2021 08 08

Kun. Vytenis Vaškelis

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

Gyvybės duona – gyvenimo Jame garantija

Jėzus Kristus ir 12 apaštalų. Lisabonos katedros vitražas. „Wikimedia Commons“ nuotrauka

Kai žydai, ieškodami Jėzaus, surado Jį kitapus Tiberiados ežero, Jis jiems priminė neseniai padarytą stebuklą – duonos padauginimą. Tada žmonės jos prisivalgė lig soties ir dėl to norėjo Jį paskelbti karaliumi, jų užgaidų tenkintuoju... Jų sotūs pilvai tarsi jiems šnibždėjo: „Suradome geraširdį stebukladarį, kuris išpildys mūsų prašymus. O ko daugiau dar galime norėti? Kai būsime sotūs, tada visada būsime patenkinti gyvenimu ir laimingi.“

Kūniškas sotumas aptemdė jiems protą, ir jie nepajėgė suvokti, kad žmogaus paskirtis – plušėti ne dėl žūvančio maisto, bet dėl išliekančio amžinajam gyvenimui. Jei šiame gyvenime neturėtume galimybių tikėjimo darbais (žr. 1 Tes 1, 3) įprasminti savo žemiškos egzistencijos ir po šio gyvenimo nebūtų kito, tada savo juslėms galėtume tarti: „Mane visur lydinčios juslės, dar plačiau atverkite savo jutimų „čiuptuvus“ ir nuolat siurbkite visus kūniškų malonumų syvus (žr. 1 Kor 15, 32), nes, kai mirties valandą gyvybė paliks kūną, jūs taip pat negrįžtamai sunyksite…“

Bet Dievas mus sukūrė nemirtingus (mirties dėsnis galioja tik kūnui), nes mūsų sielos yra nemarios, o Kūrėjo mums dovanotų juslių, ypač regos, paskirtis yra suteikti mūsų protams objektyvią informaciją apie mus supančią aplinką. Todėl kiekvieno individo juslės bei sielos galios – protas, valia bei jausmai – iš prigimties yra skirti Dievo bei artimo tarnystei, nes mes ne sau gyvename, bet Jam. Mūsų priklausomybės Viešpatyje matmuo yra gyvenimo tikėjimu intensyvumas. Jėzaus žodžiai Kas tiki, turi amžinąjį gyvenimą, tampa gyvojo vandens srove, nesulaikomai tekančia per mūsų širdis bei gyvenimus, nes tik remdamiesi neužtarnauta tikėjimo malone tinkamiausiai pašventiname save ir net esame Kristaus aukos kvapsnis Dievui tarp einančių į išganymą ir žengiančių į pražūtį.

Kun. Vytenis Vaškelis. R. Tenio nuotrauka

2014 metais popiežius Pranciškus bendrosios audiencijos dalyviams sakė: „Kasdienė patirtis liudija, kaip labai Viešpats trokšta mums gero ir mumis rūpinasi. Tai leidžia mums pasijausti, kad iš tikrųjų priklausome Jam, esame Jo rankose, tai leidžia mums augti bendrystėje su Juo ir tarpusavyje. Būti Bažnyčia reiškia jaustis rankose mus mylinčio Tėvo, kuris mus glamonėja, mūsų laukia ir leidžia mums pajusti švelnumą. Tai labai gražu!“

Kai neseniai atslūgusi pandemija kaip chameleonas vėl įgyja naujus mutacijos ir atmainos atspalvius ir „dosniai“ sėja viruso užkratą, užuot kartais su tam tikru nepasitenkinimu klausę, kodėl Visagalis nesutrukdo šioms baciloms plisti (ir dėl to neapgalvotai į savo mintis įsileidę bent mažą abejonę tobulu Jo gerumu), verčiau dar sykį už viską Jam padėkokime, prisiminę, kad iš tiesų esame mus mylinčio Tėvo rankose. Kai Dievo Avinėlis tapo Auka už mūsų nuodėmes (žr. 2 Kor 5, 21), kad mes Jame taptume Dievo teisumu, antgamtinės svarstyklės negrįžtamai pakrypo į absoliutaus Gėrio pusę. Todėl savo ramybės labui su apaštalu Pauliumi tarkime: O lengvas dabartinis mūsų vargas ruošia mums neapsakomą, visa pranokstančią amžinąją garbę.

Be abejo, ir toliau melsimės bei darbuosimės, kad mums visiems gyventi būtų ne tik saugiau. Kaip sektiną bei neužmirštamą pasiaukojančio pasišventimo atlikti pareigas pavyzdį, verta dar kartą su didžiu dėkingumu prisiminti tuos medikus bei slaugytojus, kurie neseniai ligoninių reanimacijos skyriuose gelbėjo COVID-19 užsikrėtusiuosius! Tačiau kaip reikia malonės šviesos tiems, kurie dėl savo sveikatos būklės dabar galėtų vakcinuotis ir mažinti susirgimų riziką visuomenėje, bet, deja, dėl baimių ar klaidingų įsitikinimų dar nesiryžta skiepytis…

Tėvas mums siuntė savo Sūnų, kad Jį priimtume kaip gyvybės Duoną, nes, kas valgys šią duoną – gyvens per amžius. Tai – ne tik šv. Komunijos priėmimas, artimiausiai vienijantis su Eucharistiniu Jėzumi. Ne mažiau svarbus yra Jo skelbiamos Gerosios Žinios „valgymas“, kasdien nors trumpai apmąstant ypač Naujojo Testamento ištraukas. Į savo širdį įsileisdami Apreiškimo tiesas, palaipsniui įgundame į visus dalykus žvelgti pasikliaudami ne vien savo subjektyvia patirtimi, bet, malonei veikiant, savo mintis kreipiame Jėzaus link, kad jos paklustų Jam (žr. 2 Kor 10, 5).

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Tikėjimu bei malda grindžiama Dievo žodžio bei Eucharistijos priėmimo pilnuma kaskart suteiks mums daugiau šviesos viską vertinti iš aukštesnio Dievo valią atitinkančio supratimo taško, kad viskas išeitų į gera mylintiems Dievą.

Taigi, atmetę visokią blogybę, „su Šventosios Dvasios džiaugsmu“ (1 Tes 1, 6) artinkimės prie Dievo Sūnaus, esančio Eucharistijoje, ir su tyra sąžine su Juo jungdamiesi, dar ištikimiau sekime Jį, kad, kai Jis mus prikels paskutiniąją dieną, būtume verti su Juo švęsti Gyvenimą.