2020 10 07

Jurgita Jačėnaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min

Gyvoji Ana Politkovskaja, gyvoji Irina Slavina

Žmogus deda gėles prie nužudytos žurnalistės portreto.
Mitingas Anai Politkovskajai atminti Maskvoje 2009 m. spalio 7 d. EPA nuotrauka

Kasmet nuo 2007-ųjų spalio 7-ąją tarptautinė moterų teisių organizacija „RAW in WAR“ („Reach All Women in War“ – „Padėti kiekvienai moteriai kare“) teikia Anos Politkovskajos premiją – toms žurnalistėms, publicistėms, kurios neretai rizikuodamos savo gyvybe nesiliauja kalbėti apie žiauriausius pasaulio karus, suteikdamos jiems žmogiškų kančių veidą.

Anos Politkovskajos premiją imta teikti po to, kai prieš keturiolika metų Maskvos centre savo namų lifte šūviais į krūtinę ir galvą buvo nužudyta Vladimiro Putino valdžiai nepatogiomis temomis, daugiausia apie Čečėnijos karą, rašiusi „Naujojo laikraščio“ („Novaja gazeta“) žurnalistė bei publicistė Ana Politkovskaja. Dėl jos nužudymo iki gyvos galvos nuteisti Sergejus Chadžikurbanovas ir Lomas-Ali Gajtukajevas, neaiškiomis aplinkybėmis miręs 2017 metais įkalinimo įstaigoje. Laisvės neteko dar trys asmenys: Rustamas, Ibrahimas ir Džabrailas Machmudovai. Tačiau A. Politkovskajos artimųjų bei kolegų reikalavimas nustatyti, kas kaltas dėl šios žmogžudystės, liko nepatenkintas.

Norom nenorom A. Politkovskajos premijos teikimas ir Rusijos žurnalistės atminimas susisieja su naujausiais tragiškais įvykiais šioje šalyje. Žemutiniame Naugarde šiomis dienomis pradėtas viešas tyrimas dėl nepriklausomo portalo „Koza.Press“, dažnai kritikavusio esamą Rusijos valdžią, vyriausiosios redaktorės Irinos Slavinos žūties – spalio 2-ąją ji susidegino šalia vidaus reikalų ministerijos pastato. Likus kelioms valandoms iki tragiško įvykio, savo feisbuko paskyroje V. Putino diktatui besipriešinusi moteris paliko įrašą prašydama dėl jos mirties kaltinti Rusijos Federaciją.

Stovi apleistame pastate.
Žemutiniame Naugarde pradėtas viešas tyrimas dėl nepriklausomo portalo „Koza.Press“, dažnai kritikavusio esamą Rusijos valdžią, vyriausiosios redaktorės Irinos Slavinos žūties – spalio 2-ąją ji susidegino šalia vidaus reikalų ministerijos pastato. Likus kelioms valandoms iki tragiško įvykio, savo feisbuko paskyroje V. Putino diktatui besipriešinusi moteris paliko įrašą prašydama dėl jos mirties kaltinti Rusijos Federaciją. Asmeninės Irinos Slavinos feisbuko paskyros nuotrauka

Dieną prieš susideginimą I. Slavinos namuose pareigūnai atliko kratą dėl baudžiamosios bylos, kurioje ji dalyvavo kaip liudytoja. Pasisavinta visa technika: „Pasiėmė, ką rado – visas laikmenas, mano nešiojamąjį kompiuterį, dukros nešiojamąjį kompiuterį, kompiuterį, telefonus – ne tik mano, bet ir vyro, – krūvą užrašinių su mano pastabomis iš spaudos konferencijų. Likau be darbo priemonių“, – spalio 1-ąją savo feisbuko paskyroje parašė žurnalistė.

Tyrimą atliekančiam komitetui pateikti pareiškimai dėl nusikaltimo remiantis faktu, kad moteris buvo privesta iki savižudybės.

Koza.Press“ žurnalistė už nepatogias publikacijas buvo nuolat persekiojama operatyvinių tarnybų, teismuose jai skirtos tūkstantinės baudos už įrašus feisbuke, pjaustytos jos automobilio padangos, prie namų buvo paliekami rašteliai su įžeidžiančiais komentarais.

2019 m. kovą teismas jai skyrė 20 tūkst. rublių baudą, pripažinęs kalta dėl nesankcionuotų eitynių, skirtų nužudyto politiko, taip pat kritikavusio V. Putino valdžią, Boriso Nemcovo atminimui: vasario 24-ąją I. Slavina kartu su dar keliasdešimt žmonių žingsniavo miesto centru, nešina B. Nemcovo portretu. 2019-ųjų vasarą ją pripažino kalta dalyvavus nepageidaujamos organizacijos veikloje už naujienų perpublikavimą apie „Atvirosios Rusijos“ paskaitas, tąsyk jai skirta 5 tūkst. rublių bauda. 2019 m. spalį I. Slavina jau nubausta 70 tūkst. rublių bauda esą už „nepagarbą valdžiai ir visuomenei“, o tai nutiko po to, kai ji savo feisbuko paskyroje juokais pasiūlė Šachunjos miesto pavadinime sukeisti vietomis keletą raidžių. Kodėl? Nes moterį papiktino, kad šiame mieste nutarta pakabinti memorialinę lentą Stalinui, pasitinkant jo 140-ąsias gimimo metines.

Grįžtant prie A. Politkovskajos premijos teikimo, įvykių kontekste prasmingai skamba Baltarusijos rašytojos, žurnalistės, 2015-ųjų Nobelio literatūros ir 2018-ųjų A. Politkovskajos premijos laureatės Svetlanos Aleksijevič žodžiai, kuriuos ji ištarė tais pat 2018 m. Laisvės radijuje žurnalistei Irinai Laguninai.

Bendrauja su žurnalistais.
Baltarusijos rašytoja, žurnalistė, Nobelio literatūros premijos laureatė prieš apklausą Baltarusijos tyrimo komitete dėl opozicijos protestų po prezidento rinkimų Minske 2020 m. rugpjūčio 26 d. EPA nuotrauka

Mano manymu, Ania kaip buvo, taip ir liko mums bei mūsų visuomenėje tas moralės kamertonas, nors visuomenė to negirdi ir nepripažįsta, taip pat tarp žurnalistų, nors ir tarp jų toli gražu ne visi orientuojasi į tokius standartus. Matyt, todėl, kad mūsų gyvenime – vis tos pačios problemos, vis tos pačios išdavystės, viskas tas pats: nusivylimas tuo, kas įvyko, kur esame atsidūrę. Todėl Ania lyg gyva“, – kalbėjo S. Aleksijevič.

Kai žurnalistė I. Lagunina jos pasiteiravo, jeigu dabar būtų galimybė A. Politkovskajai papasakoti, kaip mes gyvename, Nobelio literatūros premijos laureatė atsakė, kad šis pokalbis būtų panašus į tą, kuris įvyko juodviem su A. Politkovskaja susitikus Osle.

Kad ir kaip būtų keista, mes tada šnekėjomės apie tai, apie ką šiandien, pavyzdžiui, kalbamės, kai su draugais susirenkame pas mane namuose – apie savo neviltį, kad šios sienos neįmanoma pramušti. Kodėl išėjo taip, kad esame bejėgiai, ir kodėl vis labiau skylame į atskirus atomus, kurie juo labiau bejėgiškesni. Kad vis mažiau tikėjimo žmonėms burtis į protestuojančiųjų grupes. Žinoma, trukdo susikaupęs nusivylimas. Netgi esminiai vardai, mano manymu, liko tie patys, viskas tas pat. Vyko karas Čečėnijoje, dabar – Ukrainoje, Sirijoje, viskas buvo ir yra tas pat“, – 2018-aisiais Laisvės radijui sakė S. Aleksijevič.

Man iš siaubo akys išsiplėtė: kas mums šiandien nutiko, kai graži moteris kone spiegia iš džiaugsmo, kad štai yra kažkoks gelžgalis, kuriuo galima taip toli nužudyti nežinomus žmones? Žinote, matyt, plinta epidemija, kuri apima žmogaus sąmonę, o po to jie lyg atsikvoši po fašizmo, komunizmo, putinizmo, lukašizmo, stalinizmo… Kur tas Stalinas su visais siaubais? Tik gaila, kad mūsų gyvenimas menkutis.

Iš anuometinio pašnekesio su apžvalgininke A. Politkovskaja S. Aleksijevič pasakojo prisimenanti, kad ji daug kalbėjo apie Čečėniją.

Mintis, kuri man įstrigo, – ji kalbėjo, kad žmonių, esančių gėrio pusėje, kur kas daugiau, negu mums žinoma, negu jie tokiais save įvardija. Tačiau jiems užtenka drąsos atsiliepti, kai kas nors įvyksta, jeigu jų reikia, tada jie daro tai, kas reikalinga, ir taip, kaip reikalinga. Būtent tokie žmonės jai padėjo Čečėnijoje, nors daugelis vėliau už tai sumokėjo savo gyvybe. Ne tik saviške, bet ir savo šeimos gyvybe, savo namais, savo nuosavybe. Būtent tai labiausiai įsiminiau, šią mintį. Žinoma, jos neviltį (ji, man regis, vėl ruošėsi į Čečėniją). Neviltį ir kartu bebaimiškumą. Jai ir iki to laiko buvo daug kas nutikę – ir narkotikų jai buvo pakišę, ir nelaisvėje laikę, daug ką ji buvo išgyvenusi. Būnant šalia tokių žmonių, kuriuos ant pirštų gali suskaičiuoti, visada pajunti gėdą, kad nenuėjai iki galo. Pamenu savo jauseną: ji nuėjo iki galo, o aš… mes negalime to padaryti, mes kažkodėl neturime nei tikėjimo, nei jėgų, nei tikros nevilties“, – mintimis dalijosi rašytoja S. Aleksijevič.

Taip pat ji prisiminė su A. Politkovskaja kalbėjusi apie tai, kad štai vieną dieną gyvenimas buvo taikus, ir staiga šalyje, kurioje užaugai, žmonės vienas kitam ima daryti kraupius dalykus.

Sumišimas. Šokas. Galvoju, kad Anią visa tai sukrėtė iki sielos gelmių. Pamenu, kalbėjomės su ja, kaip greitai dingsta žmogiškoji kultūra – per vieną akimirką. Žmogus lieka niekuo neapsaugotas, ima lįsti kažkas žvėriška, arba išnyra kažkoks kolektyvinis monstras. Šie žmonės vienas su kitu ima elgtis viduramžiškai. Taip buvo Ukrainoje. Todėl aš, kai kalbu apie Aną… Girdžiu, kad įprasta ją ir jos veiklą poetizuoti. Ne, tai buvo labai baisus darbas“, – kalbėjo S. Aleksijevič.

Žmonės su nužudytos žurnalistės portretais rankose.
Anos Politkovskajos garbei paminėti skirtas mitingas Maskvoje 2012 m. spalio 7 d. EPA nuotrauka
Portretas.
Rusijos žurnalistė, žmogaus teisių aktyvistė Ana Politkovskaja Leipcige, Vokietijoje, 2005 m. balandžio 28 d. EPA nuotrauka
Žmonės su plakatais rankose.
Mitingas Anai Politkovskajai atminti Maskvoje 2009 m. spalio 7 d. EPA nuotrauka
Portretas.
Nužudytos Rusijos žurnalistės Anos Politkovskajos portretas jai atminti skirtoje parodoje viename iš Maskvos parkų 2007 m. spalio 7 d. EPA nuotrauka
Žmogus su nužudytos žurnalistės nuotrauka rankose.
Mitingas 2014 m. spalio 7 d. Maskvoje, skirtas žurnalistės, žmogaus teisių aktyvistės, Rusijos prezidento Vladimiro Putino kritikės Anos Politkovskajos atminimui. EPA nuotrauka
Žmogus su nužudytos žurnalistės nuotrauka rankose.
Mitingas, skirtas Rusijos žurnalistės Anos Politkovskajos gimtadieniui, Maskvoje 2007 m. rugpjūčio 30 d. EPA nuotrauka
Gėlės prie namo sienos ir milicininkas.
Prie daugiabučio namo 2006 m. spalio 8 d., kur Maskvoje buvo nužudyta žurnalistė Ana Politkovskaja. EPA nuotrauka

Kai Laisvės radijo žurnalistė paklausė, kodėl, jos manymu, esminiai veidai lieka tie patys, S. Aleksijevič atsakė, kad to reikia paklausti mūsų visų.

Mano manymu, tai klausimas, į kurį nė vienas mūsų neturi atsakymo, – tęsė ji. – Mes stengiamės – visi, kuriems šis klausimas vis dar rūpi, tie, kurie vis dėlto yra gėrio pusėje, – stengiamės atsakyti ir rasti atsakymą į šį klausimą. Jis nesusijęs su mūsų emocijomis, mūsų troškimais ar pasiteisinimais. Dešimtajame dešimtmetyje visi buvome romantikai, galvojome, kad rytoj ateis geras gyvenimas. O kodėl nusprendėme, kad jis ateis rytoj?

Juk negali žmogus, visą gyvenimą praleidęs lageryje ir vos išėjęs iš už jo vartų, tapti laisvas kitą dieną. Viskas, ką jis pažįsta – tai lagerį, tik karą. Laisvą šalį turi kurti laisvi žmonės. O mes lakstėme aikštėmis ir šaukėme „Laisvė! Laisvė!“, neturėdami nė menkiausios nuovokos, kas tai yra, niekas iš mūsų nežinojo, kas tai yra. Neįsivaizdavome, koks tai didžiulis darbas. Dabar tai antivakarietiškumas, antiamerikanizmas, sužydėjęs sodria spalva, – visa tai kalba, kad visi tie lūkesčiai atsigręžė kažkokia agresija.

Mūsų pačių nelaisvė, mūsų nemokėjimas atliepti, mūsų nemokėjimas suprasti reikalingus dalykus, koks didžiulis darbas visam tam reikalingas, atvedė prie atmestinumo, neapykantos. Tačiau kalbant apie politikus, iš jų pusės tai tiesiog nusikaltimas, visiškas neišmanymas, kokiais laikais gyvename, kokios vertybės mums reikalingos.

Tačiau, kad ir kaip būtų, šios vertybės dygsta, skleidžiasi, tegul kad ir filosofiniu lygmeniu, neviltyje esantiems žmonėms. Žmonės vis dėlto nori būti žmonėmis, o ne kažkokiais karinių interesų ir karinių nusikaltimų priedais. Šie nusikaltimai – politikų galvoje, nes kitokio įsivaizdavimo jie neturi. Jie neturi savo galvoje kitokios kultūros, tik tokią. Kai kasdien ar kas antrą dieną per televiziją matau nesibaigiančius pompastiškus parodymus ar kreiserio, ar tanko, ar lėktuvo: štai kokį mes, rusai, turime! – geresnį nei Amerikoje, ar raketą, galinčią nužudyti žmones dievažin už kiek tūkstančių kilometrų, – mane apima siaubas: ar tai viskas, ką žmonės pasiekė?!

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Tiek knygų prirašyta, tiek minčių, tiek kraujo, ir vis tiek liko tik tai. Neseniai pas mane svečiuose lankėsi dvi mielos moterys, viena jų – profesorė. Staiga lyg iš aukšto ji ištarė: „O žinai, Svetlana, koks tas Putino ginklas!“ Man iš siaubo akys išsiplėtė: kas mums šiandien nutiko, kai graži moteris kone spiegia iš džiaugsmo, kad štai yra kažkoks gelžgalis, kuriuo galima taip toli nužudyti nežinomus žmones? Žinote, matyt, plinta epidemija, kuri apima žmogaus sąmonę, o po to jie lyg atsikvoši po fašizmo, komunizmo, putinizmo, lukašizmo, stalinizmo… Kur tas Stalinas su visais siaubais? Tik gaila, kad mūsų gyvenimas menkutis.“

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.