H. Arendt: „Smurtas nėra nei žvėriškas, nei iracionalus“

Smurtas, pasak mąstytojos, pasirodo kaip politinės galios trūkumas: „Smurtas visada gali sunaikinti jėgą; iš ginklo vamzdžio išauga veiksmingiausias įsakymas, gimdantis patį staigiausią ir tobuliausią paklusnumą. Tai, kas iš jo niekada negali išaugti, yra galia.“

Skaitykite knygos ištrauką apie smurto prigimtį. H. Arendt „Apie smurtą“ iš anglų kalbos išvertė Simas Čelutka, knygą išleido leidykla „Hubris“.

Smurto prigimtį ir priežastis aptarinėti tokiu būdu turėtų atrodyti įžūlu būtent tada, kai įvairiems socialinių mokslų specialistų mokslinių tyrimų projektams skiriami milžiniški fondų pinigai, kai šia tema jau pasirodė gausybė knygų, kai žymūs gamtos tyrinėtojai – biologai, fiziologai, etologai ir zoologai – sutelkė visas pastangas žmogaus elgesio „agresyvumo“ mįslei įminti, ir netgi atsirado visiškai naujas mokslas, vadinamas „polemologija“. Vis dėlto turiu du pasiteisinimus.

Pirma, nors daugelis zoologų darbų mane žavi, nesuprantu, kaip juos būtų galima pritaikyti mūsų problemai. Norėdami sužinoti, kad žmonės kovos už savo tėvynę, vargu ar turėjome atrasti skruzdžių, žuvų ir beždžionių „grupinio teritoriškumo“ instinktus, o tam, kad patirtume, jog erdvių perpildymas sukelia susierzinimą ir agresyvumą, kažin ar reikėjo eksperimentuoti su žiurkėmis. Būtų užtekę praleisti vieną dieną bet kurio didmiesčio lūšnynuose. Mane stebina ir dažnai džiugina, kad kai kurie gyvūnai elgiasi kaip žmonės, bet nežinau, kaip tai galėtų pateisinti ar pasmerkti žmogaus elgesį. Nesuprantu, kodėl mūsų prašoma „pripažinti, kad žmogus elgiasi labai panašiai kaip grupinė teritorinė rūšis“, o ne atvirkščiai – kad kai kurios gyvūnų rūšys elgiasi labai panašiai kaip žmonės.[1] (Sekant Adolfu Portmannu, šios naujos įžvalgos apie gyvūnų elgesį neužpildo prarajos tarp žmogaus ir gyvūno; jos tik parodo, kad „daug daugiau, nei manėme, dalykų, kuriuos žinome apie save, būdingi ir gyvūnams“[2]) Kodėl mes, „pašalinę“ iš gyvūnų psichologijos visus antropomorfizmus (ar mums tai iš tikrųjų pavyko, jau kitas klausimas), dabar turėtume bandyti išsiaiškinti, „kiek ‘teriomorfiškas’ yra žmogus“[3]? Argi neakivaizdu, kad antropomorfizmas ir teriomorfizmas elgesio moksluose yra tik dvi tos pačios „klaidos“ pusės? Be to, jei žmogų apibrėžiame kaip priklausantį gyvūnų karalystei, kodėl turėtume reikalauti, kad jis savo elgesio standartus perimtų iš kitos gyvūnų rūšies? Bijau, kad atsakymas paprastas. Su gyvūnais eksperimentuoti lengviau ne vien dėl humanitarinių priežasčių – kad būtų negražu mus suvaryti į narvus, – bėda ta, kad žmonės gali sukčiauti.

Antra, tiek socialinių, tiek gamtos mokslų tyrimų rezultatai smurtinį elgesį dar labiau linkę laikyti „natūralia“ reakcija, nei būtume pasirengę pripažinti be jų. Teigiama, kad agresyvumas, apibrėžiamas kaip instinktyvus potraukis, gamtos ūkyje atlieka tokį pat funkcinį vaidmenį kaip mitybos ir lytiniai instinktai individo ir rūšies gyvybės procese. Tačiau skirtingai nuo šių instinktų, kuriuos aktyvina, viena vertus, būtinieji kūno poreikiai ir, kita vertus, išoriniai dirgikliai, agresyvūs instinktai gyvūnų karalystėje nuo tokių provokacijų, regis, nepriklauso; priešingai, provokacijų stoka tariamai lemia instinkto frustraciją, „nuslopintą“ agresyvumą, anot psichologų, sukeliantį „energijos“, kurios galutinis sprogimas bus dar pavojingesnis, užtvanką. (Tarsi alkio jausmas žmoguje padidėtų sumažėjus alkanų žmonių.[4] Pagal šią interpretaciją, smurtas be provokacijos yra „natūralus“; jei jis netenka savo pagrindo – iš esmės savisaugos funkcijos, – jis tampa „iracionalus“, ir tai neva yra priežastis, kodėl žmonės gali būti „žvėriškesni“ už kitus gyvūnus. (Literatūroje mums nuolat primenamas kilnus vilkų, kurie nenužudo nugalėto priešo, elgesys.)

Bijau, kad už šių naujausių „atradimų“ slypi ne tik klaidinantis tokių fizikinių terminų kaip „energija“ ir „jėga“ perkėlimas į biologinius ir zoologinius duomenis, kur jie neturi prasmės, nes yra nepamatuojami[5], bet ir seniausias žmogaus prigimties apibrėžimas – t. y. žmogaus, kaip animal rationale, – pagal kurį nuo kitų gyvūnų rūšių mes skiriamės tik papildomu proto požymiu. Nekritiškai remdamasis šia sena prielaida, mokslas toli pažengė su „įrodymais“, kad žmonės turi visas kitas savybes, bendras su kai kuriomis gyvūnų karalystės rūšimis – išskyrus tai, kad dėl papildomos „proto“ dovanos žmogus yra pavojingesnis žvėris.

Būtent naudojimasis protu daro mus pavojingai „iracionalius“, mat šis protas yra „pirmapradiškai instinktyvios būtybės“[6] savybė. Mokslininkai, be abejo, žino, kad būtent žmogus – įrankių gamintojas – išrado tuos toliašaudžius ginklus, kurie jį išlaisvina iš „natūralių“, gyvūnų karalystei būdingų suvaržymų, ir kad įrankių gamyba yra labai sudėtinga protinė veikla.[7] Todėl mokslas yra kviečiamas išgydyti mus nuo šalutinio proto poveikio manipuliavimu mūsų instinktais ir jų kontroliavimu, paprastai jiems surandant nekenksmingus iškrovos būdus po to, kai išnyksta jų „gyvybę skatinanti funkcija“. Be to, elgesio standartas kildinamas iš kitų gyvūnų rūšių, kuriose gyvybinių instinktų funkcija nebuvo sunaikinta įsikišus žmogaus protui. Ir specifinį skirtumą tarp žmogaus ir žvėries dabar apibrėžia, griežtai kalbant, nebe protas (žmogiškojo gyvūno lumen naturale), o mokslas, šių standartų pažinimas ir jų taikymo metodai. Remiantis šiuo požiūriu, žmogus, atsisakydamas klausyti mokslininkų arba nežinodamas jų naujausių atradimų, elgiasi iracionaliai ir kaip žvėris. Prieštaraudama šioms teorijoms ir jų implikacijoms, toliau įrodinėsiu, kad smurtas nėra nei žvėriškas, nei iracionalus – nesvarbu, ar šias sąvokas suprasime kasdiene humanistų kalba, ar vadovaudamiesi mokslo teorijomis.

Tai, kad smurtas dažnai kyla iš įniršio, yra įprasta, ir įniršis iš tiesų gali būti iracionalus ir patologiškas, bet taip gali būti ir su visais kitais žmogaus jausmais. Be abejo, galima sukurti žmogaus dehumanizacijos sąlygas – pavyzdžiui, koncentracijos stovyklas, kankinimus, badą, – tačiau tai nereiškia, kad jie tampa panašūs į gyvūnus; ir tokiomis sąlygomis ne įniršis ir smurtas, o jų akivaizdus nebuvimas yra ryškiausias dehumanizacijos požymis. Įniršis jokiu būdu nėra savaiminė reakcija į nelaimę ir kančią kaip tokias – niekas nereaguoja įniršiu į nepagydomą ligą, žemės drebėjimą, net ir socialines sąlygas, kurios atrodo nepakeičiamos. Įniršis kyla tik tada, kai yra pagrindo įtarti, kad sąlygas būtų galima pakeisti, bet tai nedaroma. Tik tada, kai įžeidžiamas mūsų teisingumo jausmas, mes reaguojame niršdami, ir ši reakcija anaiptol nebūtinai nurodo į asmeninę skriaudą – tai liudija visa revoliucijų istorija, kai aukštesniųjų klasių atstovai jas visuomet sukeldavo ir vėliau vadovaudavo engiamųjų ir nuskriaustųjų maištams.

Pasipiktinimą keliančių įvykių ar sąlygų akivaizdoje griebtis smurto yra nepaprastai patrauklu dėl jam būdingo betarpiškumo ir greitumo. Sąmoningai greitas veikimas prieštarauja įniršio ir smurto prigimčiai, tačiau tai nereiškia, kad jie yra iracionalūs. Priešingai, tiek asmeniniame, tiek viešajame gyvenime pasitaiko situacijų, kai pats smurtinio akto greitumas gali būti vienintelė tinkama priemonė. Esmė ne ta, kad tai leidžia mums nuleisti garą – tai galima padaryti ir trenkus kumščiu į stalą ar durimis. Esmė ta, kad tam tikromis aplinkybėmis smurtas – veikimas be argumentų ar kalbėjimo ir nemąstant apie pasekmes – yra vienintelis būdas atstatyti teisingumo svarstykles. (Klasikinis pavyzdys – Billy’s Buddas, užmušęs melagingai prieš jį liudijusį žmogų.) Šia prasme įniršis ir kartais – ne visada – su juo susijęs smurtas yra „natūralios“ žmogiškos emocijos, ir apvalyti žmogų nuo jų reikštų ne ką kita, kaip jį dehumanizuoti ar nužmoginti. Tai, kad tokie veiksmai, kai žmonės vardan teisingumo paima teisę į savo rankas, prieštarauja civilizuotų bendruomenių konstitucijoms, yra neginčijama; tačiau jų antipolitinis pobūdis, taip akivaizdžiai atsiskleidžiantis garsiajame Melville’io pasakojime, nereiškia, kad jie yra nežmoniški ar „tik“ emociniai.

Emocijų stoka nei lemia, nei skatina racionalumą. „Atsiribojimas ir ramybė“ regint „nepakeliamą tragediją“ iš tiesų gali būti „bauginantys“[8] būtent tada, kai jie yra ne savitvardos pasekmė, o akivaizdi nesupratimo apraiška. Norint reaguoti protingai, pirmiausia reikia būti „sujaudintam“, o emocionalumo priešingybė yra ne „racionalumas“, kad ir ką tai reikštų, bet arba negebėjimas būti sujaudintam (paprastai patologinis reiškinys), arba senti- mentalumas, kuris yra jausmo perversija. Įniršis ir smurtas tampa iracionalūs tik tada, kai yra nukreipiami prieš pakaitalus, ir būtent tai, bijau, rekomenduoja žmogaus agresyvumu besidomintys psichiatrai ir polemologai, ir tai, deja, atitinka tam tikras nuotaikas ir neapmąstytas nuostatas plačiojoje visuomenėje. Pavyzdžiui, visiems žinoma, kad tarp baltųjų liberalų tapo gana madinga į juodaodžių nuoskaudas reaguoti pareiškiant: „Mes visi esame kalti“, o Black Power mielai pasinaudojo šiuo „prisipažinimu“ iracionaliam „juodaodžių įniršiui“ sukelti. Kai kalti visi, niekas nėra kaltas; kolektyvinės kaltės pripažinimai yra geriausia įmanoma apsauga nuo kaltųjų išaiškinimo, o pats nusikaltimo mastas – geriausia dingstis nieko nedaryti. Be to, šiuo konkrečiu atveju tai pavojingas, maskuojantis rasizmo eskalavimas į kažkokias aukštesnes, mažiau apčiuopiamas dimensijas. Realios prarajos tarp juodaodžių ir baltaodžių neįmanoma peržengti ją perkeliant į dar mažiau sutaikomą konfliktą tarp kolektyvinio nekaltumo ir kolektyvinės kaltės. „Visi baltieji yra kalti“ yra ne tik pavojinga nesąmonė, bet ir atvirkštinis rasizmas, kuris gana efektyviai pasitarnauja tam, kad pačias tikriausias juodaodžių nuoskaudas ir racionalias emocijas transformuotų į iracionalumą ir pabėgimą nuo tikrovės.

Be to, istoriškai patyrinėję priežastis, galinčias engagés paversti enragés, pastebėtume, kad įniršį dažniausiai sukelia ne neteisingumas, o veidmainystė. Jos lemiamas vaidmuo vėlesniuosiuose Prancūzijos revoliucijos etapuose, kai Robespierre’o karas su veidmainyste „laisvės despotizmą“ pavertė teroro viešpatavimu, yra pernelyg gerai žinomas, kad jį čia aptarinėtume. Tačiau svarbu prisiminti, kad šį karą gerokai anksčiau paskelbė prancūzų moralistai, kurie veidmainystėje įžvelgė visų ydų ydą ir nustatė, kad ji viešpatauja „geroje visuomenėje“, kiek vėliau pavadintoje buržuazine visuomene. Nedaug rimtų autorių šlovino smurtą vardan paties smurto, tačiau šiuos kelis autorius – Sorelį, Pareto, Fanoną – motyvavo daug gilesnė neapykanta buržuazinei visuomenei ir daug radikalesnis ryžtas atmesti jos moralės normas nei tradicinius kairiuosius, kuriuos daugiausia įkvėpė užuojauta ir deginantis teisingumo troškimas. Nuplėšti veidmainystės kaukę nuo priešo veido, demaskuoti jį ir gudrias machinacijas bei manipuliacijas, leidžiančias jam valdyti nenaudojant smurtinių priemonių, t. y. išprovokuoti veiksmą net rizikuojant sunaikinimu, idant išaiškėtų tiesa, – tai vis dar yra vieni stipriausių šiandieninio smurto universitetuose ir gatvėse motyvų.[9] Ir dar kartą verta pabrėžti, kad šis smurtas nėra iracionalus. Kadangi žmonės gyvena reiškinių pasaulyje ir, veikdami jame, yra priklausomi nuo atskleisties, veidmainystės užmačių – skirtingai nuo tikslingų gudrybių, po kurių anksčiau ar vėliau seka atskleistis, – neįmanoma įveikti vadinamuoju protingu elgesiu. Žodžiais galima pasikliauti tik įsitikinus, kad jų paskirtis – atskleisti, o ne nuslėpti. Būtent racionalumo regimybė, o ne už jos slypintys interesai, sukelia įniršį. Naudotis protu, kai protu naudojamasi kaip pinklėmis, nėra „racionalu“; lygiai taip pat nėra „neracionalu“ savigynai naudoti ginklą. Tokia smurtinė reakcija prieš veidmainystę, kad ir kokia pateisinama ji būtų, praranda savo raison d’être, bandydama sukurti savo strategiją su konkrečiais tikslais; ji tampa „iracionali“ tą akimirką, kai yra „racionalizuojama“, t. y. kai reakcija varžybų metu virsta veiksmu ir prasideda įtariamųjų medžioklė, lydima psichologinio slaptų motyvų persekiojimo.

[1] Nikolas Tinbergen, „On War and Peace in Animals and Man“, Science 160, p. 1411 (1968 m. birželio 28 d.).

[2] Das Tier als soziales Wesen, Zürich, 1953, p. 237–238: Wer sich in die Tatsachen vertieft […] der wird feststellen, dass die neuen Einblicke in die Differenziertheit tierischen Treibens uns zwingen, mit allzu einfachen Vorstellungen von höheren Tieren ganz entschieden aufzuräumen. Damit wird aber nicht etwa – wie zuweilen leichthin gefolgert wird – das Tierische dem Menschlichen immer mehr genähert. Es zeigt sich lediglich, dass viel mehr von dem, was wir von uns selbst kennen, auch beim Tier vorkommt.

[3] Žr. Erich von Holst, Zur Verhaltensphysiologie bei Tieren und Menschen, Gesammelte Abhandlungen, Vol. I, München, 1969, p. 239.

[4] Siekiant paneigti šios išvados absurdiškumą, skiriami endogeniniai, spontaniški instinktai, pavyzdžiui, agresija, ir reakciniai potraukiai, tokie kaip alkis. Tačiau spontaniškumo ir reaktyvumo perskyra neturi prasmės aptariant įgimtus impulsus. Gamtos pasaulyje nėra jokio spontaniškumo, o instinktai ar potraukiai tik atskleidžia itin sudėtingą būdą, kuriuo visi gyvi organizmai, įskaitant žmogų, yra prisitaikę prie jo procesų.

[5] Hipotetinis Konrado Lorenzo knygos On Aggression (New York, 1966) pobūdis paaiškinamas įdomiame Alexanderio Mitscherlicho esė apie agresiją ir prisitaikymą rinkinyje Bis hierher und nicht weiter. Ist die menschliche Aggression unbefriedbar?, München, 1968.

[6] von Holst, op. cit., p. 283: Nicht, weil wir Verstandeswesen, sondern weil wir ausserdem ganz urtümliche Triebwesen sind, ist unser Dasein im Zeitalter der Technik gefährdet.

[7] Toliašaudžius ginklus, kurie, polemologų nuomone, išlaisvino agresyvius žmogaus instinktus iki tokio lygio, kad nebeveikia rūšį saugančios kontrolės priemonės (žr. Tinbergen, op. cit.), Otto Klinebergas („Fears of a Psychologist“, in: Calder, op. cit., p. 208) veikiau laiko požymiu, „kad asmeninis agresyvumas nėra svarbus karo motyvas“. Kareiviai, norėtųsi pratęsti argumentą, nėra žudikai, o žudikai – tie, kuriems būdingas „asmeninis agresyvumas“, – tikriausiai net nėra geri kareiviai.

[8] Čia perfrazuoju Noamo Chomsky’o (op. cit., p. 371) sakinį, kuris labai gerai demaskuoja „kietakaktiškumo ir pseudomoksliškumo fasadą“ ir už jo slypinčią intelektualinę „tuštumą“, ypač debatuose apie karą Vietname.

[9] „Jei paskaitytume SDS publikacijas, pamatytume, kad jos dažnai rekomenduoja provokacijas prieš policiją kaip valdžios smurto ‘demaskavimo’ strategiją.“ Spenderis (op. cit., p. 92) pastebi, kad toks smurtas „veda prie demagogijos, kai provokatorius vienu metu atlieka ir užpuoliko, ir aukos vaidmenį“. Karas su veidmainyste slepia nemažai didelių pavojų, kai kuriuos iš jų trumpai išnagrinėjau knygoje On Revolution, New York, 1968, p. 91–101.