryti tai, kas ir ne vien tik malonu, neperlips per kančią, apie jo talentą niekas ir nesužinos, bet blogiausia tai, kad jis pats jausis nerealizavęs savęs, o tai svarbesnis ir blogesnis jausmas, nei tas, ką pagalvos kiti. Kartais žmonės specialiai šoka su parašiutu, kad išeitų iš komforto zonos.

Mano manymu, šokti su parašiutu man nėra būtinybės, nes nematau prasmės. Bet tai tas pats jausmas – bijant aukščio atsistoti ant stiklo 116 aukšte, valios pastangomis peržengti baimę. Kartais būna labai sunku išeiti į sceną, bet išeini. Kartais dar sunkiau yra kam nors su reikalu paskambinti arba su kažkuo pakalbėti, kas atrodo yra neįmanoma, prieš biologiją. Bet padaręs tai žmogus palipa laipteliu aukščiau, pasistumia į priekį ir įgauna pagreitį.  

Apskritai kas yra ir ką reiškia mokytis muzikos meno?

Tai yra pasišventimas, misija. Tikram menininkui tai yra svarbiausia vertybė, dėl kurios jis atsisako kitų vertybių, kurios visos hierarchine prasme jam bus žemiau. Muzikos meno mokytis – tai nėra lankyti teniso, imtynių, šaškių, baseino ar kitą klubą tik tam, kad užimtum laiką, kaip dažnai mano šiuolaikinė miesčioniška visuomenė, auklėdama savo vaikus. Rimtai mokytis muzikos meno – gyventi muzika, kiekvieną dieną, sugeriant viską, kas pasitarnauja muzikos menui, ir nieko nedaryti daugiau. Gyvenimui to visiškai pakanka.

Pedagogo misija – perduoti žvakės liepsną

Esate LMTA Fortepijono katedros docentas, taigi pačia plačiausia prasme – muzikos pedagogas, tad, žvelgiant iš kitos pusės, ką reiškia mokyti muzikos meno?

Tai yra dalinimasis savo sukaupta patirtimi su ateinančia karta, savęs negailint. Tai labai atsakingas darbas, reikalaujantis daug profesinių žinių, bet taip pat išsiurbiantis energiją, kartais net išbalansuojantis. Kartu tai yra psichologiškai sunkus užsiėmimas, nes yra kontaktinis. Dirbama ne vien su instrumentu, kaip, jeigu kalbant apie atlikėjo kasdienybę, ir ne su materija, lenta, kaip dirbtum fortepijonų fabrike, bet su žmonėmis, ir labai sunkaus amžiaus (nei paauglys, nei suaugęs) kategorijos žmonėmis. Kiekvienas žmogus yra kitoks, ir turi jausti, ką gali jam sakyti, kaip sakyti, ko nesakyti. Šie įgūdžiai kaupiasi su patirtimi. Ilgainiui mokydamas, išmokiau ir save kai kurių psichologinių dalykų, kitaip tariant, tai yra ir darbas su savimi.

Įvardinkite esmines, būsimąsias muzikos pedagogo ir paties muziko savybes.

Pedagogui ir tik muzikui reikalingas skirtingos savybės. Muzikui pakaktų geros klausos, ritmo pojūčio, koordinacijos, reakcijos, plataus matymo į priekį, atminties ir šilumos, neabejingumo muzikiniam motyvui, kurie yra įgimti, nėra įgyjami. Kitką, o t. y. – žinias galima įgyti. Pedagogui šalia šių savybių reikia turėti dar šimtą kartų daugiau kantrybės, nes to rezultato, kokį greitai galėtum pasiekti pats, iš kito gali ir niekada nesulaukti ir negauti jokio pasitenkinimo. Bet tada padeda suvokimas – būti pedagogu irgi yra misija. Atiduoti dalį savęs, perduoti savo žvakės liepsną kitai.

Muzikos kalba, degant individo energetikai

„Kiekvieno individo gyvenimas, jei apžvelgsime jį apskritai, kaip visumą ir išskirsime tik reikšmingiausius bruožus, visada yra tragedija; bet smulkmenos tėra komedija. Juk kasdieniai rūpesčiai ir kančios, nuolatinis akimirkos irzlumas, kiekvienos savaitės norai ir baimė, kiekvienos valandos negandos dėl nuolat pasirengusio iškrėsti pokštą atsitiktinumo yra tik komiškos scenos. Tačiau niekada neišsipildantys troškimai, bevaisiai siekiai, likimo negailestingai sutrypiamos viltys, nelemtos viso gyvenimo klaidos, nuolat stiprėjančios kančios ir pagaliau mirtis vis dėlto yra tragedija“ (Schopenhauer, 1995, 448).

Kviečiu pasidalinti, kas Jums, muzikui, yra tragedija ir komedija, kaip tai išrašyta, įprasminta ir išskamba muzikoje?

Muzika yra kalba. Ne veltui sakoma, kad muzika turi skambėti, nereikia apie ją kalbėti. To, ką gali pasakyti muzika, niekada nepasakysi žodžiais. Žodžiai viską sumenkins. Tragediją ir komediją – viską galima išgirsti muzikos atlikime, jeigu jis nėra tuščias, jeigu tai nėra tik užrašytų natų ir ženklų išpildymas, ar klavišų spaudymas. Priklausomai nuo to, kiek žmogus gyveno ir kaip gyveno, toks ir jo muzikos atlikimo gylis. Betgi yra ir garbaus amžiaus žmonių, kurių klausantis apima tuštumos ir banalios komedijos jausmas, o kitas ir jaunas, žiūrėk, jau giliau prasiskverbia, ir tragedija jam ne svetima.

A. Schopenhaueris teigė, jog be paties individo nieko nėra, kadangi pasaulį jis priima, patiria, suvokia ir vaizduojasi, tai jo asmeninis, unikalus ir autentiškas vaizdinys (Schopenhauer, 1995). Įdomu, kaip, Jūsų manymu, yra muzikoje, kiek ji yra įvairi ir skirtinga, kitokia kiekvienam kūrėjui ir atlikėjui, taip pat ir suvokėjui, o galbūt ji yra ne subjektyvi, bet objektyvi – pati sau ir savyje, išrašyta ir nekintama?

Kiekvienas žmogus pasaulį mato kitaip, kiekvienas yra atskiras pasaulis. Nėra objektyvių tiesų, visiems bendros tiesos. Viskas subjektyvu. Visiškai sutinku su A. Schopenhaueriu. Dėl to ir tą patį užrašytą kūrinį atlieka šimtai ir tūkstančiai atlikėjų, bet kiekvienas atlikimas yra kitoks. Tiesa, egzistuoja ir vadinamieji „šabloniniai“ atlikimai, kuriuose „nieko naujo“. Bet čia apsiribojama tokiomis paviršutiniškomis sąvokomis kaip interpretacija, nekalbant apie energetiką. Žinoma, yra ir gausu atlikėjų, kurie nespinduliuoja jokia energetika. Tokie atlikimai, nepaisant vienokių ar kitokių sugalvotų įmantrių interpretacijų, neturi jokios prasmės. Energetika, kuri dega žmoguje, yra elementas, be kurio muzikos atlikimas yra nulinis, arba kitaip tariant, behormonis.

Pianistas Daumantas Kirilauskas. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Meno išgyvenimai vienumoje

„Taigi nesama tiesos, tikresnės, nepriklausomesnės nuo visų kitų, mažiausiai reikalingos įrodyti už tą, kad visa, kas duota pažinti, taigi visas šis pasaulis yra tik objektas, susijęs su subjektu, stebinčiojo stebinys, vienu žodžiu, vaizdinys“ (Schopenhauer, 1995, 45). Šios minties akivaizdoje žvelgtina į kitą meno rūšį – teatrą, kurio atstovas – aktorius Darius Meškauskas (Menų spaustuvė.lt, 2012) yra teigęs, kad aktorius jame nužudė žiūrovą.

Gerbiamas Daumantai, įdomu, koks Jūs esate muzikos patyrėjas – klausytojas, ar Jumyse muzikas – pianistas – nenužudė klausytojo?

Esu aistringas klausytojas, per metus atsisiunčiu ir perklausau šimtus naujų įrašų, seku, kas vyksta muzikos pasaulyje, tiesa, labiau seku, kas vyksta plačiame pasaulyje, nei kas vyksta Lietuvos teritorijoje. Apie du trečdaliai mano klausomos muzikos yra džiazas, vienas trečdalis – klasika. Kartais skrendu į kokį gerą koncertą Europoje. Mėgstu nesutikti koridoriuje pažįstamų žmonių ir „vienumoje“ mėgautis muzika.

Pasidalinkite giliausiu muzikiniu išgyvenimu. 

Žinoma, kad vien puikių pedagogų inspiracijai neužtenka. Turi įvykti kažkokie emociniai muzikiniai sukrėtimai, kurie yra lemiama kibirkštis, įžiebianti ugnį. Vienos konkrečios patirties negalėčiau įvardinti, nes tokios kaip ir nėra, bet yra asmenybių, artistų, kurie kadaise man perdavė kažką esminio muzikoje, tai ilgainiui tapo ir mano savastimi, nebegalvojant apie tuos konkrečius artistus, bet manau, kad ta energija apsigyveno manyje, transformavosi ir įgijo naują modelį.

Pažvelgus į teatrą, liestinas ir kinas, šiems menams labai reikšminga būtent muzika, garso takelis sukuria jausmą, emociją, veikiančią žiūrovą. Pasidalinkite, kas Jums yra teatras, kinas? Galbūt galėtumėte išskirti spektaklius, kino filmus, kurie Jums svarbūs, reikšmingi būtent dėl muzikos, garso?

Teatras, kinas, kaip ir koncertai, yra vieta, kur susiburia daug žmonių į vieną vietą. Iki šiol savęs klausiu: kokia prasmė yra bandai žmonių susieiti į vieną vietą? Kodėl būtinai kartu krūvoj stebėti kažkokį vieną veiksmą? Kas ir kada šį procesą išgalvojo? Kaip minėjau, muzika mėgstu mėgautis vienumoje, taip pat ir kitų meno rūšių kūriniais. Dažnai neinu į spektaklį dėl to, kad ten susirinks daugybė žmonių. Paprastai aš po to užsikrečiu kokiu nors virusu. Su metais savo gyvenimo prioritetus gryninu, vis daugiau atmetu tai, kas man jaučiu, kad nereikalinga, stengiuosi nesikartoti, koncentruotis ties tuo, kas man šiuo momentu yra svarbiausia. 

Be abejo, visos meno rūšys pasitarnauja kaip inspiracija kitoms meno rūšims. O kartais tai gali ir neigiamai, destruktyviai paveikti. Mėgstu nekomercinius, nestandartinius filmus tokių režisierių kaip Jimas Jarmushas, kuriuose mažai kalbama, bet kuriama tam tikra mistinė atmosfera. Filmus, kuriuose nereikia ieškoti logikos, prasmės. Mėgstu absurdą, idiotizmą. Anksčiau labai mėgau Davidą Lynchą. Tiesa, nesu didelis kinomanas. 

Muzikos takelis kartais gali turėti net lemiamą reikšmę filmo sėkmei. Pats kaip tik reguliariai bendradarbiauju su kompozitoriumi Giedriumi Puskunigiu, kurio fortepijono takelį esu įgrojęs ne viename Audriaus Stonio filme bei kituose. Giedrius yra labai jautrus šio muzikos žanro specialistas, ir ne veltui filmai, kuriuose skamba jo muzika, skina laurus pasaulio filmų apdovanojimuose.

Kylanti temperatūra

A. Schopenhaueris teigė, „kad vidiniai žmogaus išgyvenimai yra daug svarbesni negu juos sukeliantys įvykiai“ (Andrijauskas, 2010, 115). Šios minties akivaizdoje, klaustina, kaip Jus, kaip muziką, keičia gyvenimiškos patirtys?  

Kaupiantis gyvenimo patirčiai, šiek tiek keičiasi muzikos minties, laiko suvokimas. Paprastai jauni žmonės labai skuba, mėgsta greitus tempus, dažnai nepastebėdami, kas įvyksta muzikoje, nejaučia prasmės atsikvėpimuose tarp minčių, yra nekantrūs, negirdi prasmės ten, kur pradeda girdėti subrendęs žmogus. Vyresnio amžiaus žmogus kitaip matuoja, kitaip jaučia laiką, jis mato jį iš aukštesnio mastelio, iš toliau. Laikas, ritmas, viena svarbiausių muzikos sudedamųjų dalių, turinti ir psichologinį poveikį, ne vien garsas. Todėl kitaip girdimo laiko atlikimas turi ir didesnę klausytojo prikaustymo trauką. Čia taip pat ir sugrįžkime prie energetikos, ji nėra iš tuščio kažkoks degantis daiktas, bet manau, kad jos temperatūra tik kyla nuo išgyventų metų.

Gyvenimo įtakos, veikmės muzikai aspektu pažvelkime į dabartį, kokia ji Jums? Koks 2020 m. pavasario ir vasaros etapas, kuris žmonių istorijoje yra ir bus mąstomas kaip tam tikras kaitos taškas, išgyventas patiriant baimę, realią ar įsivaizduojamą grėsmę, reikiamą ar dirbtinai kuriamą vienų nuo kitų atsiribojimą, kuris stiprina bendrumo reikmę, gyvo buvimo drauge alkį ir vertybinį įsisąmoninimą? Kaip Jūs muzikas – pianistas, kuris labai daug laiko būna vienumoje su savuoju instrumentu ir muzika, regite ir vertinate dabarties patirtis?

Jeigu atvirai, tai 2020 metų pavasario etapas labai daug nesiskyrė nuo įprastinio mano gyvenimo būdo, o tik dar daugiau priartino prie tokio, kokį įsivaizdavau kaip svajonę. T. y. galimybė dirbti vienumoje netrukdomam, neskaičiuojant laiko. Užsibrėžiau net planą naujam repertuarui pramokti – penkmečio planą per metus. Išmokau žymiai daugiau naujų kūrinių nei paprastai. Penkias dienas per savaitę kasdien mokiausi visai kitus kompozitorius – tokią laiko ir įvairovės prabangą galima leisti tik per karantiną. Taigi karantinas man – galimybė, kaip ir daugeliui menininkų. Baimės nejutau nė minutės ir nejaučiu. Baimę galbūt jaučia žmonės, kurie labai bijo numirti. Taip pat, kaip jau minėjau anksčiau, netrokštu gyvo buvimo drauge. Kalbant apie dirbtinį atsiribojimą, taip, tas iš tiesų kiek erzina, nurodinėjimai iš aukščiau daryti viena ar kita; taip pat ir suvokimas, kad negali laisvai judėti iš vienos šalies į kitą, primena nelaisvės jausmą ar net sovietinius metus, kai negalėdavome išvažiuoti niekur, tuomet tik dėl to, kad reikėdavo gauti vizą. Kiekvienas žmogus turi savisaugos instinktą, ir norėtųsi, kad žmonės patys atsakingai elgtųsi, laikytųsi atsargos priemonių, bet ne dėl to, kad jiems kaip bandai avelių nurodinėja kažkas iš „aukščiau“. 

Na, o kalbant apie 2020 m. vasarą, ji man buvo dar aktyvesnė nei nepandeminiais metais. Sugrojome du puikius koncertus su „Kremerata Baltica“ solistais, atliekant Ludwigo van Beethoveno 4-tąjį koncertą fortepijonui su orkestru, Thomo Manno festivalyje skambinau sonatą op. 101, o maratone – L. van Beethoveno op. 111. Buvau suplanavęs tik vieną koncertą šią vasarą, bet dėl pandemijos jų išaugo iki keturių. Taigi apie virusus net ir neturėjau kada pagalvoti, o vasaros metu ir aplinkoje to buvo mažiau justi.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Šaltiniai

Andrijauskas, Antanas. Neklasikinės ir postmodernistinės filosofijos metamorfozės. Vilnius: Vilniaus aukciono biblioteka, 2010.

Klubo „Prie arbatos“ susitikimas su Nele Savičenko ir Dariumi Meškausku. Menuspaustuve.lt. 2012. Prieiga internetu (žiūrėta 2020-08-20).

Schopenhauer, Arthur. Pasaulis kaip valia ir vaizdinys. Vilnius: Pradai, 1995.