2022 02 03

Mažoji studija

Skaitymo ir klausymo laikas

26 min.

H. Kunčiaus „Kolūkio metraščiai“ – vieno žmogaus odisėja per makabrišką sovietmetį

Michailas Tinfovičius, Trakų r. Bedugnės apylinkės kolūkis „Zaria“ 1952 m. rugsėjo 21 d. Trakų istorijos muziejaus eksponatas. Limis.lt nuotrauka

Mažosios studijos laidoje „Kultūra ir religija“ Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė, Dovydas Skarolskis ir Vladas Liepuonius aptaria Herkaus Kunčiaus romaną „Kolūkio metraščiai“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2021 m.).

Stebėtinai lengvu ir skaidriu stiliumi parašytas H. Kunčiaus kūrinys pulsuoja sarkazmu ir žiauria ironija. Skaitytojas panyra į keliasluoksnį pasakojimą, leidžiantį per vieno žmogaus gyvenimą pažinti makabrišką sovietinės Lietuvos praeitį. Apmąstomas santykis su skausminga praeitimi apskritai. Autoriaus kuriami fantasmagoriški, tarp realybės ir siurrealybės balansuojantys vaizdiniai skaitytojus ir juokina, ir stebina, ir gąsdina. Išskirtinė knyga Lietuvos literatūros pasaulyje.

Knygos viršelis

Pasak D. Skarolskio, viena vertus – tai sovietmečio odisėja, jaunam žmogui pakliuvus į istorinį laikotarpį ir tapus jo simboliniu atspindžiu. Kita vertus – jo atsiskyrimas ir tolimas nuo tikrovės į sovietinį maginį realizmą. 

„Man šis romanas labai panašus į amerikietišką animaciją, – lygina D. Skarolskis. – Jeigu šį kūrinį imtum ir sukarpytum į atskiras dalis, turėtum kokias dvylika serijų, kurioje beveik kiekvienoje pasirodo kviestinis personažas – ar tai būtų Salomėja Nėris, ar antropomorfinis maginio realizmo kukurūzas.“

V. Liepuoniui susidarė įspūdis, kad šis romanas parašytas paskubomis, jam pritrūko subtilesnės prieigos. Nors aprašomi stereotipiniai, simboliniai sovietmečio įvykiai ir patirtys įvilkti į smagų daug humoro, ironijos, sarkazmo turintį įpakavimą, vietomis V. Liepuoniui skaityti darėsi nuobodu.

„Visa knyga parašyta kaip nesibaigianti panegirika. Ir tu lauki, kada išlįs kritikos peiliukas, bet ne, nesustojant rimtu veidu aiškinama apie didžiuosius pasiekimus, primelžį, sėklinimą, sekretorės norą būti apsėklintai… Tiek rimtai viskas eina, kol, aišku, pereina į visišką farsą, nuo realybės – į visišką fantasmagoriją. Ir nors detalės smagios, norėtųsi subtilesnio santykio, dialogų, didesnio įdirbio“, – svarsto V. Liepuonius.

Gabrielės Gailiūtės-Bernotienės nuomone, ši H. Kunčiaus knyga iš kitų išsiskiria skaidrumu, nuoseklumu, struktūriškumu. Bet ir reikalauja iš skaitytojo tam tikrų įgūdžių – gebėjimo įsigilinti, perskaityti vienu metu kelis sluoksnius, pagauti detales, aliuzijas.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Svarbu!

Įsivaizduokite, vieną dieną Jus pasiekia tokia žinia –
dėl finansinių sunkumų „Bernardinai.lt“ stabdo savo veiklą.

Darome viską, kad taip neatsitiktų, bet mums reikia Jūsų pagalbos.
Paremkite dabar, kad galėtumėte skaityti „Bernardinai.lt“ ir rytoj.